Stephen King - Dvikova (2)

*

Kai Stju tarytum netyčia paklausė, ką Laris mano apie Haroldą (apie atsiradusią vietą organizaciniame komitete Stju kol kas neužsiminė), šio akyse vienu metu pasirodė ir atsargumas, ir susirūpinimas.

— Franė papasakojo apie mano išankstinį požiūrį į Haroldą, ar ne?

— N-taip.

Laris ir Stju sėdėjo Stalkalnio papėdėje, pakelės namelio svetainėje. Iš virtuvės sklido triukšmas. Lusė ruošė pietus, šildydama kažkokių skardinių turinį ant grilio, maitinamo dujomis iš balionėlių, kuriuos nežinia iš kur atitempė Laris. Dirbdama ji dainavo „Gražuolės, gražuolės, gražuolės kabare...“, jos balsas skambėjo džiaugsmingai.

Stju užsirūkė. Beje, rūkyti stengėsi mažiau: penkias ar šešias cigaretes per dieną; jo visai nežavėjo perspektyva būti operuojamam Diko Eliso, įtarus plaučių vėžį.

— Na, visą tą laiką, kai ėjau Haroldui iš paskos, aš nepaliaujamai sau kartojau, kad jis, ko gero, ne visai toks, kokį įsivaizduoju. lš tikrųjų taip ir atsitiko, bet aš stengiuosi suprasti, kuo gi jis ne toks. Jis buvo velniškai malonus. Svetingas. Atkimšo butelį vyno, kurį jam atnešiau, mes išgėrėme vienas į kito sveikatą ir gerai praleidome laiką, bet...

— Bet?

— Mes priėjome prie jo iš už nugaros. Aš su Leo. Aplink gėlyną dėliojo plytas ir taip staigiai atsisuko... manau, kad jis nepastebėjo, kaip mes priėjome, kol aš neprašnekau... ir mirksnį man pasirodė... na, aš mintyse sau pasakiau: „Šventas Dieve, betgi šis dabita tuojau mane priplos“.

Tarpduryje pasirodė švytinti Lusė.

— Stju, ar nepasiliksite pas mus pietauti? Mes tiek daug nesuvalgysim.

— Ačiū, bet manęs laukia Franė. Dar galiu pabūti ketvirtį valandėlės, nedaugiau. Kitą kartą, Luse, ačiū.

— Gerai, — ji sugrįžo virtuvėn.

— Jūs atėjote tik paklausti apie Haroldą? — pasidomėjo Laris.

— Ne, — apsisprendęs atsakė Stju. — Atėjau sužinoti, ar nenorėtum būti Organizacinio komiteto narys? Vienas iš mūsiškių, Dikas Elisas atsisakė.

— Netgi taip? — Laris nuėjo prie lango ir ėmė apžiūrinėti tuščią gatvę. — O aš jau ketinau vėl sugrįžti į eilinius.

— Spręsti, žinoma, jums. Mums reikalingas dar vienas žmogus. Rekomendavo jus.

— O kas, jeigu ne paslaptis, re...

— Mes klausinėjome įvairių žmonių. Franė mano, kad jūs tiesus ir atviras žmogus. Nikas Androsas kalbėjosi — na, jis nekalba, bet jūs mane supratote, — su vienu iš jūsiškių. Su teisėju Farisu.

Laris nušvito:

— Teisėjas rekomendavo mane? Šaunu. Žinote, štai jį reikėtų priimti. Jis velniškai protingas.

— Nikas irgi taip mano. Bet Teisėjui septyniasdešimt metų, o mūsų medicinos galimybės gan ribotos.

Gaudydamas Stju žvilgsnį, Laris pasisuko ir vos pastebimai nusišypsojęs pasakė:

— Šis Komitetas ne toks jau laikinas, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio, ar ne?

Truputį atsipalaidavęs, Stju nusišypsojo. Jis dar nenusprendė, kokia jo nuomonė apie Larį Andervudą, bet buvo visiškai aišku, jog šis vaikinas turėjo galvą ant pečių.

— Na, sakysim, taip. Mes norėtume, kad mūsų Komitetas būtų išrinktas visam laikui.

— Pageidautina be opozicijos, — pusiau klausiamai pastebėjo Laris. Į Stju akis jis žiūrėjo draugiškai, bet skvarbiai — labai skvarbiai. — Norite alaus?

— Geriau nereikia. Prieš porą naktų su Glenu Beitmenu truputį padauginom. Franė labai kantri, bet neverta dar kartą bandyti jos kantrybę. Tad ką pasakysite, Lari? Stosite į kinkinį?

— Aš manau... Velnias, aš sakau — taip. Atrodė, nebus didesnės laimės, kai čia atėjęs nusimesiu atsakomybės už savo žmones naštą, ir tegul kas nors kitas jiems vadovauja. Vietoj to, atleiskite už grubų pajuokavimą, mane ką tik pasmeigė iki pat bambos.

— Šiandien vakare pas mane įvyks posėdis dėl visuotinio rugpjūčio aštuonioliktosios susirinkimo. Ar galėsite ateiti?

— Be abejo. Ar galiu atsivesti ir Lusę?

Stju neigiamai papurtė galvą:

— Jai apie tai nieko nesakykite. Kol kas mes norėtume šį tą aptarti siaurame rate.

Šypsena iš Lario veido išnyko.

— Stju, aš nesu apsiausto ir durklo riterių susibūrimų mėgėjas. Ir geriau tai pasakyti dabar, kad vėliau nebūtų jokių nesusipratimų. Manau, birželio katastrofa įvyko tik todėl, kad kažkas buvo slepiama pernelyg siaurame rate. Tai nebuvo Viešpaties Dievo pirštas. Tai buvo grynai žmogiškosios beprotybės pasekmė.

— Jūs svarstote panašiai kaip ir motušė, — Stju vis dar atsipalaidavęs šypsojosi. — Keista, bet aš jums pritariu. Tačiau ką jūs jaustumėte, jeigu dabar vyktų karas?

— Ne visai suprantu.

— Tas žmogus, kuris mums sapnavosi. Nemanau, kad jis taip paprastai ėmė ir išnyko.

Priblokštas Laris susimąstė.

— Glenas pasakė, galįs suprasti, kodėl niekas apie tai nekalba, — tęsė Stju. — Visi žmonės kaip ir anksčiau tarsi kontūzyti. Jiems atrodo, kad norėdami papulti čia, jie praėjo pro pragarą. Ir jie tenori vienintelio — išsilaižyti savo žaizdas ir palaidoti mirusiuosius. Bet jeigu motušė Abigeilė čia, tai jie — ten. — Stju linktelėjo galva lango pusėn, pro kurį vėrėsi vaizdas į vasaros ūkuose skendėjančią Flatironų kalnų virtinę. — Galbūt daugelis iš čia susirinkusiųjų apie jį negalvoja, bet prisiekiu paskutiniu doleriu, kad apie mus jis galvoja.

Laris sunerimęs pažvelgė į virtuvės duris, tačiau Lusė išėjo paplepėti su kaimynystėje gyvenančia Džeine Hovington.

— Manote, kad jis mus seka, — paklausė jis tyliai. — Maloni mintelė, o ypač prieš pietus. Pagerina apetitą.

— Lari, aš ir pats tuo nesu įsitikinęs. Bet motušė sako, kad viskas taip paprastai nesibaigs: arba jis mus nugalės, arba mes jį.

— Tikiuosi, kad ji to nesako visiems paeiliui. Antraip visi spruktų velniop į Australiją.

— Manau, kad paslapties vis tiek ilgai neišsaugosime.

— Taip, bet šitas... Laris užsikirto. Stju draugiškai nusišypsojo, ir Laris jam atsakė šypsena, nors ir ganėtinai rūgščia. — Gerai. Jūsų viršus. Mes apsvarstysim ir laikysim liežuvius už dantų.

— Puiku. Iki susitikimo septintą valandą. Dar kartą dėkoju Lusei už pakvietimą, — pasakė Stju. — Mudviejų su Frane ilgai laukti neteks.

Kai Stju jau buvo prie durų, Laris jį pašaukė. Klausiamai pakėlęs antakius, Stju atsigręžė.

— Yra vienas berniukas, — lėtai ištarė Laris, — jis atėjo su mumis iš Meino valstijos. Jo vardas Leo Rokvėjus. Jis turėjo daug sunkumų. Mudu su Luse lyg ir dalijomės juo su moterimi, vardu Nadina Kros. Nadina ne visai paprasta, jūs suprantate?

Stju linktelėjo galvą. Jį pasiekė gandai apie keistus veriančius žvilgsnius, kuriais apsikeitė motušė Abigeilė su Nadina Kros, kai Laris atvedė savo grupę.

— Nadina rūpinosi Leo, kol aš jų nesutikau. Atrodo, kad Leo mato žmones kiaurai. Ir jis, beje, ne vienintelis. Galbūt tokių žmonių visuomet buvo, bet po gripo jų atsirado dar daugiau. O Leo... jis nieku gyvu nesutiko užeiti į Haroldo namus. Net nenorėjo likti ant vejos prie namo. Tai... keista, ar ne?

— Taip, — sutiko Stju.

Jie mąsliai pažvelgė vienas į kitą, paskiau Stju patraukė namo. Franė, atrodė, vakarienės metu buvo įsigilinusi į save ir kalbėjo mažai. O kai plastmasiniame kibire plovė paskutinę lėkštę, ėmė rinktis į pirmąjį Laisvosios Zonos Organizacinio komiteto posėdį pakviesti žmonės.

*

Kai tik Stju išėjo pas Larį, Franė puolė viršun į miegamąjį. Spintos kampe gulėjo miegmaišis, kurį pririštą prie motociklo sėdynės ji pervežė per visą šalį. Savo daiktus Franė saugojo krepšyje su užtrauktuku. Daugeliui šių daiktų atsirado vietos jųdviejų su Stju bute, bet kai kurie taip ir liko miegmaišyje. Ten buvo indeliai su antiseptiniu tepalu — po tėvų mirties jai buvo išbėrę odą, o dabar išbėrimas jau buvo pranykęs, — specialūs balinantys tamponai, jeigu atsirastų šlakai (ji girdėjo, kad nėščioms kartais taip atsitinka), du pakeliai pigių cigarų — ant vieno pažymėta „BERNIUKAS!“, o ant kito — „MERGAITĖ!“ O pačiame dugne gulėjo jos dienoraštis.