Stephen King - Dvikova (2)

— Jūs norite, kad aš vėl žiūrėčiau į laikrodį? Aš neprieštarauju. Žinote, ypač kai jis supasi. La-a-a-bai... Mie-e-e-guistas... — Tomas kiek abejodamas žvilgtelėjo į juos. — Tik štai aš visiškai nenoriu miegoti. Prisiekiu, ne. Vakar aš anksti atsiguliau. Kadangi nėra televizoriaus, kurį būtų galima žiūrėti, Tomas Kalenas visada atsigula miegoti anksti.

Stju pasalūniškai ištarė:

— Tomai, ar tu norėtum pamatyti dramblį?

Tomas tuojau pat užsimerkė. Galva laisvai nusviro ant krūtinės. Kvėpavimas sulėtėjo, tapo gilus ir ramus. Stju stebėjo viską su didžiule nuostaba. Nikas jam pasakė kodinę frazę, bet Stju nebuvo įsitikinęs, kad ji suveiks. Ir tikrai nelaukė, kad viskas įvyks taip greitai.

— Tas pat, kaip pakišti vištos galvą po sparnu, — nustebęs sumurmėjo Ralfas.

Nikas įteikė Stju būsimojo seanso „konspektą“. Stju atidžiai pažvelgė į Niką. Nikas atlaikė jo žvilgsnį ir linktelėjimu leido suprasti, jog jis tęstų.

— Tomai, ar tu mane girdi? — paklausė Stju.

— Taip, aš tave girdžiu, — atsakė Tomas, ir Stju nuo jo balso tono pašiurpo.

Tai nebuvo įprastas Tomo balsas — Stju nesugebėjo jo konkrečiai apibūdinti. Jis priminė jam tai, kas atsitiko aštuoniolikmečiui Stju bebaigiant mokyklą. Jie buvo vyrų persirengimo kambaryje, visi vaikinai, su kuriais jis kartu mokėsi mokykloje nuo... nuo pat pirmos klasės. Ir viso labo vieną akimirką jis pamatė, kaip smarkiai per tą laiką pasikeitė jų veidai. Tąsyk jo oda pašiurpo, dabar atsitiko panašiai. Veidai, į kuriuos jis žvelgė, jau nebebuvo draugų veidai... bet jie dar netapo ir vyrų veidais. Tai buvo veidai, išnirę iš atkarpos tarp dviejų visiškai apibrėžtų žmogaus gyvenimo būsenų. Šis balsas, atsklidęs iš Tomo Kaleno pasąmonės šešėlių šalies, priminė anuos veidus, jis buvo blankus ir neapibrėžiamas. Stju pamanė, kad šis balsas tarytum sklinda iš anapusių pasaulio.

— Tomai, mano vardas Stju Redmenas.

— Taip. Stju Redmenas.

— Nikas irgi čia.

— Taip. Nikas čia.

— Ir Ralfas Brentneris čia.

— Taip. Ralfas irgi čia.

— Mes tavo draugai.

— Aš žinau.

— Tomai, mes norime, kad tu kai ką atliktum. Zonai. Tai pavojinga.

— Pavojinga...

Tomo veide, lyg lėtai plaukiantis vasarinių kviečių lauku debesėlio šešėlis, pasirodė susirūpinimas.

— Man reikia bijoti? Man reikia... — atsidusęs jis nutilo.

Susijaudinęs Stju pažvelgė į Niką. Nikas parodė: „Taip“.

— Tai jis , — pasakė Tomas ir sunkiai atsiduso. Tarsi lapkričio vėjas užkaukė apnuogintose seno ąžuolo šakose. Stju vėl vidujai šiurptelėjo. Ralfas išblyško.

— Kas, Tomai? — atsargiai paklausė Stju.

— Flegas. Jo vardas Rendelas Flegas. Tamsos žmogus. Jūs norite, kad aš... — ir vėl tas sunkus, kankinantis atodūsis.

— Tomai, iš kur tu jį pažįsti? — to nebuvo iš anksto parengtuose klausimuose.

— Sapnai... Aš mačiau jo veidą sapne.

„ Aš mačiau jo veidą sapne“. Bet niekas iš jų neregėjo jo veido. Jis visada buvo paslėptas.

— Tu jį matei?

— Taip...

— Kaip jis atrodo, Tomai?

Tomas labai ilgai tylėjo. Stju jau nusprendė, kad jis neatsakinės, ir jau ketino vėl pereiti prie „scenarijaus“, kai Tomas ištarė:

— Jis atrodo kaip paprasčiausias praeivis. Bet kai nusišaipo, paukščiai nuo telegrafo laidų krinta negyvi. Kai jis kažkaip ypatingai žiūri į jus, tai gyslose stingsta kraujas. Ten, kur jis nusispjauna, žolė gelsta ir išdžiūna. Jis visada už rato ribų. Jam neegzistuoja laikas. Jis nepažįsta pats savęs. Jis turi tūkstančius velniškų vardų. Kartą Jėzus jį įvarė į kiaulių bandą. Jo vardas Legionas. Jis bijo mūsų. Todėl, kad mes esame rato viduje. Jis valdo magiją. Jis geba įsakinėti vilkams ir gyventi tarp varnų. Jis tuštumos valdovas. Bet jis bijo mūsų. Jis bijo... vidaus. — Tomas nutilo.

Trys vyrai, išbalę kaip kapų skulptūros, susižvalgė. Ralfas konvulsyviai glamžė savo skrybėlę. Nikas prisidengė ranka akis. Stju perdžiūvo gerklė.

„ Jo vardas Legionas. Jis tuštumos valdovas“.

— Ar tu gali apie jį papasakoti ką nors daugiau? — tyliai paklausė Stju.

— Tik tiek, kad aš irgi jo bijau. Bet aš padarysiu tai, ko jūs norite. Bet Tomas... taip bijo, — ir vėl kamuojantis atodūsis.

— Tomai, — netikėtai ištarė Ralfas. — Ar tu nežinai, motušė Abigeilė... ar ji dar gyva? — Ralfo veidas sustingo kaip žmogaus, kuris iš nevilties viską pastatė ant kortos.

— Ji gyva.

Ralfas su palengvėjimo atodūsiu atsirėmė į kėdės atkaltę.

— Bet ji dar nesusitaikė su Viešpačiu, — pridūrė Tomas.

— Nesusitaikė su Viešpačiu? Kodėl, Tomai?

— Ji dykumoje. Viešpats paliepė jai būti dykumoje, ji nejaučia siaubo, kuris apima vidurdienį arba apgaubia vidurnaktį... jai negali įgelti nei gyvatė, nei bitė... bet ji dar nesusitaikė su Viešpačiu. Tai ne Mozės ranka, išgaunanti iš uolos vandenį. Ir ne Abigeilės ranka nuvijo šalin žebenkštis tuščiais pilvais. Jos galima tik gailėtis. Ji tai supras, bet supras per vėlai. Ateis mirtis. Jo mirtis. Ji numirs ne anoje upės pusėje. Ji...

— Sustabdykite jį, — sudejavo Ralfas. — Nejaugi jūs negalite jo sustabdyti?

— Tomai, — pašaukė Stju.

— Taip.

— Ar tu tas pats Tomas, kurį Nikas sutiko Oklahomoje? Ar tu tas pats Tomas, kurį mes pažįstame, kai tu nemiegi?

— Taip, bet aš esu daugiau nei tas Tomas.

— Aš nesuprantu.

Jis truputį sujudėjo, miegantis jo veidas buvo ramus.

— Aš Viešpaties Tomas.

Susijaudinęs Stju vos neišmetė Niko užrašų.

— Tu sakai, kad padarysi tai, ko mes norime.

— Taip.

— Na, matai... kaip tau atrodo, ar tu sugrįši?

— Matyti ar kalbėti — visa tai priklauso ne nuo manęs. Kur aš turiu keliauti?

— Į vakarus, Tomai.

Tomas sudejavo. Nuo šios dejonės Stju pasišiaušė plaukai. Kur mes jį siunčiame? Jis, Stju, galbūt tai supranta. Galbūt būtent Stju ir pats pabuvojo ten, bet tai vyko Vermonte, koridorių labirintuose, kur atsimušdavo jį persekiojantis aidas. Ir pavejantis jį.

— Į vakarus, — pakartojo Tomas. — Taip, į vakarus.

— Tomai, mes siunčiame tave žiūrėti. Žiūrėti ir matyti. O paskui sugrįžti.

— Sugrįžti ir papasakoti.

— Ar tu galėsi tai padaryti?

— Taip. Jeigu jie manęs nepagaus ir nenužudys.

— Tomai, tu eisi vienas. Visą laiką į vakarus. Tu sugebėsi surasti vakarus?

— Ten, kur leidžiasi saulė.

— Taip. Ir jeigu kas nors paklaus, ką tu ten veiki, tu atsakysi taip: jie išvijo tave iš Laisvosios Zonos.

— Išvijo mane. Išvijo Tomą.

— ...nes tu silpnaprotis.

— Jie išvijo Tomą, nes Tomas silpnaprotis.

— ...ir todėl, kad tu gali susirasti moterį, o moteris gali pagimdyti vaikus idiotus.

— Vaikus idiotus, tokius kaip Tomas.

Stju susuko skrandį. Galva tapo tarsi išlieta iš ketaus. Jam atrodė, tarsi jį degintų neatlaikoma karštinė.

— O dabar pakartok, ką atsakysi, jeigu kas nors tavęs paklaus, ką veiki vakaruose.

— Jie išvijo Tomą, kadangi jis silpnaprotis. Taip. Jie bijojo, kad aš galiu turėti moterį, kaip jūs tai darote lovoje. Ir ji taps nėščia dar vienu idiotu.

— Teisingai, Tomai. Tai...

— Išvijo mane, — sielvartingai pakartojo Tomas. — Išvijo Tomą iš jo gražaus namo, išgrūdo jį lauk.

Stju virpančia ranka persibraukė akis. Pažiūrėjo į Niką. Tasai, atrodė, jo akyse susidvejino, o paskui apskritai neteko kontūrų.