Stephen King - Dvikova (2)

Stju: Frane...

Franė: Ne, aš viską pasakysiu. Neketinu nusiplauti rankas ir išstoti iš Komiteto sudėties arba, jeigu už mane nenubalsuos, įsižeidusi išeiti. Nejaugi jūs iš tikrųjų ketinate tokį mielą bukoką vaikiną imti ir paversti lėktuvo „U-2“ žmogiškuoju variantu? Nejaugi nė vienas iš jūsų nesupranta, kad taip pasielgę mes vėl pasinersime į visą tą seną mėšlą? Nejaugi jūs to nematote? Nikai, o ką mes darysime, jeigu jį nužudys? Ką mes darysime, jei juos visus užmuš? Puoselėsime kokias nors naujas beprotiškas idėjas? Patobulintą Keliaujančio kapitono variantą?

Visiškoje tyloje Nikas parašė savo atsakymą.

Nikas (skaito Ralfas): „Tai, ką pasakė Franė, giliai sukrėtė mano sielą, bet aš neatsisakau Tomo kandidatūros. Ne, man visiškai nepatiko, kad Tomas stovėjo ant galvos, ir man visiškai nepatinka siųsti Tomą ten, kur jį gali užkankinti ir nužudyti. Aš tik noriu išskirti pagrindinį dalyką: jis tai darys dėl motušės Abigeilės, jos idėjų ir jos Viešpaties, bet ne dėl mūsų. Ir dar aš giliai įsitikinęs, jog privalome išnaudoti bet kokias priemones, norėdami nutraukti tos būtybės keliamą grėsmę. Jis ten kala ant kryžių žmones. Aš tai tvirtai žinau iš savo sapnų, ir žinau, kad kai kurie iš jūsų taip pat regėjo tokius sapnus. Motušė Abigeilė irgi sapnavo tokį sapną. Ir aš žinau, kad Flegas — tai blogis. Jeigu kas nors ir sugalvos Keliaujančio kapitono naująją versiją, tai tik jis, ir jis išbandys ją su mumis. Norėčiau, kol dar įmanoma, kaip nors jį sustabdyti“.

Franė: Nikai, visa tai teisybė. Aš nesiginčiju. Žinau, kad jis — tai blogis. Kiek aš suprantu, jis, kaip sako motušė Abigeilė, tikriausiai yra Šėtono Atžala. Bet norėdami jį sustabdyti mes spaudžiame ne tą mygtuką. Ar pamenate „Gyvulių ūkį“ [* Turimas omeny Dž. Orvelo antiutopinis romanas]? Jie žiūrėjo tai į kiaules, tai į žmones ir nevaliojo suprasti, kuo jie skiriasi. Man regis, aš geidžiu tiktai vieno — kad tu pasakytum: jeigu mums iš tikrųjų būtina paspausti tą patį mygtuką, idant jį sustabdytume... tai, jeigu taip padarysime... visa tai daugiau niekada niekada nepasikartos. Ar tu gali taip pasakyti?

Nikas: „Aš nesu tuo įsitikinęs. Neįsitikinęs“.

Franė: Tuomet aš balsuoju prieš. Jei privalome siųsti žmones į vakarus, tai bent jau tokius, kurie supranta, kas jų laukia.

Stju: Kas dar nori kalbėti?

Siuzana: Aš prieš, bet dėl praktiškesnių priežasčių. Jeigu pasiryšime žengti žingsnį, kurį mus verčia žengti, tai vis tiek atsisveikinsime su senuku ir nevispročiu. Atleiskite, Tomas man irgi patinka, bet būtent toks jis ir yra. Aš prieš, o dabar užsičiaupiu.

Glenas: Balsuokime.

Pasiūlymas buvo priimtas penkiais balsais prieš du — Franės ir Siuzanos.

Franė: Aš norėčiau perbalsuoti. Jeigu mes iš tikrųjų privalome siųsti Tomą, tai geriau mums tai daryti bendrai. Atleisk, Nikai, kad užviriau šitą košę. Suprantu, kad tau skaudu — matau iš tavo veido. Tai tiesiog beprotybė. Bet kodėl viskas taip išėjo? Čia, žinoma, absoliučiai kitaip, nei išvažiuojamajame moterų kraštiečių posėdyje, štai ką aš jums pasakysiu. Franė už.

Siuzana: Tada aš irgi už. Jungtinis frontas. Niksonas stovi tvirtai ir sako: „Aš jums ne apgavikas“. Už.

Stju: Balsuojant pakartotinai, pasiūlymas priimtas vienbalsiai. Paimk nosinę, Frane. Ir norėčiau, jog protokole būtų užrašyta, kad aš tave myliu.

Laris: Tada, manau, posėdį reikia atidėti.

Pasiūlymas buvo priimtas vienbalsiai.

Stju, ar eini miegoti?

— Taip. Jau vėlu?

— Beveik vidurnaktis.

Stju iš balkono įžengė į kambarį. Jis mūvėjo vien glaudėmis, kurios jo įdegusios odos fone atrodė akinančiai baltos. Pasirėmusi alkūnėmis, Franė pakėlė galvą. Šalia, ant naktinio staliuko, degė dujinė lempelė; ji dar kartą nusistebėjo neįtikėtina jam juntamo jausmo gelme.

— Vis galvoji apie posėdį?

— Taip. Galvojau, — iš stovinčio ant naktinio staliuko grafino jis prisipylė stiklinę vandens, ir nuo prėsko virinimo prieskonio susiraukė.

— Mano manymu, iš tavęs išeis puikus susirinkimų pirmininkas. Glenas klausė, ar sutiksi pirmininkauti visuotiniame susirinkime, ar ne? Tave tai neramina? Atsisakei?

— Ne, aš sutikau. Man atrodo, kad susidorosiu. Aš galvojau apie tuos tris, kuriuos mes siunčiame per kalnus. Tai nešvarus reikalas — siųsti šnipus. Tu buvai teisi, Frane. Bet bėda, kad ir Nikas teisus. Kaip tu pasielgtum panašiu atveju?

— Pasiklausk savo sąžinės, o paskiau kaip reikiant išsimiegok, aš taip manau.

Ji užgesino šviesą, ir jis palindo šalia jos po antklode.

— Labos nakties, Frane, — pasakė jis. — Aš tave myliu.

Ji gulėjo ir žvelgė į lubas. Dėl Tomo Kaleno ji jau prisivertė nusiraminti... bet tas nešvarus šokoladinis piršto antspaudas niekaip nėjo iš galvos.

„ Kiekvienam šuniui savas laikas, Frane“.

„ Galbūt turėčiau dabar apie tai papasakoti Stju,“ — pamanė ji. Bet jei tai ir buvo problema, tai tik jos. Jai teks tiktai laukti... stebėti... ar kas nors neatsitiks. Praėjo dar nemažai laiko, kol ji užsnūdo.

52 skyrius

Anksti rytą motušė Abigeilė gulėjo lovoje ir nemiegojo. Ji bandė melstis.

Atsikėlė tamsoje ir vilkėdama savo medvilniniais naktiniais marškiniais atsiklaupusi priglaudė kaktą prie Biblijos, kuri buvo atversta ties „Apaštalų darbais“. Nepalenkiamojo senojo Sauliaus, po to, kai jam kelyje į Damaską pasirodė Viešpats, kreipimasis. Saulių apšvietė dangaus šviesa, ir nuo jo akių nukrito šydas. „Darbai“ buvo paskutinė Naujojo Testamento knyga, kurioje doktrina grindžiama stebuklais, o kas gi yra stebuklas, jei ne Dievo užgaidos pasireiškimas. O taip, ir jos akis dengė šydas, ir nejaugi šiam, kaip tai atsitiko Sauliui, lemta kada nors nukristi, gi jai išgirsti balsą: „Kam tu mane persekioji? [* ŠR, NT Apd 9,4].“

Kambario tylą trikdė tik silpnas žibalinės lempos šnypštimas, seno mechaninio laikrodžio tiksėjimas ir tylus, murmantis motušės Abigeilės balsas.

— Viešpatie, nurodyk man mano nuodėmę. Aš gyvenu nežinojime. Žinau, kad kažką praleidau, ką buvai skyręs man pamatyti. Aš negaliu miegoti, negaliu praryti nė aguonos grūdelio, ir aš nebejaučiu Tavęs, Viešpatie. Mane kankina jausmas, lyg mano maldos būtų nukreiptos į nebylų telefoną, ir atsitik tu man tokią baisią valandą. Kuo Tave užrūstinau? Aš klausau, Viešpatie. Aš įsiklausau į tylų savo širdies balsą.

Ir ji klausėsi ir klausėsi. Prisidengusi akis artrito susuktais pirštais, ji palinko dar žemiau ir pasistengė išgryninti savo sąmonę. Bet ten buvo tamsu, kokia tamsi yra jos oda, tamsu, kokia tamsi yra palikta pūdymuoti ir laukianti geros sėklos žemė.

„ Prašau tavęs, Viešpatie, prašau tavęs, Viešpatie...“

Bet jos vidinis žvilgsnis teregėjo vienišą žvyrkelio juostą kukurūzų jūroje. Juo ėjo sena moteris su maišu, pripildytu ką tik papjautų vištų. Pasirodė žebenkštys. Jos puolė pirmyn ir įsikibo dantimis į maišą. Jos užuodė kraujo kvapą — seno nuodėmės kraujo ir šviežio aukos kraujo kvapą. Motušė išgirdo, kaip senoji moteris ėmė melstis Dievui, bet tai ji darė silpnu, inkščiančiu balsu, balsu, kuriame skambėjo irzlumas, o ne nuolanki malda Dievo valios pasireiškimui, kad ir kokia ji būtų; moteris reikalavo, kad Dievas ją išgelbėtų ir ji galėtų užbaigti darbą... savo darbą... lyg ji būtų žinojusi Viešpaties sumanymus ir galėtų pajungti Jo valią savajai. Žebenkštys įsidrąsino dar labiau: drobinis maišas neatlaikė jų nagų ir dantų. O jos pirštai buvo pernelyg seni, pernelyg silpni. Ir kai žebenkštys suės vištas, jos kaip ir anksčiau bus alkanos, ir tuomet užsimanys jos. Taip. Jos...