Stephen King - Dvikova (2)

Stju: Taip gali atsitikti kiekvienam.

Siuzana: Aš sutinku... bet senam žmogui nelaimingo atsitikimo galimybė padidėja.

Laris: Taip, bet tu nepažįsti Teisėjo, Siuzana. Jeigu pažinotum, tai suprastum, kad visi „už“ nusveria visus „prieš“. Jis tikrai išmaningas. Gynyba ilsisi.

Stju: Manau, kad Laris teisus. Flegas šito nesitikės. Aš pritariu pasiūlymui. Kas už?

Komitetas nubalsavo: „už“ — 7, „prieš“ — 0.

Siuzana: Gerai, Lari, aš nusileidau. Galbūt dabar tu padėsi man?

Laris: Taip, tai politika, išties. (Bendras juokas.) Kas dar?

Siuzana: Dajana Jurgens. Ji pati tvirčiausia iš visų mano pažįstamų moterų. Žinoma, ji septyniasdešimties neturi, bet, esu tikra, jeigu mes paaiškinsim jai reikalo esmę, ji sutiks.

Franė: Taip, jeigu mums iš tikrųjų to reikia, manau, ji tinka. Aš pritariu pasiūlymui.

Stju: Pasiūlyta ir pritarta, kad mes kreiptumėmės į Dajaną Jurgens. Kas už?

Priimta vienbalsiai.

Glenas: Gerai, kas trečias?

Nikas (skaito Ralfas): „Jeigu Franei nepatinka Lario pasiūlymas, tai manasis jai patiks dar mažiau. Aš siūlau...“

Ralfas: Na, čia kalbama, kad jis nori pasiūlyti... Tomą Kaleną.

Nuostabos šurmulys.

Stju: Tyliau. Dabar žodis Nikui. Jis tiek prirašė, kad geriau paprasčiausiai skaityk, Ralfai.

Nikas: „Pirmiausiai aš pažįstu Tomą taip, kaip Laris pažįsta Teisėją, o galbūt netgi geriau. Tomas myli motušę Abigeilę. Dėl jos pasirengęs viskam, netgi kepti ant lėtos ugnies. Aš visiškai neperdedu. Jeigu ji paprašys, jis eis dėl jos ir ant laužo“.

Franė: Nikai, niekas tuo neabejoja, bet juk Tomas...

Stju: Frane, tegul Nikas tęsia...

Nikas: „Mano antras argumentas — toks pat, kaip ir Lario dėl Teisėjo. Priešininkas nesitiki, kad žvalgybon pasiųsim protiškai atsilikusį. Jūsų reakcija į mano pasiūlymą turbūt geriausias argumentas jo naudai. Mano trečias ir paskutinis argumentas: nors Tomas ir protiškai atsilikęs, bet jis — ne kvailys. Kartą, uragano metu, jis išgelbėjo man gyvybę, ir sureagavo kur kas greičiau, nei jo vietoje tai būtų padaręs kas nors kitas. Tomas — kaip vaikas, bet netgi vaiką galima kai ko išmokyti. Jis, manau, tikrai įsimintų labai paprastą legendą. Galų gale jie tikriausiai nuspręs, kad mes jį pasiuntėm, nes...“

Siuzana: Nes nenorėjome, kad jis gadintų mums paveldimumą? Trūksta žodžių, puikiai sugalvota.

Nikas: “...nes Tomas protiškai atsilikęs. Jis netgi gali pasakyti, kad pašėlusiai nekenčia tų, kurie jį išsiuntė, ir norįs grįžti atgal jiems atkeršyti. Vienintelis įsakymas, kurį mes privalome jam įteigti, — niekuomet, kad ir kas atsitiktų, nekeisti savo legendos“.

Franė: O ne, aš nė už ką nepatikėsiu...

Stju: Tęsk, Nikai. Laikykitės tvarkos.

Franė: Taip, taip, atleiskite.

Nikas: Kai kurie iš jūsų gali pagalvoti, kad, jei Tomas protiškai atsilikęs, jį bus paprasčiau nei ką nors kitą priversti pamiršti savo legendą, bet... iš tikrųjų yra atvirkščiai. Jeigu aš pasakysiu Tomui, kad jis tiesiog privalo laikytis mano sukurtos legendos, laikytis jos, kad ir kas atsitiktų, jis taip ir padarys. Vadinamasis normalus žmogus, kankinamas vandeniu, elektrošoku ar po nagais smaigstomom adatom gali ištverti keletą valandų...

Franė: Bet juk to nebus, ar ne? Nebus? Aš turiu omenyje, kad niekas iš tikrųjų nemano, jog bus prieita iki to, tiesa?

Nikas: “...o paskui pasakys: „Užteks, pasiduodu. Aš jums papasakosiu viską, ką žinau“. Tomas paprasčiausiai to nepadarys. Jei savo legendą jis pakartos kelis kartus, tai ne tik išmoks ją atmintinai, jis bemaž patikės, kad tai tiesa. Ir niekas jo neprivers dėl to suabejoti. Aš tik noriu paaiškinti, ką galvoju. Daugeliu atvejų Tomo protinis atsilikimas panašiai misijai yra neginčijamas pliusas. „Misija“ skamba pretenzingai, bet taip ir yra“.

Ralfas: Ar dar yra kokių nors nuomonių?

Siuzana: Nikai, jeigu jis iš tikrųjų ims gyventi pagal išgalvotą legendą, tai kaip tuomet supras, kad jam laikas grįžti?

Ralfas: Prašau atleisti, ponia, bet panašu, kad jis kalba būtent apie tai.

Nikas (Ralfas skaito toliau): „Prieš pasiųsdami Tomą, visa tai jam galime įteigti hipnoze. Kartoju: aš neskraidau padebesiais; kai man šovė į galvą ši mintis, paprašiau Steną Nogotną pabandyti Tomą užhipnotizuoti. Vakarėliuose Stenas kartais rodydavo tai kaip fokusą. Na, Stenas nesitikėjo, kad pavyks, bet Tomas patyrė hipnotinę būseną praėjus vos šešiom sekundėms. Priežastis, dėl kurios aš numaniau Tomą esant labai jautrų hipnozei, siekia dar tuos laikus, kai susipažinau su juo Oklahomoje. Akivaizdu, kad per ilgą laiką jis išsiugdė savyje savihipnozę. Jinai palengvina jam ryšį su pasauliu. Tą dieną, kai mudu susipažinome, jis niekaip nepajėgė suprasti, ką aš norėjau pasakyti. Aš nepaliaujamai dėliojau ranką prie lūpų, o paskui prie gerklės, idant parodyčiau esąs nebylys, bet jis manęs visiškai nesuprato. Po to jis ūmai tiesiog atsijungė. Kitaip aš tos būsenos negaliu pavadinti. Jis stovėjo it mietą prarijęs. Akys žvelgė į tolį. Paskui jis sugrįžo iš sąstingio lygiai taip pat, kaip atitoksta subjektas, hipnotizuotojui paliepus prabusti. Ir jis suprato. Štai taip. Jis nugrimzdo į save ir išniro su parengtu atsakymu“.

Glenas: Tai iš tikrųjų nuostabu.

Nikas: „Kai mes bandėme tai prieš penkias dienas, Stenas mano prašymu padarė jam vieną posthipnotinę įtaigą. Jam buvo įteigta, kad po Steno žodžių: „Aš taip norėčiau pamatyti dramblį“, Tomas pajus įkyrų norą nueiti į kampą ir atsistoti ant galvos. Stenas užprogramavo, kad įtaiga pradėtų veikti praėjus pusvalandžiui po to, kai Tomą pažadins. Tomas nuskubėjo tiesiog į kampą ir atsistojo ant galvos. Iš jo kelnių kišenių iškrito visi žaisliukai ir rutuliukai. Vėliau atsisėdęs jis nusišypsojo ir pasakė: „Man įdomu, kodėl Tomas Kalenas taip padarė?“

Glenas: Galiu įsivaizduoti, kaip jis tai padarė.

Nikas: „Kad ir kaip ten būtų, visas šis sudėtingas hipnotinis niekniekis yra labai svarbus dviem požiūriais. Pirma, mes galime Tomui įteigti, kad reikiamu laiku jis sugrįžtų. Tikriausiai tai reikės susieti su mėnuliu. Su pilnatimi. Antra, jam sugrįžus, mes nugramzdinsime jį į gilų transą ir gausime pakankamai tikslią ataskaitą apie viską, ką jis pamatė“.

Ralfas: Tuo Niko užrašai baigiasi.

Siuzana: Nikai, aš noriu tavęs paklausti. Ar tu negalėtum užprogramuoti Tomą — manyčiau, tai tinkamiausias žodis, — kad jis neišduotų jokių duomenų, kas vyksta pas mus?

Glenas: Nikai, leisk man atsakyti į šį klausimą. Ir jeigu tavo mintys nesutaps su manosiomis, tu paprasčiausiai papurtyk galvą. Aš pasakyčiau taip: Tomo visiškai nereikia programuoti. Tegul iškloja viską, ką apie mus žino. Visi mūsų su Flegu susiję reikalai tvarkomi be pašalinių, tačiau mes nieko negalime padaryti, apie ką Flegas pats nenumanytų... net jei streikuoja jo krištolinis rutulys.

Nikas: „Visiškai teisingai“.

Glenas: Puiku, aš nedelsdamas pritariu Niko pasiūlymui. Manau, kad mes nieko neprarasime, o tik išlošime. Tai ypatingai drąsi ir originali idėja.

Stju: Pasiūlyta ir pritarta. Jeigu jūs norite, mes galime dar truputį padiskutuoti, bet neilgai. Antraip čia prasėdėsime ištisą naktį. Ar yra norinčių svarstymus pratęsti?

Franė: Gali tuo neabejoti. Glenai, tu sakei, kad mes nieko neprarasime, o tik išlošime. Na, o kaipgi Tomas? Kaipgi mūsų dievotos mintys? Galbūt jūsų nejaudina, kad tie žmonės varys... kažką... Tomui į panages ir kankins elektros srove, bet mane tai jaudina. Kaip galite būti tokie šaltakraujiški? O tu, Nikai, ketini jį užhipnotizuoti, kad jis elgtųsi kaip... višta, kurios galvą pakišo po sparnu! Tau turėtų būti gėda! O maniau, kad jis tavo draugas!