Stephen King - Dvikova (2)

— O dabar nurimkit, — paliepė Reičelė. — Dvasios, ar turite ką pasakyti mūsų seseriai Nadinai Kros?

Lenta nepajudėjo. Nadina pajuto lengvą nusivylimą.

— Eni-meni-čili-vili, — ištarė Borisą Karlofą mėgdžiojanti mergina. — Dvasios jau beveik kalba!

Dar vienas juoko pliūpsnis.

— Š-š-š, — sukomandavo Reičelė.

Nadina nusprendė, kad jeigu kuri nors iš merginų tuojau pat nepradės judinti lentos, kad parašytų kokį nors kvailą laišką, tada ji tai padarys pati — lengvai stumtelės ir parašys ką nors trumpa ir miela — galbūt „Fu!“ — ir pagaliau, sužinojusi paskaitų pradžią, išeis.

Kai jau ketino pamėginti tai padaryti, lenta po jos pirštais staigiai truktelėjo. Pieštukas švariame lape paliko juodą juostą.

— Ei! Jokių trūkčiojimų, dvasios! — labai įsitempusi ištarė Reičelė. — Nadina, ar tu tai padarei?

— Ne.

— Džeine?

— Ne. Tikrai.

Lenta vėl trūktelėjo, vos nenumesdama jų pirštų, ir pieštukas pasislinko į viršutinį kairį lapo kampą.

— Oho, — ištarė Nadina. — Jūs jaučiate...

Jos jautė, visos, nors vėliau nei Reičelė, nei Džeinė Fargud apie tai su Nadina nepanoro kalbėti. Ir po to vakaro kitų merginų kambariuose ją sutikdavo neitin džiugiai. Atrodė, jog po to, kas įvyko, visos jos prisibijojo prieiti prie jos per arti.

Netikėtai lenta po jų pirštais ėmė vibruoti, tai panėšėjo į prisilietimą prie užvesto automobilio sparno. Vibracija buvo pastovi, nerimastinga. Tai nebuvo tokie judesiai, kokius nepastebimai galėtų atlikti žmogus.

Merginos pritilo. Jų veiduose pasirodė ypatinga išraiška, kaip tų spiritistinių seansų dalyvių, kurių akyse įvyko kažkas pritrenkiančio — pradėjo svyruoti stalas, nematomasis ėmė barbenti į sienas arba iš mediumo šnervių pradėjo virsti dūmai. Tai miruoliškai blyški laukimo išraiška, iš dalies norint, kad viskas baigtųsi, iš dalies — kad tęstųsi. Tai siaubingo suglumimo, susijaudinimo, įsiaudrinimo išraiška... ir kai ji atsiranda, žmogaus veidas tampa panašus į nuolat už pusės colio po oda besislepiančią kaukolę.

— Liaukitės! — ūmai riktelėjo mergina arklišku veidu. — Tuojau pat liaukitės, antraip jūs pasigailėsite!

Ir Džeinė Fargud persigandusi suriko:

— Aš negaliu atplėšti pirštų!

Kažkas šūktelėjo. Ir tą pačią akimirką Nadina suprato, jog jos pirštai prilipo prie lentos. Bandydama atplėšti pirštų galiukus, ji įsitempė, bet šie liko savo vietoje.

— Gerai, baikim juokus, — išgąstingu, prislėgtu balsu ištarė Reičelė. — Kas...

Ir netikėtai pieštukas ėmė rašyti.

Lenta judėjo žaibišku greičiu. Ji patraukė paskui save jų pirštus, pirmyn, atgal ir ratais sukinėjo jų rankas, ir tai būtų atrodę gan įdomu, jeigu ne bejėgiškos visų trijų veido išraiškos. Vėliau Nadina pamanė, jog patyrė pojūtį, lyg jos ranką įbruko į kokią nors pratybų mašiną. Anų įrašų raidės buvo kreivos, drebančios, jos atrodė taip, lyg čia būtų keverzojęs pirmaklasis. O šis braižas buvo tvirtas ir valdingas... Didelės, baltame puslapyje palinkusios raidės. Jos atrodė kaip kažkas negailestinga ir podraug nedora.

„NADINA, NADINA, NADINA, — rašė pieštukas. — KAIP AŠ NORIU, JOG NADINA BŪTŲ MANO, MYLIU NADINĄ, NORIU, KAD NADINA BŪTŲ MANO KARALIENĖ, JEIGU TU, JEIGU TU MAN LIKSI TYRA, JEIGU TU MAN LIKSI NEPALIESTA, JEIGU TU, JEIGU TU, JEIGU TU MAN MIRUSI, TU MIRUSI“.

Lenta staigiai slystelėjo žemyn, ir pieštukas vėl ėmė brėžti:

„TU MIRUSI SU VISAIS KITAIS, TU MIRUSIŲJŲ KNYGOJE SU VISAIS KITAIS NADINA MIRUSI SU JAIS NADINA PŪNA SU VISAIS, JEIGU, JEIGU“.

Lenta nurimo. Po to suvibravo. Nadina pamanė, tikėjosi — o, kaip ji tikėjosi! — jog tai pabaiga, bet paskui naujas staigus judesys ir vėl žodžiai. Džeinė desperatiškai pasimuistė. Nuo sukrėtimo, nuostabos ir baimės visos merginos buvo išblyškusios.

„PASAULIS PASAULIS GREITAI PASAULIS GREITAI MIRS IR MES MES MES NADINA NADINA AŠ AŠ AŠ MES MES MES BŪSIME MES MES“.

Dabar atrodė, jog raidės lape klykia:

„MES MIRUSIŲJŲ NAMUOSE NADINA“.

Paskutinis žodis išrėkė save colinėmis raidėmis, ir lenta, palikusi po savęs ryškią kaip klyksmas grafito juostą, nuskriejo nuo stalo. Nukritusi ant grindų, lenta sudužo į dvi dalis.

Įsivyravo kapų tyla, o paskiau Džeinė Fargud puolė isterijon. Nadina prisiminė, jog viskas baigėsi pasirodžius komendantei, kuri atėjo patikrinti, kas gi čia vyksta. Ji jau rengėsi iškviesti Džeinei gydytoją, bet merginai visgi pavyko truputį susitvardyti.

Visą tą laiką rami ir išblyškusi Reičelė Tims sėdėjo ant savo lovos. Kai komendante ir merginos (kartu ir Arkliaveidė, kuri, be abejo, jautė, kad savo būryje pranašu nebūsi) pasišalino, ji tyliu keistu balsu paklausė:

— Nadina, kas tai buvo?

— Nežinau, — garbingai atsakė Nadina. Ji visiškai nieko nenutuokė. Anuomet.

— Tu nepažinai braižo?

— Ne.

— Galbūt tau geriau pasiimti šį... šį raštelį iš ano pasaulio, ar dar iš kitur, nesvarbu... ir sugrįžti į savo kambarį?

— Tu gi pati paprašei manęs atsisėsti! — užsiplieskė Nadina. — Iš kur galėjau žinoti, jog įvyks kas nors... kas nors panašaus? Aš tai padariau tik iš mandagumo, dėl Dievo, patikėk!

Reičelė į šį užsiplieskimą atsakė gan subtiliai: ji netgi atsiprašė. Bet po to Nadina labai retai su ja bendravo, nors Reičelė Tims buvo viena iš nedaugelio, kurią per pirmus tris semestrus koledže Nadina iš tikrųjų laikė artima.

Nuo to laiko ir iki šiol Nadina daugiau niekuomet prie tų medinių trikampių vorų neprisilietė. Bet laikas... ką gi, jis juk kažką ištrina, ar ne? Taip.

Stipriai besidaužančia širdimi Nadina prisėdo ant suolo ir lengvai priglaudė pirštus prie dviejų trikampės lentos pusių. Ji pajuto, kaip ši beregint pajudėjo po jos pirštais, ir kaip anąsyk pamanė, jog tai primena prisilietimą prie užvesto automobilio. Bet kas gi vairuotojas? Kas jis buvo iš tikrųjų? Kas įsės vidun, trinktelės durelėmis ir ant vairo padės įdegusias rankas? Kieno koja, kieta ir sunki, apauta senu apdulkėjusiu kaubojišku batu, nusileis ant akceleratoriaus ir išveš ją... kur?

Vairuotojau, kur tu mus veži?

Tiesi, plačiai atmerktomis akimis, stipresnė nei visada, besijaučianti tarsi ties kažkokia riba, Nadina sėdėjo Flagstafo kalno viršūnėje juodoje nakties duobėje. Ji žvelgė į rytus, bet juto jo buvimą, slegiantį, tempiantį žemyn, nelyginant prie numirėlio kojų pririštas svoris: tamsų Flego buvimą, plūstantį nuolatinėmis nenumaldomomis ir negailestingomis bangomis. Kažkur ten, už ribos, naktyje, buvo Tamsos žmogus, ir ji ištarė du žodžius, kaip maldavimą visų kada nors žemėje egzistavusių tamsių dvasių, — maldavimą ir kvietimą:

— Pasakykite man.

Ir lenta po jos pirštais ėmė kalbėti.

54 skyrius

Ištraukos iš Laisvosios Zonos Nuolatinio komiteto posėdžio protokolo

1990 m. rugpjūčio 19 d.

Posėdis vyko Stju Redmeno ir Franės Goldsmit bute. Dalyvavo visi Nuolatinio komiteto nariai. Stju Redmenas pasveikino mus išrinkimo proga ir pasiūlė pasiųsti Haroldui Lauderiui visų Komiteto narių pasirašytą padėkos laišką. Jam pritarė vienbalsiai.

Stju: Jeigu mes susidorojome su senomis problemomis, Glenas Beitmenas turi keletą klausimų. Apie juos aš žinau ne daugiau už jus, bet numanau, jog vienas iš jų siejasi su būsimuoju susirinkimu. Teisingai, Glenai?

Glenas: Aš palauksiu savo eilės.