Stephen King - Dvikova (2)

— Kas ten? — riktelėjo jis. Jokio atsako. Jis matė stalo žaidimą „Ledo rutulys“. Plakatus. Tolimajame kampe stovėjo eile išrikiuoti kriketo plaktukai. Jis nusileido dar per tris pakopas. — Ar čia kas nors yra?

Nieko. Jis nejautė niekieno buvimo. Bet tai jo išgąsčio nenumaldė. Aukštai virš galvos laikydamas lempą, jis įveikė likusį kelią. Paskutinis laiptelis. Kambarį kirto jo siaubūniškas šešėlis, didžiulis ir juodas kaip beždžionė iš Morgo gatvės.

Ar buvo ten kas nors ant grindų? Taip. Buvo. Apėjęs žaislinį autotreką, Haroldas prisiartino prie tos vietos po langu, kur nulipo Franė. Ant grindų buvo pabiręs šviesiai rudas smėlis. Haroldas nuleido lempą. Smėlyje aiškiai kaip piršto atspaudas matėsi sportinių batelių pėda... raštas neįmantrus, tiesiog apskritimai ir linijos. Norėdamas užfiksuoti atmintyje, Haroldas ilgai į jį dėbsojo, o paskiau, spyręs koja, pavertė pėdsaką lengvu debesėliu. Lempos šviesa apšvietė jo, nelyginant atgijusios vaškinės figūros, veidą.

— Tu užmokėsi! — iškošė pro dantis Haroldas. — Kad ir kas tu būtum, užmokėsi! Taip, užmokėsi! Taip, užmokėsi!

Bandydamas surasti kitus įsibrovimo požymius, jis pakilo laipteliais ir apėjo visą namą. Bet nieko nerado. Paieškas jis baigė svetainėje, miegą kaip ranka nuėmė. Jis jau buvo bemanąs, jog kažkas — galbūt vaikas — įlindo pas jį iš smalsumo, kai staiga jo smegenyse lyg raketa vidurnakčio danguje švystelėjo mintis: DIDŽIOJI KNYGA! Įsibrovimo motyvas buvo toks akivaizdus, toks siaubingas! Kaipgi jis vos nepražiopsojo jo? Šoko prie židinio, atitraukė plytą ir ištraukė DIDŽIĄJĄ KNYGĄ. Pirmą kartą suvokė, kokia ši pavojinga. Jeigu kas nors ją suras, — galas viskam. Kas, jeigu ne jis, gali geriau apie tai žinoti?

Bet ar neprasidėjo viskas nuo Franės dienoraščio?

DIDŽIOJI KNYGA. Kojos atspaudas. Ar pastarasis reiškė, jog anoji buvo surasta? Žinoma, ne. Bet kaip tuo įsitikinti? Tokio būdo nebuvo, tokia tat gryniausia, velniška tiesa.

Įstūmęs plytą ankstesnėn vieton, jis nusinešė DIDŽIĄJĄ KNYGĄ į miegamąjį ir padėjo po pagalve šalia „Smito-Vesono“ revolverio. Svarstydamas, jog dienoraštį reikėtų sudeginti, jis žinojo: to niekada negalės padaryti. Po šiais viršeliais buvo geriausia, ką jis parašė per savo gyvenimą, vienintelis kūrinys, kaip jo tikėjimo ir asmeninės atminties rezultatas.

Gulėdamas jis nepaliaujamai perkratinėjo galvoje įmanomas vietas slėptuvei. Po nepritvirtinta lenta? Sandėliuko gilumoje? O galbūt pasinaudoti senu kaip pasaulis triuku ir pastatyti jį į vieną iš knygų lentynų — tiesiog dar vienas tomas tarp daugybės kitų, iš vienos pusės „Reader’s Digest“ komplektas, o iš kitos „Tikra moteris“? Ne — tai būtų pernelyg drąsu; jis niekada negalės ramiai palikti namų. O gal pasinaudoti depozitine saugykla banke? Ne, irgi netinka — dienoraštis turi būti su juo visada.

Pagaliau Haroldo vokai apsunko, ir artėjančio miego išvaduotoje sąmonėje išplaukė neaiški mintis: „ Ją reikia paslėpti... šis daiktas... jeigu Franė būtų geriau paslėpusi savąjį... jeigu aš nebūčiau perskaitęs, ką ji iš tikrųjų galvoja apie mane.... jos veidmainiškumas... jeigu ji...“

Staiga plačiai atmerkęs akis, jis atsisėdo lovoje, iš lūpų ištrūko tylus šūksnis. O po kelių sekundžių jį ėmė krėsti šaltis. Ar ji žinojo? Nejaugi tai buvo Franės kojos antspaudas? Dienoraščiai... Metraščiai... Didžiosios knygos...

Praėjo nemažai laiko, kol jis užmigo. Ramybės jam nedavė viena, vis ta pati mintis: ar Franė Goldsmit avi sportiniais arba teniso bateliais. Ir jeigu taip, tai koks raštas ant jų padų?

Raštas ant padų. Raštas ant padų... Haroldą kankino nerimastingi sapnai, ir jis ne kartą sielvartingai šūkčiojo tamsoje, lyg bandydamas atsiriboti nuo to, kas stipriai įsitvirtino jo pasąmonėje.

*

Stju sugrįžo truputį po devintos. Franė, gulėdama lovoje, skaitė knygą „Penkiasdešimt draugiškų augalų“. Kai jis įėjo, ji atsikėlė.

— Kur tu buvai? Aš taip jaudinausi!

Stju paaiškino, kad Haroldui kilo idėja vykti ieškoti motušės Abigeilės, bent jau surasti kokius nors pėdsakus. Apie šventas karves jis nutylėjo. Atsisegiodamas marškinius, jis užbaigė:

— Mes ir tave būtume pasiėmę kartu, bet nežinojome, kur esi.

— Aš buvau bibliotekoje, — stebėdama, kaip jis nusivelka marškinius ir deda juos į nešvariems skalbiniams skirtą nertinį maišą, pasakė ji. Jo kūnas buvo ganėtinai plaukuotas, ir Franė susigriebė begalvojanti, jog iki sutinkant Stju plaukuoti vyrai jai visada palikdavo atstumiantį įspūdį. Dar jai toptelėjo, kad tasai palengvėjimas, kurį pajuto jam sugrįžus namo, padarė ją šiek tiek kvailoka.

Haroldas skaitė jos dienoraštį, dabar ji tuo neabejojo. Franė siaubingai bijojo, jog Haroldas gali sumanyti ką nors tokio, ir kai Stju pasiliks vienas... ką nors jam padaryti... Bet kodėl dabar, šiandien, būtent tada, kai ji viską pastebėjo? Jeigu Haroldas taip ilgai nieko nesiėmė, tai ar ne logiška būtų manyti, kad jis apskritai nieko neketina daryti? Ir argi perskaitęs jos dienoraštį, Haroldas paprasčiausiai negalėjo suprasti savo pretenzijų į ją beviltiškumo? Kai prie viso šito dar prisidėjo naujiena apie motušės Abigeilės dingimą, Franė jau buvo subrendusi matyti vien bloga lemiančius ženklus, tarsi buriant iš viščiuko vidurių, bet tiesa buvo viena: Haroldas perskaitė tik jos dienoraštį , o ne pasaulinio masto nusikaltimų išpažintį. Ir jeigu ji papasakotų Stju apie tai, ką sužinojo, tai pasirodytų kaip paprasčiausia kvailelė, ir jis tikriausiai pasiųstų Haroldą po velnių... o galbūt pirmiausiai ją pačią — už tai, kad pasirodė tokia kvaila.

— Na kaip, jokių motušės Abigeilės pėdsakų?

— Jokių.

— O kaip atrodė Haroldas?

— Labai pavargęs, — Stju nusimovė kelnes. — Gaila, kad jo idėja nedavė rezultatų. Aš pakviečiau jį pas mus vakarienei bet kada, kai tik jis panorės. Tikiuosi, kad tu neprieštarausi. Atrodo, jog šis pienburnis pradeda man iš tikrųjų patikti. Aš nieku gyvu nebūčiau juo patikėjęs, jeigu apie tai man būtų pasakę tą dieną, kai aš sutikau jus abu Niū Hampšyre. Gal nereikėjo jo kviesti?

— Na kodėl gi, — truputį pagalvojusi atsakė Franė. — Ne, aš norėčiau, kad mes su Haroldu sutartume.

„ Aš einu iš proto, galvodama, jog Haroldas galbūt ketina nupjauti jam galvą, — pamanė ji, — o Stju kviečia jį vakarienei. Na kas gi tai, jei ne kvailos nėščios moters fantazijos“.

Stju atsiduso:

— Jeigu motušė Abigeilė nepasirodys iki aušros, aš tikriausiai pasiūlysiu Haroldui vėl pradėti paieškas.

— Aš irgi norėčiau vykti, — skubiai pareiškė Franė. — Atsiras ir daugiau žmonių, kurie suabejos, jog maistą jai atneša varnos. Vienas iš jų — Dikas Volmenas. Kitas — Laris Andervudas.

— Puiku, — guldamasis šalia jos, tarė Stju. — Nagi prisipažink, ką tu ten turi po šiais marškinėliais?

— Toks stipruolis milžinas galėtų tai išsiaiškinti ir be mano pagalbos, — vylingai nusišypsojo Franė.

Pasirodė, kad ten nebuvo nieko.

*

Kitą rytą, aštuntą valandą, į paieškas leidosi šešiese: Stju, Franė, Haroldas, Dikas Volmenas, Laris Andervudas ir Lusė Sven. Apie vidurdienį ieškotojų jau buvo dvidešimt, o užslenkant sutemai, kurias kalno papėdėje paprastai lydi trumpalaikis lietutis, jų galėjai suskaičiuoti daugiau nei penkias dešimtis. Į vakarus nuo Boulderio jie naršė krūmus, perbrido upelių brastas, palaikydami nenutrūkstantį ryšį per raciją, apieškojo kiekvieną kanjoną.