Stephen King - Dvikova (2)

— Jis tave truputį sutrikdė, juk taip?

— Taip, bet aš apie tai nenorėčiau kalbėti. Haroldas tave įvarė į kampą.

— Na, ne visai taip, Frane. Tiesa, jis mane privertė truputį pasijaudinti. Mes surengėme du paruošiamuosius posėdžius... mes apsvarstėme viską kelis kartus... apgalvojome visus įmanomus variantus... bent jau šitaip mes manėme... ir staiga tas Haroldas. Jis vienur kitur šį tą pataisinėja ir sako: „Argi čia ne tai, ką jūs iš tikrųjų turėjote galvoje?“ O mes skėstelime rankomis ir atsakome: „Taip. Ačiū, Haroldai. Būtent tai“, — Stju papurtė galvą. — Balsavimas vienu sąrašu, Frane, kaipgi mes apie tai nepagalvojome? Tai buvo labai protinga. O mes panašios galimybės nė nesvarstėme.

— Na, niekas iš mūsų nenumanė, kaip bus nusiteikę žmonės. Aš maniau, — ypač pasitraukus motušei Abigeilei, — jog žmonės bus niūrūs ir negeranoriški. Ypač po Impeningo pranašavimų...

— Aš apskritai abejojau, ar galima jį kaip nors priversti nutilti, — mąsliai ištarė Stju.

— Bet viskas buvo kitaip. Jie buvo taip... perpildyti džiaugsmo tik todėl, kad susirinko visi draugėn. Tu tai jutai?

— Taip, žinoma.

— Nemanau, jog Haroldas viską suplanavo iš anksto. Jis tiesiog nutaikė progą.

— Nežinau, ką ir begalvoti, — pasakė Stju. — Tą naktį, kai mes ieškojome motušės Abigeilės, aš iš tikrųjų dėl jo smarkiai nerimavau. Ralfui sugrįžus su Glenu, Haroldo išvaizda buvo siaubinga — atrodė, jis tuojau pat praras sąmonę. Bet kai ką tik ant vejos mes kalbėjomės ir jį sveikinome, Haroldas pūtėsi it kalakutas. Savo išore lyg šypsotųsi, o viduje kalbėtų: „Štai, pažiūrėkite, ko vertas visas jūsų Komitetas, šis bukapročių sambūris!“ Jis panašus į vieną iš tų galvosūkių, kurių vaikystėje taip ir nepavyko atspėti. Kaip tie trys geležiniai žiedai, kurie išsiskiria kas sau, jeigu teisingai juos trukteli.

Franė ištiesusi kojas jas apžiūrinėjo.

— Beje, dar apie Haroldą. Stiuartai, ar tu pastebi mano kojose ką nors ypatinga?

Stju priekabiai jas patyrinėjo.

— Nieko. Išskyrus tai, kad tu apsiavei šiuos juokingus firmos „Earth Shoes“ batelius. Ir jie, ko gero, tau didoki.

Ji juokaudama plekštelėjo jam per nugarą.

— “Earth Shoes“ — puiki avalynė. Taip tvirtinama visuose prabangiuose žurnaluose. Beje, aš aviu tik septintą dydį. Mažą.

— Kuo čia dėtos tavo kojos?

— Manau, kad niekuo. Tiesiog Haroldas visą laiką spoksojo į mano kojas. Po susirinkimo, kai mes visi sėdėjome ant žolės ir šnekučiavomės, — šiek tiek suraukusi kaktą, ji papurtė galvą. — Ne, vis dėlto pasakyk, kodėl Haroldas Lauderis taip susidomėjo mano kojomis?

*

Palydėjęs Leo, kuris nubėgo namo link, kuriame gyveno su „mamyte Nadina“, Laris ir Lusė pasiekė namus vienu du. Kai jiedu priėjo prie durų, Lusė tarė:

— Na ir susirinkimas buvo! Aš niekada nemaniau... — žodžiai užstrigo jos gerklėje, kai iš priebučio šešėlio išniro tamsi figūra. Laris pajuto, kaip viduje kyla deginantis lipnus siaubas. „Tai jis, — išsigandęs pamanė Laris. — Jis atėjo manęs... Dabar aš pamatysiu jo veidą“.

Vėliau jis stebėjosi, kaip tokia mintis galėjo šauti galvon, nes ten buvo Nadina Kros. Ji vilkėjo pilkai žydrą suknelę, ant pečių ir nugaros draikėsi plaukai — juodi, pramaišiui su baltomis lyg sniegas sruogomis.

„ Šalia jos Lusė atrodo kaip sena sudaužyta mašina“, — prieš tai, nei spėjo užkirsti šioms mintims kelią, pamanė Laris, o paskui dėl to ėmė savęs nekęsti. Taip bylojo senojo Lario dvasia... senojo Lario? Taip pat sėkmingai buvo galima pasakyti — senojo Adomo.

— Nadina, — virpančiu balsu, spausdama prie krūtinės ranką, ištarė Lusė. — Tu mane mirtinai išgąsdinai. Aš pamaniau... aš nežinojau, ką ir manyti.

Nadina, nekreipdama dėmesio į Lusę, įsmeigė akis į Larį:

— Ar galiu su tavimi pasikalbėti?

— Ką? Dabar? — Laris pažvelgė į Lusę arba tik pamanė, jog pažvelgė... Vėliau jis taip ir neįstengė prisiminti, kaip tuomet atrodė Lusė. Lyg ją būtų užtemdžiusi žvaigždė — greičiau juoda nei šviesi.

— Dabar. Būtent dabar.

— Ryte būtų...

— Nedelsiant, Lari. Arba niekada.

Jis vėl pažvelgė į Lusę ir dabar išvydo ją, pamatė jos veide susitaikymą ir nuolankumą, kai ji nukreipė žvilgsnį nuo jo į Nadiną. Pamatė skausmą.

— Luse, aš tuojau grįšiu.

— Ne, negrįši, — dusliai ištarė ji. Jos akyse žvilgėjo ašaros. — O ne, aš abejoju.

— Po dešimties minučių.

— Dešimt minučių, dešimt metų, — pasakė Lusė. — Ji atėjo pasiimti tavęs. Nadina, ar tu neužmiršai antkaklio ir antsnukio?

Nadinai Lusė Sven neegzistavo. Jos žvilgsnis sustingo ant Lario — jos tamsios didelės akys. Lariui tai visada buvo pačios nuostabiausios, pačios puikiausios kada nors jo regėtos akys, ramios ir gilios, kurias prisimeni, kai tau skaudu arba bloga, arba kai tavo siela prisipildo sielvarto ir liūdesio.

— Aš grįšiu, Luse, — automatiškai pakartojo jis.

— Ji...

— Eik namo.

— Taip, gerai. Ji atėjo. O aš atleista.

Lusė laipteliais nubėgo į viršų, viršuje suklupo, stumtelėjo duris ir užtrenkė jas, nutraukdama savo kūkčiojimo garsus.

Nadina ir Laris kaip pakerėti ilgai, labai ilgai vienas į kitą žiūrėjo. „Štai kaip tai vyksta, — pamanė jis. — Kai atsitiktinai sutinki kieno nors žvilgsnį ir jau nebeįstengi tų akių pamiršti, arba ką nors pamatai tolimajame metro platformos gale ir supranti, jog tas žmogus tau labai artimas, arba išgirsti juoką gatvėje, ir tau pasirodo, jog šis juokas tos merginos, su kuria tu mylėsies pirmą kartą...“

Bet kodėl gi tuomet ant savo lūpų jaučia kartų prieskonį?

— Pasivaikščiokime iki kampo ir atgal, — tyliu balsu pasiūlė Nadina. — Sutinki?

— Geriau aš eisiu pas Lusę. Tu pasirinkai velniškai netinkamą laiką.

— Prašau. Tiktai iki kampo ir atgal. Jeigu nori, aš prieš tave atsiklaupsiu. Jeigu tau to reikia. Tiesiog čia. Matai?

Ir jis pašiurpo, nes Nadina iš tikrųjų atsiklaupė — kad būtų patogiau tai padaryti, ji truputį kilstelėjo sijoną ir apnuogindama kojas pažadino jame keistą įsitikinimą, tarytum ir aukščiau po jos sijonu nieko nėra. Kodėl jis taip pamanė? Laris nežinojo. Nadina žiūrėjo į jį, ir nuo jos žvilgsnio jam ėmė suktis galva, radosi grėsmingas kažkokios jėgos poveikis, jėgos, kuri ją prieš jį paklupdė.

— Atsistok! — griežtai įsakė Laris. Paėmė ją už rankų, ir trūktelėjimu pakėlė moterį, stengdamasis nežiūrėti, kaip prieš nukrisdamas žemyn suplazdėjo sijonas; Nadinos šlaunys švietė grietinėlės spalva, tuo nuostabiu atspalviu, kuris nebuvo blyškus ir negyvas, bet pilnas gyvybinės jėgos, sveikas, gundantis.

— Eime, — jaudinančiai pasakė ji.

Jie patraukė į vakarus, kalnų linkui, kurie bolavo nelyg juostos negatyvas, ir toli priekyje tos trikampės tamsos dėmės dengė po lietaus suspindusias žvaigždes. Naktiniai pasivaikščiojimai kalnų kryptimi Lariui visada pažadindavo ir nerimo, podraug ir kažkokio nuotykio jausmus, ir dabar, kai jis žengė šalia Nadinos, kurios plaštaka ilsėjosi ant jo rankos išlinkio, tie jausmai dar labiau paaštrėjo. Jis visuomet sapnuodavo ryškius sapnus, o prieš tris ar keturias naktis jis per miegus regėjo būtent tuos kalnus; sapnavo, jog juose gyvena troliai — šlykštūs sutvėrimai ryškiai žaliomis akimis, didžiulėmis kretinų galvomis ir trumpapirštėmis stipriomis rankomis. Ateivių rankomis. Idiotai troliai, kurie saugojo kalnų perėjas. Belaukiantys, kol ateis jo laikas — Tamsos žmogaus laikas.