Stephen King - Dvikova (2)

— Aš ten būsiu, — ištarė kažkas.

— Ir aš, — pasakė Normanas Kelogas. — Bet tik po šešių valandų dušo.

Juokas.

— Neužmirškite manęs, — į pokalbį įsiterpė Veizakas.

— Ir manęs, — ramiai pridūrė Haroldas.

— Tai purvinas darbas, — iš susijaudinimo dusliu balsu pratarė Norisas. — Jūs šaunūs vaikinai. Abejoju, ar kiti kada nors supras, kokie jūs puikūs vyrukai.

Haroldas pajuto susiliejimą, tarytum kokią brolybę su esančiais, bet ūmai pabūgo ir vidujai pasipriešino. Tai neatitiko jo planų.

— Pasimatysime rytoj, Hokai [* Hawk — vanagas; sakalas (angl.) ], — tarė Veizakas ir spustelėjo Haroldo petį.

Haroldo šypsena tapo baugšti, besiginanti.

Sakalas? Koks čia pokštas? Be abejo, blogas. Pigus sarkazmas. Riebų, spuoguotą Haroldą pavadinti sakalu? Jis pajuto, kaip jame sukyla įsisenėjusi mirtina neapykanta, šįsyk nukreipta į Veizaką, bet paskiau ji ištirpo abejonėse. Jis jau nebebuvo riebus. Dabar jo negalėjai pavadinti net diktu. O per paskutines septynias savaites išnyko ir jo spuogeliai. Veizakas nė nežinojo, kad mokykloje iš Haroldo visi juokėsi. Veizakas nenumanė, jog kartą Haroldo tėvas paklausė sūnaus, ar šis nesąs homoseksualistas. Veizakas nė neįtarė, kad jo labai populiari sesutė gėdijosi savo brolio. O jeigu ir būtų žinojęs, vargu ar Veizakui visa tai būtų atrodę svarbu.

Haroldas įsiropštė į vieno sunkvežimio kėbulą, jo galvoje viskas susijaukė. Ūmai senosios nuoskaudos, visa įsisenėjusi neapykanta ir neapmokėtos skolos pasirodė tokios pat bevertės, kaip ir Amerikos bankus užtvindę popieriniai pinigai.

Ar gali taip būti? Nejaugi tai tiesa? Pajutęs išgąstį ir vienatvę, Haroldas puolė panikon. Ne, galop nusprendė jis. Ne, tai negali būti tiesa. Todėl, kad. Pagalvoki. Jeigu tu pakankamai stiprus ir atkaklus, idant pasipriešintumei blogai kitų nuomonei apie save, kai jie laiko tave apykvailiu, rukšna arba paprasčiausiu mėšlo gabalu, tuomet tiesiog būtina valios jėga, kad galėtum priešintis... Bet kam priešintis? Jų gerai nuomonei apie tave? Kas tai per logika... tokia logika pasižymi tik bepročiai, juk taip?

Sunerimęs Haroldo protas prisiminė pusiau pamirštą citatą — žodžius, kuriuos gindamas save pasakė kažkoks generolas, atsakingas už japonų kilmės amerikiečių internavimą Antrojo pasaulinio karo metu. Šiam generolui buvo nurodyta, kad Vakarų pakrantėje, kur kompaktiškai gyveno išeiviai iš Japonijos, nebuvo užregistruotas nė vienas sabotažo aktas. Gi generolo atsakymas buvo toks: „Jau pats faktas, kad sabotažo nebuvo, yra grėsmingas“. Argi jis taip nesakė? Ar taip nebuvo?

Jų savivartis įvažiavo į autostotį. Iššokdamas iš mašinos, Haroldas pastebėjo, kad jo judesių koordinacija pagerėjo tūkstantį kartų, — gal todėl, jog jis sulyso, gal dėl nuolatinio fizinio krūvio, o gal nuo vieno ir kito kartu. Vėl sugrįžo atkakli, atsisakanti paklusti mintis: „Aš galėčiau tapti šios bendruomenės pasididžiavimu“. Bet jie užkimšo jam burną. „ Tačiau tai nesvarbu. Aš turiu pakankamai proto, kad pritaikyčiau prieš mano nosį užtrenktoms durims raktą. Ir aš tikiu, jog rasiu daugybę neuždarytų landų“. Bet... „ Liaukis! Liaukis! Taip pat sėkmingai galima nešioti antrankius ir grandines su tuo vieninteliu ant jų išgraviruotu žodžiu „bet“. Bet! Bet! Bet! Nejaugi tu negali sustoti, Haroldai? Nejaugi tu dėl visko, kas šventa, negali iš dangaus nusileisti ant žemės?“

— Ei, bičiuli, ar gerai jautiesi? — taip paklausė iš dispečerinės išėjęs Norisas. Jis atrodė pavargęs.

— Aš? Gerai. Tiesiog užsigalvojau.

— Tu šaunuolis. Ir toliau būk toks pat. Tave pavėžėti?

— Ne-a. Aš čia turiu savo kledarą.

— Hokai, ar nori kai ką sužinoti? Aš manau, jog daugelis tų vaikinų iš tikrųjų rengiasi čia padirbėti ir rytoj.

— Žinoma, kaip ir aš, — Haroldas apžergė savo motociklą. Nauja pravardė jam patiko.

Norisas papurtė galvą:

— Aš niekuomet nebūčiau tuo patikėjęs. Maniau, jog kai tik jie pamatys, koks tai darbelis, išsyk susigalvos tūkstančius priežasčių ir atsikalbinėjimų.

— Jeigu jums įdomi mano nuomonė, — pasakė Haroldas, — tai aš manau, kad nešvarų darbą daug lengviau atlikti sau, nei kam kitam. Daugelis iš tų vaikinų pirmą kartą gyvenime dirba sau.

— Taip, manau, kad čia kažko esama. Pasimatysim rytoj, Hokai.

— Aštuntą, — patvirtino Haroldas ir nuvažiavo Brodvėjaus pusėn. Jam iš dešinės keli žmonės, daugiausiai moterys, tūpčiojo prie pusę kelio užtvėrusių remontinės mašinos, keliamojo krano ir treilerio. Jie atrodė kaip visiškai normali vienminčių grupelė. „Tai atgimimo vieta, — pamanė Haroldas. — Aš nepažįstu nė pusės tų žmonių“.

Jis važiavo į savo namus, o mintys nerimastingai sugrįždavo vis prie tos pačios problemos, kuri, kaip jis manė, jau seniausiai buvo išspręsta. Kai nusigavo iki namų, kelkraštyje stovėjo mažytė balta „Vespa“. O ant priebučio laiptelių sėdėjo moteris.

*

Haroldui priartėjus, moteris atsistojo ir ištiesė ranką. Tai buvo pati nuostabiausia kada nors Haroldo regėta moteris, — žinoma, jis ją matė ir anksčiau, bet niekad iš taip arti.

— Nadina Kros, — savo vardą ji ištarė žemu kimoku balsu. Rankos paspaudimas buvo stiprus ir šaltas. Haroldo žvilgsnis nesąmoningai stabtelėjo ties jos figūra. Jis žinojo, jog merginoms šis įprotis nepatinka, bet jis nieko nevaliojo sau padaryti. Įprotis buvo jo protui nepavaldus. Ji dėvėjo plonas, prie ilgų kojų prigludusias saržos kelnes ir švelniai žydrą berankovę palaidinę. Liemenuko ji nenešiojo. Kiek jai metų? Trisdešimt penkeri? Galbūt mažiau. Tik pražilo ji per anksti. „Viskas baigta?“ — pasidomėjo priekabioji (ir berods be galo naivi) jo proto dalis, o širdis ėmė plakti greičiau.

— Haroldas Lauderis, — prisistatė jis šypsodamasis. — Jūs atvykote su Lario Andervudo grupe, ar ne?

— Taip, tai tiesa.

— Laris praeitą savaitę mane aplankė, atnešė butelį vyno ir šokolado, — jo žodžiai skambėjo nenatūraliai, netikėtai Haroldas suvokė: ji žino, kad mintyse jis ją nurenginėja, vertina. Jis nuslopino norą apsilaižyti perdžiūvusias lūpas ir pergalėjo save... bent jau laikinai. — Jis puikus vaikinas.

— Laris? — moteris nusijuokė. Keistas juokas, nuo kurio krečia šaltis. — Taip, Laris — tarsi princas.

Jie žiūrėjo vienas į kitą. Dar niekados į Haroldą nežvelgė tokio atviro ir protingo žvilgsnio moteris. Jis vėl pajuto ankstesnį susijaudinimą ir šiltą goslumo bangą papilvėje.

— Panele Kros, kuo aš galiu būti jums naudingas?

— Pradžiai gali mane vadinti tiesiog Nadina. Ir pakviesti pavakarieniaut. Tai mus mažumėlę suartins.

Goslus susijaudinimas ėmė stiprėti.

— Nadina, ar nori pasilikti vakarienei?

— Su malonumu, — atsakė ji ir nusišypsojo. Kai ant jo rankos padėjo savo delną, Haroldas pajuto dilgčiojimą kaip nuo žemo dažnio elektros srovės. Nadina nenuleido nuo jo akių. — Dėkoju.

Kišdamas į spyną raktą, jis galvojo: „ Dabar ji paklaus, kodėl aš rakinu duris, o aš, nežinodamas ką atsakyti, pasirodysiu kaip visiškas kvailys“.

Bet Nadina nieko nepaklausė.

*

Valgio jis negamino; vakarienę ruošė ji. Haroldas pasiekė tokią ribą, kai jį pykino net nuo ganėtinai padoraus maisto skardinėse, bet Nadina šauniai su viskuo susidorojo. Netikėtai prisiminęs ir pasibaisėjęs savo šios dienos užsiėmimu, jis paprašė jos dvidešimtį minučių kuo nors užsiimti (jis beviltiškai tikėjosi, kad ji čia galbūt apsireiškė kokiu nors žemišku reikalu), kol jis nusipraus. Kai Haroldas sugrįžo — kruopščiai nusiprausęs ir apipylęs save keliais kibirais vandens — Nadina sukinėjosi virtuvėje. Ant dujinės viryklės linksmai kunkuliavo vanduo. Kai jis įžengė, Nadina kaip tik bėrė į puodą pusę pakelio makaronų. Kažkas skanaus čirškė keptuvėje; jis įkvėpė sumišusio prancūziškos svogūnų sriubos, raudono vyno ir grybų kvapo. Haroldo pilve suurzgė. Sunkus ir bjaurus dienos darbas jo apetito jau nebeveikė.