Stephen King - Dvikova (2)

Bet dabar, sėdėdamas ant priebučio laiptelio, tokio pat šalto kaip antkapis, su puodeliu bjaurios tirpios kavos, kuri strigo gerklėje, kramtydamas medžio pjuvenų skonio sumuštinius, jis galėjo galvoti. Po beprotybės laikotarpio jo galva buvo šviesi, mąstanti. Jam pasirodė, kad kaip žmogus, visada manęs, jog tarp karingų neandertaliečių bandos esąs išminčius, paskutiniu metu per mažai galvojo. Jį vedžiojo, bet ne už nosies, o už penio.

Jis galvojo apie Franę. Būtent Franė apsilankė jo namuose tą dieną, dabar jis tai žinojo tikrai. Sugalvojęs pretekstą, jis nuėjo pas ją, o iš tikrųjų tenorėjo pažvelgti į jos avalynę. Ji avėjo bateliais, kurių padai visiškai sutapo su jo rastais atspaudais. Apskritimai ir linijos vietoje įprastų zigzagų ir kvadratėlių. Jokių abejonių, vaikeli.

Haroldas manė, kad be didelių pastangų gali viską perprasti. Kažkokiu būdu Franė išsiaiškino, kad jis perskaitė jos dienoraštį. Tikriausiai jis kažkuo ištepė vieną iš puslapių... galbūt netgi ne vieną. Todėl ji atėjo į jo namus, vildamasi surasti kokius nors jo reakcijos požymius. Ką nors parašyta.

Žinoma, jo dienoraštį. Bet ji jo nerado — Haroldas tai jautė. Jo dienoraštyje visiškai aiškiai buvo rašoma apie tai, jog jis ketina nužudyti Stju Redmeną. Sužinojusi ką nors panašaus, ji būtų apie tai papasakojusi Stju. Net jeigu ir nepapasakojo, jis buvo įsitikinęs, kad jo vakarykščio vizito metu Franė nebūtų įstengusi taip natūraliai ir laisvai elgtis.

Raukydamasis Haroldas baigė valgyti sumuštinį. Jis nusprendė iki autostoties eiti pėsčias ir nevažiuoti motociklu; Tedis Veizakas arba Čedas Norisas pasibaigus darbo dienai galės jį parvežti namo.

Jis pakilo ir iki pat smakro užsisegė striukę, norėdamas įveikti šaltuką, kursai po valandos kitos užleis vietą šilumai. Jis ėjo pro tuščius namus su nuleistomis žaliuzėmis ir už šešių kvartalų išvydo duris su kreida nupieštu kryžiuku. Tai irgi jo idėja. Laidojimo komitetas patikrino visus pažymėtus kryžiuku namus ir paėmė iš jų kūnus. X — perbraukta. Žmonės, gyvenę tuose namuose, ant kurių pasirodė šitas ženklas, išnyko visiems laikams. Kitą mėnesį, reikšdamas pasaulio pabaigą, šis ženklas subaltuos visame Boulderyje.

Atėjo metas pamąstyti, ir gerai pamąstyti. Atrodė, jog susitikęs su Nadina jis prarado šį sugebėjimą... nors galbūt tai atsitiko daug anksčiau.

„Aš perskaičiau jos dienoraštį, nes man buvo skaudu ir aš pavydėjau, — pagalvojo jis. — Paskui ji įsibrovė į mano namus, tikriausiai ieškodama mano dienoraščio, bet jo nerado“. Tačiau pats įsibrovimo faktas buvo pakankamas užmokestis. Dabar skirtumas susilygino, jie buvo atsiskaitę.

Jis jau daugiau negeidė Franės, juk taip?.. Taip? Haroldas buvo pasipiktinęs. Galbūt ir negeidė. Bet vis tiek lieka faktas, kad jie jį atstūmė. Nors Nadina nieko nesakė apie priežastis, kurios ją paskatino ateiti pas jį, Haroldui atrodė, jog jinai irgi buvo kažkokiu būdu atstumta, išguita, paniekinta. Jiedu — porelė autsaiderių — autsaiderių, kurie rezgė sąmokslą. Galbūt tai vienintelis dalykas, neleidžiantis jiems išprotėti. („ Nepamiršti to užrašyti į dienoraštį“ — pamanė Haroldas...) Dabar jis priėjo beveik miesto centrą.

Anoje kalnų pusėje buvo ištisa autsaiderių kompanija. O kai į vieną vietą susirenka pakankamas kiekis atstumtųjų, įvyksta magiškas osmosas [* Postūmis, įsiskverbimas], ir jūs atsiduriate viduje. Viduje, kur taip šilta. Koks mažas ir nereikšmingas dalykas — būti viduje, ten, kur šilta, bet kaip tai svarbu. Tai vos ne pats svarbiausias dalykas pasaulyje.

Galbūt jis nenorėjo su ja atsiskaityti. Galbūt jis nenorėjo paklusti likimui, kuris jam tik įteikinėjo beprasmius padėkos laiškus už jo idėjas, arba laukti penkerius metus, kol Beitmenas išeis į pensiją, kad jis, Haroldas, galėtų patekti į Komitetą... o kas, jeigu jie vėl jo neišrinks? Jie gali taip pasielgti, juk kaltas visiškai ne amžius. Jie išrinko tą prakeiktą kurčnebylį, kuris viso labo tik keliais metais už jį vyresnis.

Nepasitenkinimo banga dabar liepsnojo ryškia ugnimi. Galvoti kartais lengviau nei daryti... bet kas iš tų apmąstymų, jeigu viskas, kuo tu skiriesi nuo valdančių pasaulį neandertaliečių, yra niekai, dargi blogiau — padėkos laiškai?

Haroldas pasiekė autostotį. Buvo per anksti, dar niekas neatėjo. Ant durų kabėjo skelbimas, pranešantis, jog dvidešimt penktąją dieną įvyks visuotinis susirinkimas. Visuotinis susirinkimas? Komedija, ir tiek.

Laukimo salė buvo nukabinėta kviečiančiais keliauti plakatais ir skelbimais, didelių, komfortabilių autobusų, kurie nuveš jus į Atlantą, Naująjį Orleaną, San Franciską, Nešvilį, kur panorėsi, nuotraukomis. Haroldas atsisėdo ir ėmė niūriai apžiūrinėti siūlančius pepsikolą ir kavą automatus, paskui užsirūkė cigaretę ir numetė apdegusį degtuką ant grindų.

Jie priėmė Konstituciją. Cha-cha! Jie netgi giedojo himną — kaip graudu! Bet įsivaizduokime, kad Haroldas Lauderis neatsistojo ir nepasiūlė kelių konstruktyvių dalykų, o tik pateikė porą faktų iš pirmųjų gyvenimo mėnesių po epidemijos. Kaip tada?

„ Ledi ir džentelmenai, mano vardas Haroldas Lauderis, ir aš jums noriu priminti seną tiesą: viskas keičiasi, bet didingi dalykai, tokie kaip Darvino teorija, lieka amžiams. Kitą kartą, kai jūs atsistosite ir lemensite Nacionalinio himno žodžius, draugai ir kaimynai, padainuokite štai ką: Amerika negyva, negyva kaip akmuo, negyva kaip Džekobas Marlis, Badis Holis ir Haris Trumenas, bet principai, kuriuos paskelbė misteris Darvinas, kaip ir anksčiau gyvi. Kol jūs medituojate, žvelgdami į konstitucinių teisių subtilumą ir grožį, nepagailėkite truputį laiko ir pamedituokite, galvodami apie Rendelą Flegą — Žmogų iš Vakarų. Nemanau, jog jis eikvoja laiką tokiam mėšlui kaip visuotiniai susirinkimai, ratifikacijos ir svarstymai, atsižvelgiant į geriausias demokratijos tradicijas. Vietoje to jis koncentruoja savo pajėgas, atsižvelgdamas į pagrindinius dalykus, į savo Darviną, ir rengiasi jus nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ledi ir džentelmenai, leiskite man įsivaizduoti, kad kol mes laukiame, kada gi pasirodys elektros energija ir į mūsų laimingą skruzdėlyną atvyks daktaras, jis tikriausiai ieško lakūno, kad prisimindamas geriausias buvusių laikų tradicijas į Boulderį atvyktų prabangiu lėktuvu. Kol mes ginčijamės, kas gi sudarys Gatvių valymo komitetą, jis tikriausiai jau sukūrė Saulių komitetą, ginkluotą šaunamaisiais ginklais, jau nekalbant apie patrankas, raketas ir galbūt bakteriologinį ginklą. Be abejo, jis žino, kad šitoje šalyje nėra biologinių arba virusinių karinių centrų, tai viena iš priežasčių, kurios daro šią šalį didžia — kokia šalis, cha-cha! — bet jūs turite suprasti, kad mums besiblaškant dėl menkniekių, jis...“

— Ei, Hokai, dirbi viršvalandžius?

Haroldas šypsodamasis pakėlė galvą.

— Taip, tikiuosi daugiau uždirbti, — atsakė jis Veizakui. — Aš pažymėjau, kada tu atėjai. Tu jau uždirbai šešis baksus.

Veizakas ėmė juoktis:

— Na ir pokštininkas gi tu, Hokai.

— Žinoma, — vis taip pat šypsodamasis sutiko Haroldas. — Beprotiškas pokštininkas.

56 skyrius

Visą kitą dieną Stju praleido elektrinėje knebinėdamas motorus. Vakare, pakeliui į namus, nedideliame parke prieš Pirmąjį Nacionalinį banką jis pamatė Ralfą. Stju pastatė dviratį ir priėjo prie estrados aikštelės, šalia kurios sėdėjo Ralfas.

— Aš tavęs ieškojau, Stju. Ar turi keletą laisvų minučių?