Stephen King - Dvikova (2)

Kai sugrįžo į miestą, buvo be ketvirčio septynios. Poilsio aikštelėje pastatęs „Hondą“, jis netoliese prisėdo už stalo ir ėmė kimšti sumuštinius, užsigerdamas juos kola. Visu ilgiu ištempta jo racijos antena kabėjo ant „Hondos“ vairo ir silpnai traškėjo Ralfo Brentnerio balsu. Jie turėjo silpnus trumpabangius siųstuvus, o Ralfas jau gana aukštai įkopė į Flagstafo kalną.

— ... Tekančios Saulės plynaukštė... jokių jos pėdsakų... ten viršuje audra...

Po to garsiau ir iš arčiau pasigirdo Stju balsas. Jis buvo Catakua parke, viso labo už keturių mylių nuo Haroldo.

— Pakartok, Ralfai.

Vėl atsklido Ralfo balsas, kuris, regis, šaukė iš visų jėgų. Taip jis susigriebs smūgį. Būtų puiki šios dienos pabaiga.

— Jokių požymių, jog ji čia! Aš pradedu leistis, nes noriu suspėti iki tamsos! Priimu!

— Dešimt-keturi, — niūriu balsu pratarė Stju. — Haroldai, kur tu?

Šluostydamasis į džinsus riebaluotas rankas, Haroldas atsistojo.

— Haroldai? Kviečiu Haroldą Lauderį! Haroldai, ar tu girdi?

Haroldas, viduriniu pirštu racijos pusėn parodęs nepagarbų gestą, kuris jaunų, kažkada Ogankvito vidurinėje mokykloje besimokiusių barbarų kalba reiškė: „eik tu...“, paspaudė pokalbio mygtuką ir maloniu balsu, kuriam jis suteikė prideramą dalį suglumimo, pasakė:

— Aš čia. Išėjau į kelkraštį... pasirodė, jog ten kažkas yra. Bet tai buvo sena striukė. Priimu.

— Taip, supratau. Haroldai, kodėl tau neatvažiavus į Čatakua parką? Mes kartu palauksime Ralfo.

„ Mėgsti įsakinėti, ar ne, subine? Aš galbūt turiu tau kai ką parengęs. Taip, galbūt“.

— Haroldai, ar tu girdi?

— Taip, atleisk, Stju, aš užsisvajojau. Galėsiu atvažiuoti po penkiolikos minučių.

— Ralfai, ar tu girdi? — vėl suriko Stju, ir Haroldas piktai susiraukė. Jis vėl atkišo vidurinį pirštą, skirdamas tą patį gestą Stju ir nusišaipė. „O šitą ar matei tu, Laukinių Vakarų subine?“

— Supratau, jūs būsite Čatakua parke, — pro nesibaigiančius trukdžius vos prasimušė Ralfo balsas. — Aš vykstu ten. Ryšys baigtas.

— Aš irgi važiuoju ten, — pasakė Haroldas. — Ryšys baigtas.

Sustūmęs anteną, išjungęs raciją ir vėl ją pakabinęs ant vairo, jis, nespausdamas starterio, sustingo ant „Hondos“ balno. Jis vilkėjo pašiltintą karišką striukę, labai patogią išvykai į šešių tūkstančių pėdų aukštį netgi rugpjūtyje. Bet striukė tarnavo ir kitam tikslui. Joje buvo daug užtrauktukais užsegamų kišenių, ir vienoje iš jų gulėjo 38-o kalibro „Smito-Vesono“ revolveris. Pripildytu būgnu jis buvo sunkus, tarsi žinotų, kokios rimtos užduotys jo laukia: mirtis, naikinimas, žmogžudystės.

Šiandien vakare? Kodėl gi ne?

Į šią ekspediciją Haroldas vyko tikėdamasis, kad su Stju jam pavyks susidurti akis į akį. Panašu, jog nepraėjus nė penkiolikai minučių, tokia proga pasitaikys Čatakua parke. Bet ši išvyka turėjo dar vieną tikslą.

Jis visiškai nesirengė sukarti viso kelio iki Niderlendo — niekingo miesteliūkščio kalnuose, truputį aukščiau Boulderio, kuris ir garsėjo tik tuo, kad savo pabėgimo metu ten lyg ir buvo sustojusi Petė Herst. Motociklas lygiai gaudė, vėjas nelyginant atbukęs skustuvas degino veidą, ir Haroldui, vis aukščiau kylant į kalnus, kažkas pasikeitė.

Jeigu magnetą padėtum ant vieno stalo krašto, o gabaliuką metalo ant kito, tai nieko neįvyktų. Bet jei pamažu mažindamas atstumą metalą stumtum prie magneto (Haroldas akimirkai šį reginį sustabdė savo vaizduotėje, mėgaudamasis juo ir įsakydamas sau neužmiršti šiandien vakare sugrįžus namo užfiksuoti jį savo dienoraštyje), tai vieną nuostabų mirksnį atsitiks taip, jog metalas pajudės toliau, nei reikėtų tikėtis, atsižvelgiant į postūmio jėgą. Metalo gabalėlis sustos, bet taip akivaizdžiai nenoriai, lyg jis būtų atgijęs ir dalis jo gyvosios energijos būtų visiškas fizikinio inercijos dėsnio neigimas. Dar vienas ar du lengvi stumtelėjimai, ir jūs jau beveik — o galbūt iš tikrųjų — matote, kaip metalo gabalėlis tarsi greitame šokyje trūkčioja ir lengvai vibruoja ant stalo, panašiai į tuos meksikietiškus ant gumyčių šokčiojančius kamuoliukus, ir kiekviename iš tų mažyčių medinių kamuoliukų viduje — pats tikriausias gyvas kirminėlis. Dar vienas stumtelėjimas, ir pusiausvyra tarp trinties ir inercijos jėgos bei magneto traukos pažeidžiama pastarojo naudai. Galutinai atgijęs metalo gabalėlis dabar jau pats juda vis greičiau ir greičiau, kol galų gale priskries prie magneto ir tvirtai prie jo prilips.

Siaubingas, patrauklus procesas.

Kai šį birželį atėjo pasaulio pabaiga, magnetizmo jėga jam dar buvo nesuprantama, nors Haroldas ir galvojo (jo protas niekada nepasižymėjo racionaliu kryptingumu) apie tai, kaip ir panašiais tyrinėjimais užsiimantys fizikai: esą magnetizmas neatsiejamai susijęs su traukos reiškimusi ir trauka yra kertinis Visatos akmuo.

Pakeliui į Niderlendą, judėdamas vis aukščiau į vakarus, jausdamas, kaip darosi vis vėsiau, ir stebėdamas, kaip aplink dar aukštesnes viršūnes už Niderlendo lėtai tvenkiasi debesys, Haroldas pajuto, kaip lygiai toks procesas prasideda jame pačiame. Jis artėjo prie pusiausvyros taško... dar truputis, ir jis persivers anon pusėn. Jis buvo gabaliukas metalo, nutolęs kaip tik tokiu atstumu, kai menkiausias stumtelėjimas pasiunčia jį toliau, nei normaliomis sąlygomis tai padarytų ši stumianti jėga. Jis jau juto savyje tą virpčiojimą.

Dar niekuomet savo gyvenime jis nebuvo taip arti prie šventosios patirties. Jauni netiki šventaisiais, kadangi tikėjimas jais reikštų visų empiriškųjų objektų neišvengiamos mirties pripažinimą. Senė buvo tarytum koks mediumas, mąstė jis, taip pat ir Flegas, tasai Tamsos žmogus. Jie buvo žmogiškosios radijo stotys, ne daugiau. Tikroji jų jėga slypėjo tose bendruomenėse, kurios būrėsi aplink jų signalus, taip besiskiriančius vienas nuo kito.

Sustojęs siauros pagrindinės Niderlendo gatvės gale, palikęs įjungtą, švytinčią it katės akis „Hondos“ žibintą, klausydamasis pušyse ir drebulėse ūžaujančio vėjo, Haroldas staiga pajuto kažin ką daugiau nei paprasta magnetinė trauka. Jis pajuto gluminančią, nepavaldžią jokiai logikai iracionalią valdžią, kuri sklido iš Vakarų. Trauka buvo tokia galinga, kad bandydamas detaliau ją apmąstyti galėjai paprasčiausiai išprotėti. Jis pajuto, kad jeigu šios traukos jėgos pusėn pajudės dar nors žingsnį, tai nebeįstengs savęs suvaldyti. Ir tuomet jis patrauks ten — tuščiomis rankomis.

O už tai, nors Haroldą sunku dėl to kaltinti, Tamsos žmogus jį užmuš.

Ir Haroldas, jausdamas šaltą palengvėjimą, kurį išgyvena nevykėlis savižudis, toldamas nuo ilgai stebėtos prarajos, pasuko atgalios. Bet jeigu jis panorės, tai galės ten iškeliauti dar šiandien vakare. Taip, Redmeną jis gali nukauti viena vienintele iš arti paleista kulka. O paskui jis šaltakraujiškai lauks pasirodant to Oklahomos puskvailio Brentnerio. Dar vienas šūvis į smilkinį. Niekas nesukrus išgirdę šūvius: čia buvo daug žvėrienos, ir žmonės dažnai medžiodavo net į miestą užklystančius elnius.

Dabar, be dešimties septynios. Jis suspės pašalinti abu iki pusės aštuonių. Franė nesukels aliarmo anksčiau nei pusę vienuoliktos, o gal ir vėliau, gi jis tuo metu jau bus toli nuo čia ir apžargui ant savo „Hondos“ bei su dienoraščiu kuprinėje dums vakarų kryptimi. Bet nieko panašaus neįvyks, jeigu jis, prarasdamas laiką, sėdės čia ant motociklo.

„Honda“ užsivedė iš antro karto. Puikus motociklas. Haroldas nusišypsojo — jis buvo tarsi linksmumo įsikūnijimas — ir nudūzgė Čatakua parko pusėn.