Stephen King - Dvikova (2)

Здесь есть возможность читать онлайн «Stephen King - Dvikova (2)» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Eridanas, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Dvikova (2): краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Dvikova (2)»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Visa Amerika, o gal ir visa Žemė susargdinta pragaištingo supergripo viruso. Kitados galingoje Valstybėje teišliko saujelė žmonių, iš paskutiniųjų jėgu besistengiančiu išgyventi. Tačiau jau ir taip siaubingą jų padėtį dar beviltiškesne ketina paversti Tamsos žmogus, Šėtono parankinis, metafizinio blogio įsikūnijimas, telkiantis aplink save šlykščiausių atmatų armiją. Netrukus paskutinė dvikova išspręs, ar nugalės vos berusenanti viltis, ar ši juodžiausia pragaištis...

Dvikova (2) — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Dvikova (2)», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Nikas: „Stju ir taip jau yra mūsų ir miesto susirinkimo pirmininkas, o tai reiškia, kad žmonės jį vertina kaip autoritetingą žmogų“.

Stju: Ačiū už gerą žodį, Nikai. Manau, jūs niekada nepastebėjote, kad aš vaikščiočiau ant kojūkų. Rimtai. Bet aš sutiksiu su šiuo pasiūlymu, jeigu jūs išties to norite. Aš tikrai nepageidauju šio prakeikto darbo — Teksase mačiau, kad policininko darbas apsiriboja vėmalų valymu nuo palaidinių, jeigu panašūs į Ričį Mofetą vaikinai per ilgai užsisėdi bare, arba krapštymu nuo kelio tokių kvailelių, kaip tas Džerindžerių berniūkštis. Tik prašyčiau vieno dalyko: kai mes svarstysime šį klausimą miesto susirinkime, norėčiau tokio paties kaip ir darbo Komitete metų termino. Ir aš reikalauju tvirtai nutarti, jog po metų turėsiu atsisakyti šių įgaliojimų. Jeigu tai priimtina, aš sutinku.

Glenas: Manau, jog visų čia esančių vardu galiu pasakyti, kad priimtina. Noriu padėkoti Nikui už jo pasiūlymą, ir prašau įtraukti į protokolą, jog tai geniali mintis. Aš pritariu pasiūlymui.

Stju: Gerai. Pasiūlymas pateiktas. Kokių bus prieštaravimų, klausimų?

Franė: Aš noriu paklausti. O kas, jeigu tau kas nors nuneš galvą?

Stju: Aš nemanau...

Franė: Ne, tu nemanai. Tu nemanai. Ir ką man pasakys Nikas, jeigu viskas, apie ką jūs galvojate, klaidinga? „Atleisk, Frane?“ Šit ką jis man pasakys? „Tavo vyras su kulka galvoje guli apygardos teismo pastate, ir aš manau, kad mes padarėme klaidą“? Mergele Marija ir Juozapai, aš ketinu pagimdyti kūdikį , o jūs Stiuartą norite paversti gyvu taikiniu, kažkokiu Petu Garėtu?!

Franė apsiverkė, bet paskiau vis dėlto susitvardė. Balsavimas už Stju kandidatūrą į Laisvosios Zonos Teisėtvarkos departamento vadovo pareigas baigėsi rezultatu 6:1. Franė atsisakė pakeisti sprendimą. Prieš baigiant posėdį, Glenas paprašė žodžio.

Glenas: Tai tiesiog mano mintys, o ne pasiūlymas, ir balsuoti dėl jo nereikia, bet kokią nors išvadą padaryti būtina. Grįžkime prie trečiojo Niko paminėto atvejo dėl teisėtvarkos. Jis aprašė įvykį, pabaigęs žodžiais, jog ne taip svarbu, kas teisus, o kas kaltas. Aš manau, kad jis klysta. Mano manymu, Nikas vienas iš garbingiausių kada nors mano sutiktų žmonių. Bet jėgos panaudojimas be teismo — tai ne teisingumas. Tai paprasčiausias vigilantizmas [* Nuo amer. vigilance — budrumo komitetas (linčiuotojų organizacija)]. O dabar įsivaizduokime, kad tas bičiulis, kurį mes visi pažįstame, paėmė „Koltą“ ir nužudė savo moterį ir jos meilužį. Ir dar įsivaizduokime, kad Stju, kaip mūsų policijos viršininkas, suėmė jį ir pasodino cypėn. O kas paskui? Kiek mes jį ten laikysime? Pagal įstatymą mes visiškai neturime teisės jo sulaikyti, bent jau atsižvelgiant į Konstituciją, kurią mes vakar vakare susirinkime pripažinome, nes, anot šio dokumento, žmogus nekaltas, kol jo kaltės neįrodo teisėtas teismas. Taigi, mes visi žinome, kad laikome jį užrakintą. Mes negalėsime jaustis saugūs, jeigu jis vaikščios gatvėmis! Todėl mes tai padarysime, netgi jeigu tai prieštaraus Konstitucijai, nes kai susikryžiuoja saugumo ir konstitucijos špagos, saugumas privalo laimėti. Todėl mums būtina kaip įmanoma greičiau saugumą ir konstituciškumą paversti sinonimiškomis sampratomis. Ir mums reikia pagalvoti apie teisminę sistemą.

Franė: Tai labai įdomu, ir aš sutinku, jog apie tai derėtų pagalvoti, bet dabar aš siūlau posėdį uždaryti. Jau vėlu, ir aš labai pavargau.

Ralfas: Pritariu šiam pasiūlymui. Apie teismą pakalbėsime kitą kartą. Mano galvoje visko tiek daug, jog ji tuojau pat sprogs. Tas šalies atkūrimas daug sunkesnis, nei aš įsivaizdavau.

Laris: Amen.

Stju: Posėdį pasiūlyta uždaryti. Ką pasakysite?

Už šį pasiūlymą nubalsavo „už“ — 7, „prieš“ — 0.

Fransė Goldsmit, sekretorė.

*

— Kodėl tu sustojai? — paklausė Franė Stju, kai jis lėtai privažiavęs prie bordiūro atleido pedalus. — Prieš mus dar ištisas kvartalas. — Jos akys paraudo nuo ašarų, ir Stju pamanė, jog niekada nematė Franės tokios pavargusios.

— Tas reikalas dėl policijos viršininko... — pradėjo jis.

— Stju, aš nenoriu apie tai kalbėti.

— Brangioji, bet kas nors privalo to imtis. Ir Nikas visiškai teisus. Žmonės manimi pasitiki.

— Velniop logiką! O kaipgi aš ir kūdikis? Stju, ar ne logiškiau būtų pagalvoti apie mus?

— Aš privalau žinoti, ko tu vaikui nori, — pasakė jis. — Nejaugi tu nekalbėjai man apie tai daug kartų? Tu geidi, jog jis jaustųsi saugiai. Tu trokšti, kad jis gimtų nevisiškai išprotėjusiame pasaulyje. Ir aš to noriu. Bet neketinu apie tai svarstyti prie kitų. Tai tarp mūsų. Tu ir kūdikis — štai pagrindinė priežastis, kodėl aš sutikau.

— Aš žinau, — kimiai ištarė Franė.

Jis pirštu už smakro kilstelėjo jos galvą. Stju nusišypsojo, Franė irgi pabandė nusišypsoti. Tai buvo iškankinta šypsena, jos skruostais riedėjo ašaros, bet vis dėlto atrodė geriau, nei visiškai nesišypsoti.

— Viskas bus gerai, — pasakė jis.

Ji lėtai papurtė galvą, ir į vasaros nakties šilumą nukrito kelios jos ašaros.

— Man taip neatrodo, — paprieštaravo ji. — Aš iš tikrųjų taip nemanau.

*

Naktį ji ilgai gulėjo neįstengdama užmigti, mąstydama apie tai, kad šiluma gali sklisti tik nuo ugnies — Prometėjas, padovanojęs ją žmonėms, buvo pasmerktas kruvinoms kančioms — ir kad meilė visada ateina per kraują.

Ir Franę užplūdo keistas įsitikinimas, nuo kurio jos kūnas sustingo nelyginant nuo anestezijos, kad jiems visiems teks pereiti per kraują. Ši mintis ją privertė instinktyviu savisaugos gestu prisidengti pilvą, ir pirmąkart per daugelį savaičių ji prisiminė savo sapną: besišypsantis Tamsos žmogus ir jo sulamdytas drabužių pakabas.

*

Kartkartėmis įsijungdamas į motušės Abigeilės paieškas, Haroldas Lauderis aktyviai dalyvavo Laidojimo komiteto veikloje. Štai ir rugpjūčio 21-ąją jis drauge su penkiais kitais vyriškiais, avinčiais auliniais batais, su apsaugos kombinezonais ir storomis guminėmis pirštinėmis, praleido savivarčio kabinoje. Laidojimo komiteto vyresnysis Čedas Norisas patraukė į tą vietą, kurią jis ciniškai šaltai vadino laidojimo sklypu Nr. 1. Šis plotas už dešimties mylių į pietvakarius nuo Boulderio pradžioje buvo numatytas anglies saugojimui. Sklypas buvo toks pat niūrus bei bevaisis kaip ir rugpjūčio saulės kepinamos kalnų keteros. Čedas šių pareigų ėmėsi nedvejodamas, kadangi kažkada buvo laidojimo kontoros Moristaune, Niū Džersio valstijoje, šeimininko padėjėjas.

— Tai — ne laidotuvės, — pasakė jis tą rytą autostotyje tarp Arapacho ir Riešutmedžio gatvių, kur buvo įsikūrusi Laidojimo komiteto bazė. Užsirūkęs jis nusišypsojo aplink jį sėdintiems dvidešimčiai vyrų. — Taip, tai laidojimas, bet laidojimas neįprasta šio žodžio prasme, jeigu jūs supratote mano mintį.

Keletas nenatūralių šypsenų, pati plačiausia — Haroldo. Jo pilvas nuolat urzgė, nes jis net neišdrįso papusryčiauti. Mat abejojo, ar atsižvelgiant į būsimo darbo pobūdį sugebės išlaikyti maistą skrandyje. Jis galėjo pasiūlyti pratęsti motušės Abigeilės paieškas, ir niekas nė neburbtelėtų priešiško žodžio, nors bet kuriam sveikos nuovokos žmogui (jeigu Zonoje tokių esama, neminint jo paties, — klausimas, žinoma, ginčytinas) buvo visiškai akivaizdu, jog penkiolika žmonių paieškoms, atsižvelgiant į tūkstančius kvadratinių mylių miškų ir lygumų aplink Boulderį, — kvailių užsiėmimas. Be to, ji galėjo iš Boulderio ir neišeiti , niekas berods apie tai nė nepagalvojo (ir tai Haroldo nestebino). Ji tiesiog galėjo pasislėpti viename iš namų toliau nuo miesto centro, ir kol jie neiššniukštinės kiekvieno namo, jos neras. Redmenas ir Androsas neprieštaravo, kai Haroldas pasiūlė Paieškų komitetui dirbti ir vakarais, ir savaitgaliais.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Dvikova (2)»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Dvikova (2)» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Dvikova (2)»

Обсуждение, отзывы о книге «Dvikova (2)» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x