Stephen King - Dvikova (2)

Išilgai gatvės nuošė lengvas vėjelis, ridendamas popierines šiukšles. Nadina ir Laris praėjo pro parduotuvę, keli pirkiniams skirti vežimėliai tarytum poste numirę sargybiniai sustingo didžiulėje aikštelėje ir atgaivino prisiminimus apie Linkolno tunelį. Linkolno tunelyje buvo trolių. Jie tysojo nebegyvi, bet tai visiškai nereiškė, jog visi troliai naujajame pasaulyje irgi mirę.

— Sunku, — vis taip pat tyliai ištarė Nadina. — Lusė viską apsunkino, nes ji teisi. O aš tavęs noriu dabar. Ir aš bijau, kad jau būsiu pavėlavusi. Aš noriu likti čia.

— Nadina...

— Ne! — tūžmingai šūktelėjo ji. — Leisk man pabaigti. Aš noriu likti čia, nejaugi tu negali to suprasti? Ir jeigu mes pabūsime vienas su kitu, tai ir aš pajėgsiu. Tu mano paskutinė galimybė, — jos balsas trūkčiojo. — Džo jau išėjo.

— Ne, neišėjo, — paprieštaravo Laris. Jis jautėsi sutrikęs, atbukęs, išvestas iš pusiausvyros. — Grįždami namo, mes jį palydėjome iki jūsų buto. Nejaugi jo ten nėra?

— Ne. Ten savo lovoje miega berniukas, vardu Leo Rokvėjus.

— Ką tu...

— Paklausyk, — pertraukė ji. — Paklausyk manęs, nejaugi tu negali išklausyti? Kol turėjau Džo, viskas buvo gerai. Aš galėjau... būti tokia pat stipri kaip ir anksčiau. Bet jam manęs nebereikia. O man tiesiog būtina būti reikalingai.

— Bet tu jam reikalinga!

— Žinoma, — linktelėjo Nadina, ir Laris vėl išsigando. Ji nebekalbėjo apie Leo; ir jis nežinojo, apie ką ji kalba. — Aš reikalingajam. Kaip tik šito aš ir bijau. Būtent todėl atėjau pas tave, — atsistojusi prieš jį, moteris žvelgė į Larį iš apačios į viršų. Laris juto jos paslaptingą švarų aromatą, ir jis norėjo jos. Bet kita jo dalis veržėsi atgal, pas Lusę, — ta būtinoji dalis, kuri leido jam pasilikti Boulderyje. O jeigu jis pasiduos ir eis su Nadina, tuomet iš Boulderio jie galbūt paspruks dar šią naktį. Ir viskas bus baigta. Senasis Laris nugalės.

— Aš turiu eiti namo, — pasakė jis. — Atleisk. Tu, Nadina, su viskuo turi susidoroti pati. — „ Susidoroti su viskuo pati“ — ar ne tokius žodžius vienokia ar kitokia forma jis visą savo gyvenimą kalbėjo žmonėms? Kodėl jie visuomet iškyla jo sąmonėje būtent tada, kai jis žino esąs teisus, bet visgi sučiumpa jį savo gniaužtais, versdami abejoti pačiu savimi?

— Pamylėk mane, — glausdamasi prie jo, sušnabždėjo Nadina, ir iš to ypatingo laisvumo, šilumos bei jos kūno gaivumo Laris suprato, jog buvo teisus, manydamas, kad ji vilki tik suknelę. „Visiškai nuoga“, — pamanė jis ir nuo tos minties neįtikėtinai susižadino. — O, kaip gera, aš jaučiu tave... — Nadina ėmė trintis į jį — į šalis, viršun, žemyn, tai buvo švelnios, subtilios frikcijos. — Pamylėk mane, ir viskas baigsis. Aš būsiu išgelbėta. Išgelbėta. Aš būsiu išgelbėta.

Vėliau Laris niekaip negalėjo suprasti, kaipgi jis tai sugebėjo padaryti, trim greitais judesiais ir vienu greitu stumtelėjimu (kaip tik taip ji to norėjo) atsidūrė jos šilumoje, bet visgi jis kažkokiu būdu atsiplėšė, išskėtė jos glėbį ir atstūmė Nadiną tokia jėga, jog ši vos neparkrito. Moteris tyliai suaimanavo.

— Lari, jeigu tu žinotum...

— Na, o aš nežinau. Kodėl gi tu man nepapasakoji, užuot... prievartavusi mane?

— Prievartavusi! — pakartojo ji, šaižiai nusijuokdama. — Ach, kaip juokinga! Ką tu pasakei? Aš! Prievartauju tave! O, Lari!

— Tu galėjai iš manęs gauti viską, ko norėjai. Tu tai galėjai turėti praėjusią savaitę arba dar anksčiau. Tada aš prašiau tavęs tai priimti. Aš norėjau, jog tu tai priimtum.

— Tada buvo per anksti, — sušnabždėjo ji.

— O dabar per vėlu, — Laris neapkentė šiurkštaus savo balso, bet nepajėgė jo kontroliuoti. Jis vis dar virpėjo nuo noro ją užvaldyti, tad koks gi turėjo būti jo balsas? — Ką tu ketini daryti?

— Gerai. Iki pasimatymo, Lari.

Ji lėtai gręžėsi nuo jo. Tą akimirką ji buvo kaži kas daugiau, nei vien amžinai į jį nugarą atgręžianti Nadina. Ji buvo „oralinė higieniste“. Ji buvo Ivona, su kuria jis Los Andžele dalijosi butu, — Ivona jam atsibodo, ir todėl jis išėjo, palikęs jai pačiai užsimokėti už buto nuomą. Ji buvo Rita Blekmur. Ir, o tai blogiausia, ji buvo jo motina.

— Nadina?

Ji neatsigręžė. Ji tolo tarsi tamsus šešėlis, o akimirksnį, kai kirto gatvę, susiliejo su kitais tamsiais šešėliais. Paskui ji išnyko juodame kalnų fone. Laris dar kartą šūktelėjo jos vardą, bet Nadina neatsakė. Tai, kaip jinai jį paliko, kaip ji ištirpo tamsoje, kėlė siaubą ir baugino.

Jis stovėjo sugniaužęs kumščius, jo kakta, nepaisant nakties vėsos, buvo padengta prakaito perlais. Jį apsupo visos jo pamėklės, pagaliau jis patyrė, kaip tenka mokėti už tai, kad nebuvo geras vaikinas: jokios galimybės išsivaduoti nuo sudužusio abejonių prieskonio burnoje ir...

Jo galva trūktelėjo. Vos neiššokdamos iš orbitų, išsiplėtė akys. Vėl pakilo vėjas, paslaptingai sukaukdamas tarpuvartėje, ir jam pasirodė, kad kažkur toli pasigirdo žingsniais matuojančių naktį kulnų kaukšėjimas, kuris artėjo prie jo dvelkiant vėsiam priešrytiniam vėjui.

Purvini kulnai, kaukšintys savo kelią į Vakarų kapą.

*

Lusė girdėjo, kaip įėjo Laris, ir jos širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Ji įsakė jai nurimti, tikindama save, kad jis sugrįžo tik savo daiktų, bet širdis jai nepakluso. „ Jis pasirinko mane, — kalė į galvą mintis, palaikoma triumfuojančių širdies dūžių. — Jis pasirinko mane...“

Nepaisydama jaudinimosi ir vilties, ji prisivertė gulėti ramiai, laukiant ir stebeilijant į lubas. Ji pasakė Lariui tikrą tiesą, kai prisipažino, jog vienintelė tokių moterų kaip ji ir jos draugė Džolina kaltė buvo ta, jog jos pernelyg geidė mylėti. Bet ji visada buvo ištikima ir atsidavusi. Ji niekada neleido savo vyrui suabejoti jos padorumu, ji neapgaudinėjo Lario, ir jeigu prieš kažkiek metų būtų jį sutikusi, tai nebūtų elgusis kaip vienuolė... praeitis buvo praeitis. Neįmanoma nuolat laikytis to, kas jau padaryta, bet ir praeities neįmanoma ištaisyti. Galbūt tokia jėga duota dievams, bet neduota vyrams ir moterims, ir galbūt tai tik į gera. Jeigu viskas būtų priešingai, tai žmonės, ko gero, mirdami nuo senatvės, kaip ir anksčiau vis mėgintų iš naujo perrašyti savo jaunystę. Jeigu žinai, kad praeities neįmanoma susigrąžinti, tuomet gali atleisti. Jos skruostais tekėjo ašaros.

Durys atsidarė, ir Lusė tarpduryje išvydo Lario siluetą.

— Luse? Ar tu nemiegi?

— Ne.

— Jeigu galima, aš įjungsiu lempą?

— Jei nori.

Ji išgirdo dujų šnypštimą, paskui, apšviesdama jį, plykstelėjo šviesa. Laris buvo išblyškęs ir virpėjo.

— Aš turiu tau kai ką pasakyti.

— Nereikia. Tiesiog atsigulk.

— Man būtina tai pasakyti. Aš... — jis prispaudė ranką prie kaktos, paskui perbraukė ja per plaukus.

— Lari? — ji kilstelėjo. — Ar tu gerai jautiesi?

Jis kalbėjo, lyg jos nebūtų išgirdęs, ir kalbėjo nežiūrėdamas į ją:

— Aš tave myliu. Jeigu tu manęs nori, tai imk mane. Bet aš nežinau, ar daug tu gausi. Luse, aš niekada netapsiu tavo laimingu bilietu.

— Aš pamėginsiu. Gulkis į lovą.

Jis atsigulė. Ir jie mylėjosi. Ir kai viskas pasibaigė, ji pasakė, jog myli jį, ir tai buvo tiesa. Dievas liudytojas — kaip tik šitai jis ir norėjo išgirsti, būtent šie žodžiai jam buvo reikalingi, bet Lusė juto, kaip ilgai jis negalėjo užmigti. Naktį ji prabudo (arba ji tai susapnavo), ir jai pasirodė, jog Laris stovi prie lango, nulenkęs galvą, klausydamasis, šešėlių ir šviesos ruožai jo veidui suteikė kankinio kaukės išraišką. Bet prabudusi ryte, ji buvo bemaž įsitikinusi, jog tai buvo vien sapnas; dienos šviesoje Laris vėl atrodė kaip anksčiau.