Stephen King - Dvikova (2)

Vėl beldimas ir moteriškas balsas:

— Ar yra kas nors?

Franė sėdėjo nejudėdama. Ji galų gale prisiminė, kad paliko dviratį už namo, po skalbinių virve. Stovėdamas priešais namą, jo nepamatysi. O kas, jeigu Haroldo viešnia pabandys įeiti pro užpakalinį įėjimą...

Durų rankena — Franės žvilgsnis, perkirsdamas trumpą holą, įsmigo į ją — neviltingai ėmė sukinėtis aukštyn žemyn.

„ Kaip ten būtų, ji tiek pat nusimano apie spynas kaip ir aš — pamanė Franė ir staiga, bandydama sulaikyti beprotiško juoko protrūkį, rankomis užspaudė burną. Ji pažvelgė į savo medvilnines kelnes ir suprato, koks stiprus buvo išgąstis. „Gerai, kad neatsitiko didesnė nelaimė. Bent jau kol kas“. Ir ją vėl ėmė smaugti isteriškas, išgąstingas juokas. Paskiau su neįtikėtinu palengvėjimo jausmu ji išgirdo tolstančius žingsnius.

Vėlesnis poelgis nebuvo sąmoningo sprendimo rezultatas. Tyliai perbidzenusi holą durų link, pro mažą tarpelį, esantį tarp užuolaidos ir lango rėmo, ji pamatė moterį juodais, ilgais, truputį pražilusiais plaukais. Ši sėdosi ant stovinčio prie bordiūro motorolerio „Vespa“. Kai motorolerio variklis atgijo, moteris atmetė plaukus atgal ir juos susegė.

„ Tai Kros — toji pati, kuri atvyko drauge su Lariu Andervudu! Iš kur ji pažįsta Haroldą?“ Nadina Kros įjungė pavarą, šoktelėjo iš vietos ir greitai dingo iš akiračio. Su didžiuliu palengvėjimu Franė atsiduso ir vėl apžiūrėjo kelnes. Ji ketino prasižioti ir išleisti laukan sunkiai tramdytą juoką, žinodama, kaip jis nuskambės — drebančiai ir su palengvėjimu. Bet užuot taip padariusi apsiverkė.

Po penkių minučių, pernelyg susinervinusi, kad galėtų pratęsti paieškas, pasistatė pintą kėdę ir išlipo pro rūsio langą. Kad nekiltų įtarimas, išlipusi ji stipriai pastūmėjo kėdę. Vis dėlto kėdė neatsidūrė buvusioje vietoje, bet žmonės panašių dalykų paprastai nepastebi... o ir neatrodė, kad Haroldas dažnai naudotųsi rūsiu — tik tiek, kad laiko jame kokakolą.

Franė uždarė langą ir priėjo prie dviračio. Silpnumas nuo išgyvento šoko dar nepraėjo, netgi šiek tiek pykino. Tegul nors kelnės išdžiūna, pamanė ji. Kai kitą kartą bandysite įsilaužti, Franse Rebeka, nepamirškite apsimauti neperšlampamas kelnaites.

Ji išriedėjo iš Haroldo kiemo ir stengdamasi kuo greičiau palikti Arapacho gatvę pasuko į miesto centrą, Kanjono bulvaro pusėn. Po ketvirčio valandos ji jau buvo namuose.

Visur buvo tylu.

Ji atsivertė savo dienoraštį, dirstelėjo į nešvarų šokoladinį atspaudą ir pamanė, kur gi galėtų būti Stju. Ir dar pagalvojo, ar ne su juo Haroldas.

„ Ak, Stju, sugrįžk namo. Tu man reikalingas“.

*

Išsiskyręs su Glenu, Stju parėjo į namus. Susimąstęs jis sėdėjo svetainėje ir galvojo, kur galėtų būti motušė Abigeilė ir ar teisūs Nikas su Glenu, viską palikdami savieigai, kai staiga į duris pasibeldė.

— Stju? — pašaukė Ralfas Brentneris. — Ei, Stju, ar tu namuose.

Su juo buvo Haroldas Lauderis. Šiandien Haroldo šypsena atrodė prislopinta, bet nevisiškai, jis buvo panašus į linksmą mirusiojo giminaitį, kuris laidotuvėse stengėsi atrodyti liūdnas.

Visa širdimi išgyvendamas motušės Abigeilės dingimą, Ralfas prieš pusvalandį sutiko Haroldą, kai šis, padirbėjęs prie vandentiekio, grįžinėjo namo. Ralfui patiko Haroldas, regis, jis visada buvo pasirengęs išklausyti ir kiekvienam, kuriam buvo sunku, pagelbėti... ir Haroldas, atrodė, nieko nereikalavo mainais. Ralfas išklojo viską, ką žinojo apie motušės Abigeilės dingimą, dar pridūręs savo nuogąstavimus, kad ją gali ištikti širdies priepuolis, arba ji susilaužys kokį nors trapų kaulelį, arba nakvodama po atviru dangumi paprasčiausiai numirs.

— Juk beveik kasdien apie vidurdienį pradeda lyti, — kol Stju pylė jam kavą, baigė savo pasakojimą Ralfas. — Sušlapusi drabužius, ji, žinoma, peršals. Ir kas tada?

— Bet mes negalime priversti ją grįžti, — pastebėjo Stju.

— Na taip, — nusileido Ralfas. — Bet Haroldas turi puikią idėją.

Stju perkėlė žvilgsnį:

— Kaip gyveni, Haroldai?

— Normaliai. O tu?

— Puikiai.

— O Franė? Tu ja rūpiniesi?

Haroldas Stju žvilgsnį sutiko ramiai, jo akyse švietė lengva šelmystė ir draugiškumas, bet Stju pajuto, kad besišypsančios Haroldo akys panašios į saulės atšvaitus ant Breikmeno karjero vandens paviršiaus, ten, namuose, — vanduo atrodė toks pat draugiškas, bet jo dugnas leidosi žemyn, į juodas gelmes, kur niekuomet neprasiskverbdavo saulės spindulys, ir iš pažiūros taikinguose Breikmeno karjero vandenyse su gyvenimu atsisveikino jau keturi berniūkščiai.

— Darau viską, ką galiu, — atsakė Stju. — Ir kokia gi tavo idėja, Haroldai?

— Na, klausyk. Aš suprantu, kaip į visa tai žiūri Nikas. Man aiškus ir Gleno požiūris. Jie mano, kad Laisvosios Zonos žmonės motušę Abigeilę suvokia kaip tam tikrą teokratišką simbolį... ir iš principo abu jie išreiškia Laisvosios Zonos žmonių nuomonę, ar ne taip?

Stju gurkštelėjo kavos.

— Ką tu turi galvoje, sakydamas „teokratiškas simbolis“?

— Aš tai pavadinčiau žemiškuoju Viešpaties Dievo testamento simboliu, — pasakė Haroldas, ir jo akys truputį apsiblausė. — Kaip Šventoji Brolija arba šventos karvės Indijoje.

Truputį įsiaudrinęs, Stju atsakė:

— Tiksliai. Tos karvės... joms leidžiama vaikščioti, kur tik jos užsimano ir sudaryti kamščius gatvėse, ar ne? Jos net gali įžirglioti į patalpas arba visiškai išeiti iš miesto.

— Taip, — sutiko Haroldas. — Bet daugelis tų karvių ligotos, Stju. Jos vos nemiršta iš bado. Kai kurios rimtai serga. Ir tai tik todėl, kad jos yra simbolis. Žmonės ten įsitikinę, neva Dievas jomis pasirūpins, kaip ir mūsų žmonės įsitikinę, esą Viešpats pasirūpins motuše Abigeile. Bet aš abejoju, ar teisus Viešpats Dievas, leisdamas vargšui veršeliui klajoti ir kentėti.

Ralfo veide atsispindėjo susirūpinimas, ir Stju suprato, ką šis jaučia. Jis ir pats jautė tą patį, todėl žinojo, koks gilus jo jausmas motušei Abigeilei. Jis suvokė, kad Haroldas jau ties piktžodžiavimo riba.

— Kad ir kaip ten būtų, — griežtai užbaigė Haroldas, atmesdamas šalin šventas Indijos karves, — mes negalime pakeisti žmonių požiūrio į motušę Abigeilę.

— Ir nenorėtume, — skubiai pridūrė Ralfas.

— Tikiu! — šūktelėjo Haroldas. — Galų gale būtent ji surinko mus visus draugėn, net nesinaudodama radijo siųstuvu. Aš siūlau balnoti mūsų ištikimuosius motociklus ir peršukuoti vakarinę Boulderio dalį. Jei labai nenutolsime vienas nuo kito, tai ryšį galėsime palaikyti per raciją.

Stju pritariamai linktelėjo. Būtent šitaip jis ir norėjo daryti. Šventos karvės lieka šventos karvės, Dievas Dievu, bet tiesiog negerai palikti ją likimo valiai. Ir religija čia niekuo dėta — tai tiesiog beširdiškumas, abejingumas.

— O jeigu ją rasime, — tęsė Haroldas, — tai paklausime, ar jai ko nors nereikia.

— Pavyzdžiui, pametėti atgal į miestą, — pašaipiai įsiterpė Ralfas.

— Bent jau žinosime, ar nieko jai neatsitiko, — atkirto Haroldas.

— Gerai, — tarė Stju. — Manau, jog tai puiki idėja, Haroldai. Vykstame tuojau pat, tik aš paliksiu raštelį Franei.

Bet visą laiką, kol rašė, jo neapleido neįveikiamas noras atsigręžti ir pasižiūrėti, ką veikia Haroldas ir kokia jo akių išraiška.

*

Haroldas pasišovė ištyrinėti vingiuotą kelio atkarpą tarp Boulderio ir Niderlendo, nes čia jis mažiausiai tikėjosi sutikti motušę Abigeilę. Vargu ar jis įstengtų atstumą nuo Boulderio iki Niderlendo nueiti per vieną dieną, tad ką jau kalbėti apie tą išprotėjusią senę. Už tai atsirado galimybė pasimėgauti malonia išvyka, kurios metu jis galėjo ramiai pasukti smegenis.