Stephen King - Dvikova (2)

Visus užvaldė kažkas panašaus į nuolankią baimę, kuri pamažu pakeitė vakarykštį geraširdiškumą. Nepaisant valdingos sapnų jėgos, dėl kurios motušė Abigeilė Zonoje tapo vos ne pusdieviu, daugelis žmonių patyrė pakankamai praradimų ir į susidariusią situaciją gebėjo žvelgti realiai: senutei seniai daugiau kaip šimtas metų, ir iškeliavusi vienut vienutėlė praleido visą naktį. O dabar prasidėjo ir antra naktis.

Vaikinas, vardu Normanas Kelogas, kuris su dvidešimties žmonių grupe į Boulderį atvyko iš pačios Luizianos (jie pasirodė vakar vidurdienį), metė savo beisbolininko kepuraitę ir įširdęs pratarė:

— Na ir nesiseka man... kas gi čia pas jus ją medžioja?

Čarlis Impeningas, tapęs tarsi neetatiniu Zonos likimo pranašautoju (būtent jis išplatino „džiaugsmingą“ žinią apie neišvengiamą sniegą rugsėjyje), pirmasis pareiškė, kad motušės Abigeilės dingimas — ko gero, ženklas jiems visiems iš čia dingti. Galų gale, Boulderis yra pernelyg arti.

Pernelyg arti ko? Patys žinote, prie ko jis yra per arti, o Niujorke arba Bostone, Čarliui, Meviso Impeningo sūnui, bus šimtą kartų saugiau. Bet niekas jo nepalaikė. Visi per daug pavargo ir buvo pasirengę likti. Jeigu pašals ir nepradės veikti šildymas, jie galbūt ir pajudės kelionėn, bet ne anksčiau. Jie dar laižėsi savo žaizdas. Impeningo mandagiai paklausė, ar jis neketina iškeliauti vienas? Impeningas atsakė šventai tikįs ir, be abejo, sulauks, kaip kas nors dar pamatys šviesą iš erškėčių krūmo. Tuomet ir pasklido gandas, neva Glenas Beitmenas pareiškė nuomonę, jog iš Čarlio Impeningo išeis neblogas Mozė.

„Nuolanki baimė“ — būtent taip Glenas Beitmenas apibūdino jų bendriją apėmusį jausmą, kadangi jie visi, nepaisant savo sapnų ir gilios baimės, nežinodami, kas dedasi kitoje Uolinių kalnų pusėje, kaip ir anksčiau liko sveikai mąstantys žmonės. Prietarams subręsti ir pasireikšti kaip ir tikrai meilei reikia laiko. Pastatę kluoną, kalbėjo Glenas Nikui, Stju ir Franei, kai tamsa sustabdė jų paieškas, prie durų galais į viršų kabinate pasagą, kad jūsų neapleistų sėkmė. Bet jeigu viena vinis iškrinta ir pasaga apsiverčia galais į apačią, jūs gi nepaliekate sandėlio.

— Gal ir ateis diena, kai jūs arba jūsų vaikai galbūt paliks kluoną, jeigu pasaga pabaidys sėkmę, bet iki tol dar praeis daug metų. Panašiai mes jaučiamės ir dabar — kažkaip keistai sutrikę. Bet tai, aš manau, praeis. Ir jeigu motušė Abigeilė negyva, — bet aš tikiuosi, kad Dievas ją saugo, — tai geresnio laiko mūsų bendrijos dvasinei sveikatai išsaugoti turbūt neįmanoma ir sugalvoti.

Nikas parašė: „Bet jeigu jai buvo skirta tarnauti kliūtimi mūsų Priešininkui, būti jo atsvara, tai kas nors ir čia privalo išsaugoti svarstyklių pusiausvyrą...“

— Taip, suprantu, — rūškanai sutiko Glenas. — Aš žinau. Galbūt išties ateina dienos, kai pasaga jau ne tokia svarbi... arba jos jau praėjo. Patikėkite manimi, aš tai suprantu.

Franė paklausė:

— Glenai, nejaugi jūs iš tikrųjų manote, kad mūsų anūkai bus prietaringi aborigenai? Burtininkai ir šamanai, savo ritualais besišaukiantys sėkmės?

— Frane, man nesuteiktas gebėjimas įžvelgti ateitį, — pasakė Glenas, lempos šviesoje jo veidas atrodė senas ir išsekęs kaip nevykėlio burtininko. — Aš netgi nepakankamai aiškiai suvokiau tą poveikį, kurį motušė Abigeilė darė mūsų bendrijai, kol šią naktį Stju ant Flagstafo kalno man to neišaiškino. Bet aš žinau viena: visi mes esame šiame mieste dėl dviejų priežasčių. Supergripą galime įrašyti į žmonijos kvailybių sąskaitą. Ir ne tiek svarbu, kas tai padarė: mes, rusai ar latviai. Tai, kas konkrečiai apvertė mėgintuvėlį, visuotinės tiesos akivaizdoje praranda bet kokią reikšmę: „Bet kokio racionalizmo pabaigoje žiojėja bendras kapas Fizikos ir biologijos dėsniai, matematikos aksiomos, visa tai mirtinų spąstų dalis, kadangi mes — tokie, kokie esame. Nebūtų Keliaujančio kapitono, pasirodytų kas nors kitas. Buvo madinga viskuo kaltinti „techniką“, bet „technika“ — tik medžio kamienas, bet ne jo šaknys. Šaknys yra protas, ir šį žodį aš apibūdinčiau taip: racionalizmas — tai idėja apie nepaliaujamą kažko pažinimą būtyje. Tai mirtini spąstai. Ir racionalizmas visada jais buvo. Būtent todėl, jeigu norite, supergripą galima priskirti racionalizmui. Bet kita priežastis, dėl kurios mes visi esame čia, yra sapnai, o sapnai iracionalūs. Komiteto posėdyje apie tą paprastą faktą mes susitarėme nekalbėti, bet dabar mes neposėdžiaujame. Todėl aš išsakysiu tai, ką mes visi manome esant tiesa. Visi mes čia atsidūrėme mums nesuprantamų jėgų valia. Mano supratimu, tai reiškia, jog mes pradedame suvokti — kol kas tik pasąmonėje, nuolat stabdomi mūsų kultūrinio atsilikimo — kitokį egzistavimo esmės apibūdinimą. Idėją, kad mes niekados neįstengsime ką nors suprasti apie būtį. Ir jeigu racionalizmas yra mirtini spąstai, tai iracionalizmas gali tapti išsigelbėjimo spąstais... bent jau tol, kol neatsiras priešingų įrodymų.

Stju labai lėtai ištarė:

— Na, aš irgi prietaringas. Dėl to iš manęs juokėsi, bet taip yra. Aš juk žinau, kad visiškai nesvarbu, ar vienu degtuku pridegsi dvi ar tris cigaretes, bet pridegęs dvi aš nekreipiu dėmesio, o jei pasitaiko trys — imu nervintis. Aš vengiu vaikščioti po laiptais, ir jeigu kelią perbėga juoda katė, stengiuosi apeiti aplinkui. Bet gyventi be mokslo... lenkiantis saulei, galbūt... manant, kad kažkokia pabaisa ridena dangumi rutulius, kai ima griaudėti perkūnija... visa tai manęs kažkaip neįkvepia, Pliki. Taip, man tai panašu į savotišką vergiją.

— O jeigu taip ir yra iš tikrųjų? — tyliai paklausė Glenas.

— Kas būtent?

— Įsivaizduok, jog racionalizmo era praėjo. Aš pats bemaž visiškai įsitikinęs, kad taip ir yra. Kaip jūs žinote, ji ir anksčiau ateidavo bei praeidavo; ji kone apleido mus septintame dešimtmetyje, vadinamuoju Vandenio periodu, ir viduramžiais ji velniškai ilgai atostogavo. Ir įsivaizduokite... įsivaizduokite, kai racionalizmas pasitraukia — lyg ryški šviesa laikinai mus palieka, ir mes gebame regėti... — jis susimąstė, lyg įsižiūrėdamas į save vidine akimi.

— Ką matyti? — paklausė Franė.

Glenas pakėlė į ją akis: pilkos ir keistos, atrodė, jos švietė kažkokia vidine šviesa.

— Paslėptą magiją, — tyliai ištarė jis. — Ištisą stebuklų visatą, kur upės teka į kalnus, o ne nuo kalnų, miško tankmėje gyvena troliai, o kalnų urvuose glaudžiasi drakonai. Be to, ir kitus pribloškiančius stebuklus, baltąją galią. „Lozoriau, pasirodyk“. Vanduo pavirsta vynu. Ir... ir kas žino, galbūt... išvaromi velniai, — patylėjęs jis nusišypsojo. — Išsigelbėjimo spąstai.

— O Tamsos žmogus? — dusliai paklausė Franė.

Glenas gūžtelėjo pečiais:

— Motušė Abigeilė jį vadino Šėtono Atžala. Galbūt jis tiesiog paskutinis burtininkas, racionaliosios minties kerėtojas, kaupiantis prieš mus technikos priemones. Ir galbūt esama dar kažko, kažko daug juodesnio. Aš tik žinau, kad jis yra, ir aš jau nebemanau, jog sociologija, psichologija arba dar kokia nors logija padarys jam galą. Manau, kad tai atliks tiktai baltoji magija... Ir mūsų baltoji burtininkė klaidžioja kažkur ten viena vienutėlė.

Glenas per vargą užbaigė paskutiniąją frazę ir skubiai nudelbė akis.

Lauke tvyrojo tamsa, vėjo šuorai į Stju ir Franės langus nuo kalnų bėrė lietaus rieškutes. Glenas užsirūkė savo pypkę. Stju išsitraukė iš kišenės saujelę monetų ir pakratė jas delnuose, o paskui pažiūrėjo, kiek iškrito „skaičių“ ir kiek „herbų“. Nikas, savo bloknote automatiškai piešiantis ornamentus, įsivaizdavo tuščias Sojos gatves ir girdėjo — taip, girdėjo, — kaip balsas jam kužda: „ Nebyly, Jis eina paskui tave. Jis jau netoliese“. Kai Glenas ir Stju įkūrė židinyje ugnį, visi jie ilgai absoliučioje tyloje spoksojo į liepsnos liežuvius.