Stephen King - Dvikova (2)

Salė ir vėl sušnarėjo — žmonės stojosi iš savo vietų. Dar viena pauzė — visi laukė, kas pradės pirmasis. Paskiau virš salės nusklendė stiprus merginos balsas, trečiame skiemenyje sutvirtintas šimtų balsų: „O, pasakyk...“

— tai buvo Franės balsas, bet Lariui pasirodė, kad jį užgožė kitas balsas, jo paties, ir kad jis yra ne Boulderyje, o Vermonto valstijoje, ir kad šiandien Liepos ketvirtoji. Jungtinėms Valstijoms sukako du šimtai keturiolika metų, o palapinėje už jo guli negyva Rita, jos burna pilna žalios vėmalų masės, sustingusioje rankoje sugniaužtas tablečių buteliukas.

Jo oda perbėgo šiurpas, ir ūmai jis pajuto, kad juos visus stebi kažkas, kas, tariant grupėj „The Who“ senos dainos žodžiais, gali matyti mylių myliomis. Kažkas tamsus, siaubingas, svetimas. Vieną vienintelę akimirką Laris pajuto neįveikiamą norą bėgti iš šios vietos šalin ir nesustoti. Tai buvo ne žaidimas, kurį jie čia žaidė. Tai buvo rimtas reikalas; mirtinas reikalas. Galbūt netgi blogiau.

Vėliau prisijungė kiti balsai, “...ar matai ankstyvo ryto spinduliuos“, — laikydama jį už rankos dainavo Lusė, jos skruostais tekėjo ašaros. Ji verkė paprastos, karčios, visam laikui išnykusios amerikietiškos svajonės, chromu švytinčių ratų, ir netikėtai Lario atmintyje iškilo jau ne mirusios Ritos paveikslas, jis išvydo save su motina stadione — tai buvo rugsėjo 29-oji. „Jankiai“ pralošinėjo „Red Sox“ visai nedaug, pergalė vis dar buvo įmanoma. Penkiasdešimt penki tūkstančiai žiūrovų atsistojo, o žaidėjai, prispaudę savo kepuraites prie krūtinių, išsirikiavo aikštelėje („...kai saulė leidžias vakaruos....“), ryškioje galingų prožektorių šviesoje zujo mašalai, o aplinkui stūksojo Niujorkas, gausos miestas, tamsos ir šviesos miestas.

Laris prisijungė prie balsų choro, ir kai himnas buvo sugiedotas iki galo ir vėl nuskambėjo aplodismentai, jis ir pats verkė. Ritos nėra. Alisos Andervud nėra. Niujorko nėra. Nėra pačios Amerikos. Net jeigu jie įstengs nugalėti Rendelą Flegą, kad ir ką jie bedarytų, niekada nesugrįš tas pats anų tamsių gatvių ir ryškių svajonių pasaulis.

*

Paskui ryškioje lempų šviesoje Stju perskaitė pirmuosius du darbotvarkės punktus: Konstitucijos ir „Bilių apie teises“ skaitymas bei ratifikavimas. Himno giedojimas giliai jį sujaudino, ir Stju jausmai nebuvo vieniši. Daugiau nei pusės salėje susirinkusių žmonių akyse blizgėjo ašaros.

Niekas neprašė skaityti dokumentą — nors parlamentinės nuostatos tokią teisę suteikia kiekvienam, — ir už tai Stju, nepasižymintis skaitymo meistriškumu, būtų mielai visiems padėkojęs. Atsistojo Glenas Beitmenas ir pasiūlė abu dokumentus priimti kaip Laisvosios Zonos Pagrindinį įstatymą.

Iš paskutinių eilių pasigirdo balsas:

— Pritarti pasiūlymui!

— Pasiūlyta ir pritarta, — reziumavo Stju. — Kas sutinka, pasakykite „už“.

— UŽ! — nugriaudėjo po salės skliautais. Prie Gleno kojų snaudęs Kodžakas dirstelėjo aukštyn, sumirksėjo, o paskui vėl padėjo snukį ant letenų. Po akimirkos, kai minia ėmė kurtinančiai ploti pati sau, jis vėl pašnairavo aukštyn. „Jiems patinka balsuoti, — pamanė Stju. — Tai suteikia jiems pojūtį, jog jie vėl gali kažką kontroliuoti. Koks reikalingas jiems šis jausmas. Jis mums visiems reikalingas“. Kai balsavimas buvo baigtas, Stju pajuto vidinę įtampą. „O dabar, — pamanė jis, — pažiūrėsime, ar mūsų nelaukia nemalonūs siurprizai“.

— Trečias darbotvarkės punktas, — atsikosėdamas kreipėsi jis. Mikrofonas vėl ūktelėjo, ir Stju visiškai permirko prakaitu. Ragindama jį tęsti, Franė pritariamai linktelėjo. — Taigi trečiasis punktas: ar Laisvosios Zonos gyventojai sutinka paskelbti septynis savo atstovus ir išrinkti juos į Vyriausybinę tarybą? Tai reiškia...

— Pone pirmininke! Pone pirmininke!

Atitraukęs žvilgsnį nuo savo užrašų, Stju pajuto neaiškios nuojautos lydimą tikro siaubo plūstelėjimą. Tai buvo Haroldas Lauderis. Haroldas — su kostiumu ir kaklaryšiu, tvarkingai susišukavęs, stovintis praėjime viduryje salės. Kartą Glenas pasakė, jog opozicija gali susiburti aplink Haroldą. Nejaugi taip greitai? Stju tikėjosi, jog ne. Sekundės dalį jam šmėstelėjo mintis neduoti Haroldui žodžio, — bet juk ir Nikas, ir Glenas perspėjo jį, kad gali tekti pakovoti už bet kurią jų plano dalį, ir šis darbas bus nelengvas. Stju svarstė, ar tik jis nesuklydo, manydamas, jog Haroldas atvertė švarų savo gyvenimo puslapį. Regis, kad tai netrukus išaiškės.

— Žodis suteikiamas Haroldui Lauderiui.

Galvos pasisuka, kaklai įsitempia, kad geriau įžiūrėtų Haroldą.

— Siūlau Laikinojo komiteto sudėtį patvirtinti in toto [* Kaip visumą (lot.) ]kaip Nuolatinį komitetą. Jeigu jie sutinka. — Haroldas atsisėdo į vietą.

Akimirkos tyla. Stju galvoje šmėstelėjo beprotiška mintis: „Toto? Toto? Čia gi šuns iš pasakos „Ozo šalies burtininkas“ vardas? Vėl aplodismentai ir šūksniai: „Pritariu!“ Šypsodamasis ir šnekučiuodamasis su žmonėmis, pritariamai tapšnojančiais jam per petį, Haroldas ramiai sėdėjo savo vietoje. Prašydamas tylos, Stju kelis kartus stuktelėjo pirmininkaujančiojo plaktuku.

„Jis tai suplanavo iš anksto, — pamanė Stju. — Šie žmonės išrinks mus, bet jie įsimins būtent Haroldą. Ką gi, jis pataikė į patį vidurį, pataikė tokiu būdu, kurio nė vienas iš mūsų, netgi Glenas, nenumanė. Tai beveik genialu. Tad kodėl gi jis, Stju, toks nusiminęs? Galbūt tai pavydas? O kaipgi dėl jo vos užvakar išsakytų geranoriškų atsiliepimų apie Haroldą?

— Taigi nuskambėjo pasiūlymas, — pasakė į mikrofoną, jau nekreipdamas dėmesio į šio cypimą. — Yra pasiūlymas! — Stju nuleido plaktuką, ir žmonės, toliau šnabždėdamiesi, kiek aprimo. — Pasiūlyta esamą Laikinojo komiteto sudėtį patvirtinti kaip Laisvosios Zonos Nuolatinį komitetą. Prieš pradedant šį pasiūlymą svarstyti arba balsuoti, aš privalau paklausti tų, kurie šiuo metu sudaro Komitetą, ar nenori paprieštarauti, galbūt atsisakyti?

Tyla.

— Labai gerai. Ar svarstysime pasiūlymą?

— Stju, manau, kad nėra ką svarstyti! — šūktelėjo Dikas Elisas. — Tai puiki mintis. Balsuokime!

Šiai replikai pritarė aplodismentai, ir Stju vėl buvo priverstas paprašyti tylos. Čarlis Impeningas, reikalaudamas, žodžio, tiesė ranką, bet Stju jį ignoravo — ryškus atrankos suvokimo pasireiškimas, galėtų pasakyti Glenas Beitmenas, — ir ištarė:

— Pritariančius Haroldo Lauderio pasiūlymui prašau pasakyti „už“.

— Už!!! — galingas šūksnis vėl sutrikdė kregždes.

— Kas prieštarauja?

Bet niekas neprieštaravo, netgi Čarlis Impeningas, bent jau garsiai. Niekas nepasisakė prieš. Todėl Stju perėjo prie kito punkto, jausdamasis truputį suglumęs, lyg kažkas — pavyzdžiui, Haroldas Lauderis — būtų prisėlinęs prie jo iš užnugario ir stuktelėjęs į galvą dideliu kūju.

*

— Paėjėkime truputį pėsčiomis? — paprašė Franė. Jos balsas buvo pavargęs.

— Žinoma, — Stju ėmė stumti greta abu jų dviračius. — Kaip jautiesi, Frane? Kūdikis neramina?

— Ne. Tiesiog pavargau. Jau beveik pirma nakties, nejaugi nepastebėjai?

— Taip, jau vėlu, — sutiko Stju. Ir jie patraukė vienas šalia kito švelnioje vasaros nakties tyloje.

Susirinkimas pasibaigė tik prieš valandą, pagrindinę diskusiją sukėlė klausimas dėl Paieškų komiteto. Visi kiti punktai apsvarstyti labai trumpai, nors teisėjas Farisas pateikė stulbinančią informaciją, paaiškinančią, kodėl Boulderyje liko palyginti nedidelis kūnų kiekis. Pagal keturis paskutinius „Camera“, kasdien Boulderyje išeinančio laikraščio, numerius, visuomenę sukrėtė neįtikėtini gandai, neva supergripas plinta iš Brodvėjuje esančio Boulderio Meteorologijos centro. Centro atstovai — tie, kurie dar laikėsi ant kojų, — tikino, jog tai visiška nesąmonė ir visiems abejojantiems gali būti suorganizuota ekskursija į šią įstaigą, kur jie neras nieko pavojingesnio už oro užterštumo indikatorius ir vėjo kryptį nustatančius įrenginius. Bet visgi gandai, skatinami isteriškos tų siaubingų birželio pabaigos dienų įtampos, paplito. Meteorologijos centrą susprogdino, o mažne visi Boulderio gyventojai paliko miestą.