Stephen King - Dvikova (2)

55 skyrius

Teisėjo namuko langai žvelgė į kapines. Jiedu su Lariu, po vakarienės sėdėdami vidinio kiemo terasoje ir rūkydami, stebėjo, kaip saulėlydis blyškiai oranžine spalva dažo kalnus.

— Kai aš buvau berniukas, — pasakė Teisėjas, — mes gyvenome netoliese pačių gražiausių Ilinojaus kapinių. Jos vadinosi „Vilties kalva“. Kiekvieną vakarą po vakarienės mano tėvas, tada jam jau buvo per šešiasdešimt, eidavo pasivaikščioti. Kartais su juo vaikščiodavau ir aš. Ir jeigu mes praeidavome pro tą nuostabųjį nekropolį, tėvas klausdavo: „Kaip tu manai, Tedi? Ar čia yra kokia nors viltis?“ O aš atsakydavau: „Tai Vilties kalva“, — ir kaskart, tarsi aš tai būčiau pasakęs pirmą kartą, jis prapliupdavo juoku. Kartais man atrodydavo, kad mes pro tas kapines praeiname tik todėl, kad jis galėtų pasidalyti su manimi tuo pokštu. Jis buvo įvairiapusis žmogus, bet šis, regis, buvo geriausias iš jo pokštų.

Nuleidęs smakrą, Teisėjas patraukė dūmą.

— Tėvas numirė 1937-aisiais, kai aš dar buvau paauglys, — toliau kalbėjo jis. — Man jo labai trūksta. Berniukas nepasigenda tėvo, jeigu tai negeras tėvas, o geras tėvas tiesiog būtinas. Jokios vilties, išskyrus „Vilties kalvą“. Kaip jam tai patiko! Kai jis išėjo į aną pasaulį, jam buvo septyniasdešimt aštuoneri metai. Lari, jis numirė kaip karalius. Soste jis sėdėjo pačiame mažiausiame mūsų namo kambarėlyje, ant jo kelių gulėjo laikraštis.

Laris, nežinodamas, kaip atsakyti į šį gan keistą nostalgijos priepuolį, nutylėjo.

Teisėjas atsiduso.

— Ši nedidelė operacija turi baigtis kuo greičiau, — pratarė jis. — Būtina paleisti elektrinę. Jeigu to padaryti nepavyks, žmonės ims nervintis ir dar nė nesulaukę blogo oro patrauks į pietus.

— Ralfas ir Bredas sako, kad susidoros. Aš jais tikiu.

— Tuomet vilsimės, jog tavo tikėjimas pagrįstas pakankamai, juk taip? Galbūt tai tik į gera, jog senutė išėjo. Galbūt ji žinojo, kad taip bus geriau. Galbūt patys žmonės privalo nuspręsti, ką reiškia tie žaibai danguje ir ar turi medis veidą, o gal tai tebuvo šviesos ir šešėlių žaismas. Lari, ar tu mane supranti?

— Ne, sere, — nuoširdžiai atsakė Laris. — Aš neįsitikinęs, jog suprantu.

— Aš mąstau, ar mums verta iš naujo atkurti dievukus ir žmonijos gelbėtojus, kol dar neatstatėme nutekamojo tualeto. Štai apie ką aš kalbu. Aš mąstau, ar šis laikas tinkamas dievams.

— Jūs manote, kad ji negyva?

— Jau šešios dienos kaip jos nėra. Paieškų grupė neaptiko net jos pėdsakų. Taip, aš manau, kad ji negyva, bet net dabar nesu tuo visiškai įsitikinęs. Ji buvo nuostabi moteris, absoliučiai netelpanti į įprastus rėmus. Viena iš priežasčių, kodėl jos dingimu esu beveik patenkintas, galbūt ta, jog esu iki kaulų smegenų racionalistas. Man patinka aiški dienotvarkė, man patinka laistyti savo sodelį — ar tu matei, kokias begonijas išauginau? Ir aš tuo didžiuojuosi — knygų skaitymu, gripo epidemijos stebėjimais ir jų fiksavimu dienoraštyje. Man patinka visa tai daryti, o paskui prieš miegą išlenkti stiklinaitę vyno ir užmigti rūpesčių neužgožtu protu. Taip. Niekas iš mūsų, nors mes taip mėgstame baisias istorijas apie vaiduoklius ir siaubo filmus, nenori pastebėti pranašingų ženklų ir stebuklų. Niekas iš mūsų nenori pamatyti tikrovėje Žvaigždės Rytuose arba ugnies stulpo naktyje. Mes norime ramybės, racionalumo ir stabilios rutinos. Jeigu senoje moteryje mums tenka išvysti Viešpatį, tai mums būtinai primenama, jog kiekvienam dievui tenka po velnią, — ir mūsų velnias gali pasirodyti esąs arčiau, nei mums to norėtųsi.

— Būtent todėl aš čia, — negrabiai įsiterpė Laris. Jis labai norėjo, kad Teisėjas nepaminėtų savo sodo, savo knygų, savo užrašų, stiklinaitės vyno prieš miegą. Draugų rate jam kilo kelios itin protingos idėjos, ir jis išdėstė viliojantį pasiūlymą. Gi dabar jis mąstė, ar įmanoma šį reikalą tęsti, ar neatrodys pernelyg žiaurus.

— Aš žinau, kodėl tu čia. Aš sutinku.

Laris krūptelėjo, taip stipriai, kad po juo sugirgždėjo kėdė, ir sušnabždėjo:

— Kas jums pasakė? Teisėjau, mes rengėmės viską atlikti tyliai, visiškai slaptai. Jeigu kas nors iš Komiteto pasirodė besąs per daug plepus, vadinasi, mūsų reikalas žlugęs.

Teisėjas, pertraukdamas Larį, kilstelėjo šlakuotą ranką. Jo veide, pažymėtame laiko atspaudu, akys švytėte švytėjo.

— Ramiau, mano berniuk... ramiau. Niekas iš jūsų Komiteto neišplepėjo, nieko tokio aš nežinau, nors mano ausys nuolat stačios. Ne, aš pats sau pakuždėjau šią paslaptį. Kodėl tu šį vakarą atėjai pas mane? Lari, tavo veidas — atversta knyga. Tikiuosi, kad tu nežaidi pokerio. Pasakodamas apie savo mažyčius malonumus, mačiau, kaip apsiniaukė tavo veidas... Jame pasirodė tokia komiška išraiška...

— Nejaugi viskas taip juokinga? O ką gi įsakysite man daryti? Džiaugtis tuo... tuo...

— Tuo, kad mane siunčia į vakarus, — ramiai pratarė Teisėjas. — Į žvalgybą. Argi ne taip?

— Taip.

— Aš vis galvojau, kiek praeis laiko, kol kils ši mintis. Tai labai svarbu — žinoma, neįtikėtinai svarbu, — kad Laisvoji Zona turėtų patikimą šansą išgyventi. Mes visiškai nenutuokiame, ar jis toli. Taip pat sėkmingai jis gali būti kitoje Mėnulio pusėje.

— Jeigu jis apskritai yra čia.

— O, jis čia. Vienokia ar kitokia forma, bet jis čia. Ir abejoti neverta, — Teisėjas iš kelnių kišenės išsitraukė manikiūrines žirklutes ir ėmė karpyti nagus; tylus čeksėjimas dar labiau pabrėžė žodžius. — Sakyk man, ar Komitetas svarstė galimybę, kad mes imsime ir persigalvosime, jeigu ten mums patiks labiau? Kas, jeigu mes nuspręsime pasilikti?

Ši mintis Larį pribloškė. Bet, pasakė jis, tai neįmanoma.

— Aš manau, jog jis turi elektros energiją, — su apsimestiniu abejingumu ištarė Teisėjas. — Tai vilioja. Ir greičiausiai anas žmogus šitai jaučia.

— Tokiam mėšlui — laimingos kelionės, — niūriai burbtelėjo Laris, o Teisėjas iš visos širdies ėmė juoktis.

Paskui atsidusęs jis pasakė:

— Aš vykstu rytoj. Tikriausiai „Land Roveriu“. Į šiaurę Vajomingo link, o vėliau į vakarus. Ačiū Dievui, dar įstengiu visai pakenčiamai vairuoti! Perkirsiu Aidahą ir patrauksiu į Šiaurės Kaliforniją. Tam prireiks dviejų savaičių, kelionė atgal pareikalaus daug daugiau laiko. Kai grįšiu, čia tikriausiai bus prisnigta.

— Taip. Mes apsvarstėme ir šią galimybę.

— O aš jau senas. Senukams būdingi širdies priepuoliai ir kvailumas. Tikiuosi, jūs paskui mane išsiusite ir kitus?

— Na...

— Ne, tau apie tai nereikia kalbėti. Aš atsiimu savo klausimą.

— Paklausykite, jūs galite atsisakyti, — sumurmėjo Laris. — Prie jūsų smilkinio pistoleto niekas nelaiko...

— Tu mėgini apsisaugoti nuo atsakomybės už mane? — staiga paklausė Teisėjas.

— Galbūt. Galbūt taip ir yra. Ko gero, jūsų tikimybė sugrįžti — vienas prieš dešimt, o jūsų tikimybė sugrįžti atgal su informacija, kuria remdamiesi mes galėtume ką nors nuspręsti, — vienas prieš dvidešimt. Greičiausiai aš kuo subtiliau mėginu pasakyti, jog padariau klaidą. Jūs per senas.

— Aš per senas nuotykiams, — slėpdamas kišenėje žirklutes, ištarė Teisėjas. — Bet, viliuosi, dar ne per senas pasielgti taip, kaip manau esant teisinga. Kažkur yra senutė, kuri galbūt numirė baisia mirtimi vien todėl, jog manė tai esant teisinga. Ją buvo apėmusi religinė ekstazė, aš tuo neabejoju. Bet žmonės, atkakliai besistengiantys atlikti savo teisingus reikalus, visuomet panašūs į bepročius. Aš keliausiu. Kęsiu šaltį. Ir mano inkstai funkcionuoja jau nebe taip kaip jaunystėje. Būsiu vienišas. Pasiilgsiu savo begonijų. Bet... — jis dirstelėjo į Larį, ir tamsoje sužibėjo jo akys. — Aš būsiu protingas.