Stephen King - Dvikova (2)

Gi šiuosyk, sustojusi prie skardžio, Nadina regėjo vien tai, ką jai atskleidė silpnas mirksintis žibintuvėlis, kurį jinai padėjo ant piknikams skirto pakelės stalelio. Virš švaraus piešimui skirto albumo lapo, primindamas riebų trikampį vorą, pakibo trikojis spiritizmo įrenginys, iš kurio centro it voro geluonis kyšojo vos liečiantis popieriaus paviršių pieštukas.

Nadiną krėtė šaltis, ji buvo pusiau euforijos, pusiau siaubo būsenos. Važiuodama į čia savo žaisline „Vespa“, kuri vargu ar buvo pritaikyta keliauti per kalnus, Nadina patyrė tokį patį jausmą kaip ir Haroldas Niderlende. Ji galėjo jį jausti. Bet jeigu Haroldas tai juto gan tiksliu technologiniu būdu, kaip magneto traukiamas geležies gabalėlis, tai Nadina jį išgyveno lyg kokią mistinę apraišką, tarsi ribos perkirtimą. Tarytum tie kalnai, kurių papėdėje jie įsikūrė, nepriklausė niekam, tarsi jie būtų neutrali juosta tarpo dviejų įtakos zonų — Flego iš Vakarų ir senutės iš Rytų. Ir čia magija tekėjo į abi puses, ji mišo, virsdama nei Dievui, nei Šėtonui nepriklausančiu, bet visiškai ir absoliučiai pagonišku kokteiliu. Nadina juto esanti medžioklės vietoje.

Ir tas žaidimas...

Nadina abejingu judesiu pastūmėjo šalin ryškiai dekoruotą dėžutę su antspaudu: „PADARYTA TAIVANYJE“. Pats įrenginys buvo padirbtas iš prastutėlės medžio plokštės arba gipso. Bet tai neturėjo reikšmės. Svarbu buvo tik tai, kad jinai juo pasinaudos vienintelį kartą — išdrįs pasinaudoti, — gali pasitarnauti netgi blogai padarytas instrumentas: išlaužti duris, uždaryti langą, parašyti Vardą.

Žodžiai ant dėželės šaukė: „ Apstulbink savo draugus! Pralinksmink kompaniją!“ Kaip ten toje dainoje, kurią kartais jų kelionės metu nuo savo „Hondos“ sėdynės traukdavo Laris? „Alio, centrine, kas atsitiko linijai? Aš norėčiau pasikalbėti su...“

Pasikalbėti su kuo? Bet čia ir visa klausimo esmė, ar ne?

Ji prisiminė tuos laikus, kai mokydamasi koledže iššaukė dvasias. Tai atsitiko daugiau nei prieš dvylika metų... bet taip pat sėkmingai galėjo atsitikti ir vakar. Nadina prisiminė, kaip nuėjo į trečią bendrabučio aukštą sužinoti iš Reičelės Tims apie korekcinio skaitymo paskaitų laiką. Kambaryje rado apie šešias ar aštuonias kikenančias mergiotes. Tada Nadina dar pagalvojo, kad jos visos prisirūkė žolės, o galbūt badėsi.

— Liaukitės! — juokdamasi rėkė Reičelė. — Kaipgi su jumis bendraus dvasios, jeigu elgiatės kaip asilų banda?

Mintis apie kikenančias asiles merginoms pasirodė itin įdomi, ir kambarį užgriuvo nauja juoko banga. Įrenginys buvo pastatytas kaip ir dabar: trikampis voras ant trijų netvirtų kojyčių, žemyn nukaręs pieštukas. Kol jos juokėsi, Nadina, paėmusi piešimo lapą, perbėgo žvilgsniu tuos „laiškus iš astralinio pasaulio“, kurie jau buvo užrašyti.

„ Tomis sako, jog tu vėl naudojaisi braškių kauke“.

„Mama sako, kad jaučiasi gerai“.

„Čunga! Čanga!“

„Džonas sako, jog tu taip nestorėsi, jeigu nustosi valgyti PUPAS!!!!!“

Ir kiti tokie pat kvaili.

Pagaliau juokas nutilo, ir jos vėl galėjo tęsti seansą. Trijų merginų pirštai sustingo įvairiose trikampio pusėse. Pradžioje nieko neįvyko. Paskui lenta virptelėjo.

— Tai tu padarei, Sende! — priekaištaudama tarė Reičelė.

— Ne.

Lenta vėl virptelėjo, ir merginos pritilo. Sekęs jos judesius pieštukas parašė raidę „T“. Judesiai darėsi vis greitesni, o pieštukas parašė raides „ Ė“, „T“, „Ė“.

— Tėte, brangusis, tavo vaikelis čia, — pasakė mergina, vardu Petė, ir nusijuokė. — Tikriausiai tai mano tėvas, kai man buvo treji metukai, jis numirė nuo širdies priepuolio.

— Dar kažką rašo, — pertraukė ją Sendė.

„S, A, K, O“, — parašė pieštukas.

— Kas čia vyksta? — Nadina pašnibždom paklausė nepažįstamos merginos arklišku veidu. Arkliaveidė, susikišusi rankas į kišenes, į viską žiūrėjo su pasibjaurėjimu.

— Mergiotės žaidžia su tuo, ko pačios nesupranta, — atsakė toji. — Štai kas vyksta. — Arkliaveidė šnibždėjo dar tyliau.

— “TĖTĖ SAKO PETĖ“, — ištarė Sendė. — Taip, Pete, tai tavo tėvas.

Vėl juoko protrūkis.

Arkliaveidė, išsitraukusi rankas iš kišenių, nusiėmė akinius, nuvalė juos ir vis taip pat tyliai aiškino toliau:

— Lenta — tai toks parapsichologų ir mediumų naudojamas instrumentas. Kineziologai...

— Kokie ologai?

— Mokslininkai, kurie tiria judėjimą ir vidinę raumenų bei nervų reakciją. Jie mano, kad šis įrenginys reaguoja į menkiausią raumenų krustelėjimą, galbūt labiau besisiejantį su pasąmone, nei su protu. Žinoma, parapsichologai ir mediumai tvirtina, jog jį išjudina dvasinio pasaulio esybės...

Dar vienas isteriško juoko protrūkis. Nadina, pažvelgusi pro Arkliaveidės petį, pamatė, jog dabar laiškas skambėjo taip: „TĖTĖ SAKO PETĖ PRIVALO NUSTOTI VAIKŠČIOTI“.

— ...per dažnai į tualetą, — užbaigė viena mergina, ir visos prapliupo dar garsiau.

— Kitaip tariant, jos paprasčiausiai kvailioja, — su smerkiančiu atodūsiu ištarė Arkliaveidė. — Tai labai kvaila. Ir mediumai, ir mokslininkai įspėja, kad automatinis rašymas slepia savyje pavojų.

— Tu manai, kad šiandien dvasios nusiteikusios priešiškai? — tyliai paklausė Nadina.

— Galbūt dvasios visada priešiškos, — atsakė pašnekovė. — Arba iš savo pasąmonės gali gauti pranešimą, kuriam esi visiškai nepasiruošęs. Žinomi dokumentiniai automatinio rašymo atvejai, kurie tapo visiškai nekontroliuojami. Žmonės išprotėdavo.

— Na, tai jau pernelyg. Juk tai tik žaidimas.

— Kartais žaidimai pavirsta labai rimtais dalykais.

Nespėjus Nadinai atsakyti, nepažįstamosios kalbą pertraukė kurtinantis juoko sprogimas. Mergina, vardu Petė, nukrito ant grindų, ir nusitvėrusi už pilvo, trūkčiodama kojomis, kvatojo. Baigtas laiškas skelbė: „TĖTĖ SAKO PETE PRIVALO NUSTOTI VAIKŠČIOTI Į VALČIŲ LKNKTY NES SU LEONARDU KACU“.

— Tu tai padarei! — kreipdamasi į Sendę, pasakė Petė, kai pagaliau įstengė atsisėsti.

— Ne, Pete! Garbės žodis!

— Tai parašė tavo tėvas. Iš Didžiosios Bedugnės! Iš ten! — Boriso Karlofo [* Holivudo aktorius — Frankenšteino vaidmens atlikėjas pirmuosiuose garsiniuose siaubo filmuose]balsu pasakė kita mergina. — Kai kitą kartą ant užpakalinės Leonardo mašinos sėdynės nusimausi kelnaites, prisimink, jog jis tave stebi.

Sąmojį pasveikino dar vienas juoko protrūkis. Kai jis nutilo, Nadina palietė Reičelės ranką. Ji ketino paklausti, kada prasidės paskaita, o paskui tylutėliai išeiti.

— Nadina! — šūktelėjo Reičelė. Jos akys kibirkščiavo linksmybe, skruostai liepsnojo. — Sėsk, pažiūrėsim, ar ir tau dvasios turi ką pasakyti!

— Ne, tikrai, aš tik norėjau sužinoti apie korekcinio skaitymo pa...

— Spjauk į tą korekcinį skaitymą! Tai svarbiau, Nadina! Tai didi valanda! Tu tiesiog privalai pabandyti. Sėsk šalia manęs. Džeine, o tu sėsk į kitą pusę.

Džeinė atsisėdo priešais Nadiną, ir po Reičelės Tims nurodymų Nadina staiga pastebėjo, jog aštuoni jos rankų pirštai lengvai liečia lentą. Pati nežinodama kodėl, ji atsigręžė į arkliaveidę merginą. Ši smerkiančiai palingavo galvą, o lemputė atsispindėjo jos akinių stikluose, paversdama merginos akis didžiuliais baltais šviesos blyksniais.

Tada Nadina išgyveno minutę trukusią baimę, ir dabar, stovėdama prieš kitą žibintuvėlio apšviestą trikampį, ji tai prisiminė, bet atmintyje išplaukė jos atsakymas Arkliaveidei — tai buvo tik žaidimas, dėl Dievo, ir kas gi siaubinga gali atsitikti kikenančių merginų kompanijoje? Jeigu tada spiritistinio seanso atmosfera būtų buvusi paslaptingesnė, Nadina tikriausiai būtų pasielgusi kitaip.