Stephen King - Dvikova (2)

— Džo... tai yra Leo...

Ji priglaudė prie krūtinės ranką, lyg bandydama nuraminti pašėlusiai plakančią širdį. Bet Nadinos širdis dar nė neketino nusiraminti. Baisus buvo šis netikėtas susitikimas su juo; bet regėti jį apsirengusį ir besielgiantį taip, kaip jis elgėsi pirmojo jų susitikimo Niū Hampšyre metu, buvo dar blogiau. Pernelyg daug kas kartojosi, tarsi koks nors pamišęs dievukas ją būtų pravedęs pro laiko vartus ir paliepęs paskutines šešias savaites nugyventi iš naujo.

— Tu mane mirtinai išgąsdinai, — tyliai sumurmėjo ji.

Džo nieko neatsakė.

Nadina lėtai priėjo prie jo, beveik tikėdamasi išvysti didžiulį virtuvinį peilį, suspaustą jo rankoje, bet ranka, kurios jis nelaikė burnoje, nekaltai gulėjo ant jo kelių. Jo įdegimas išbluko. Seni randai ir uodų įkandimo žymės išnyko. Bet akys buvo tokios pačios... akys, kurios gali tave persekioti. Visa tai, kas diena po dienos radosi jose po to vakaro, kai jis atėjo prie laužo pasiklausyti gitara skambinančio Lario, dabar visiškai išnyko. Jo akys buvo tokios pat kaip ir tądien, jiems pirmą kartą susitikus, ir Nadiną apėmė siaubas.

— Ką tu čia veiki?

Džo nieko neatsakė.

— Kodėl tu ne su Lariu ir ne su mama Luse?

Jokio atsakymo.

— Tu negali čia pasilikti, — bandydama jį įkalbėti, pratarė Nadina, bet staiga pagalvojusi, kiek gi laiko jis jau štai taip sėdi, sustingo.

Šiandien rugpjūčio 24-osios rytas. Dvi paskutines naktis ji praleido Haroldo name. Jos galvoje šmėstelėjo mintis, kad jis sėdi čia ir čiulpia pirštą jau keturiasdešimt valandų. Be abejo, tai buvo beprotiška ir juokinga mintis, juk jis turėjo valgyti ir gerti (juk taip?), bet ši mintis (regėjimas) nenorėjo pranykti. Ją vėl užplūdo siaubas, ir Nadina, apimta nevilties, ūmai suvokė, kaip smarkiai ji per tą laiką pasikeitė: kažkada ji nerūpestingai miegojo šalia šio laukinio ir nejautė jokios baimės, o juk anuomet jis buvo ginkluotas ir pavojingas. Gi dabar jis neturėjo ginklo, bet ji išgyveno siaubą. O ji manė

(Džo? Leo?),

kad ankstesnė jo esmė pranyko visam laikui. Dabar jis grįžo. Ir jis buvo čia.

— Tu negali čia pasilikti, — pakartojo Nadina. — Aš sugrįžau tik pasiimti kai kuriuos daiktus. Aš daugiau čia nebegyvenu. Aš gyvenu su... su vyru.

„O, nejaugi vyras tai, kas .yra Haroldas? — pasityčiodamas pastebėjo vidinis balsas. — O aš maniau, kad jis tik įnagis, priemonė pabaigai“.

— Leo, paklausyk...

Jo galva silpnai, bet ganėtinai pastebimai sujudėjo. Į ją įsmigo jo akys, nenumaldomos ir švytinčios.

— Tu ne Leo?

Vėl silpnas krustelėjimas.

— Tu Džo?

Toks pat silpnas linktelėjimas.

— Gerai, tebūnie. Bet privalai suprasti, kad neturi reikšmės, kas toks esi, — pasakė ji, mėgindama išlikti rami. Beprotiškas pojūtis, jog laikas pasisuko atgal, sustiprėjo. — Toji mūsų gyvenimo dalis — kai mudu buvome kartu — toji dalis jau praėjo. Tu pasikeitei, aš pasikeičiau, ir mes negalime jos sugrąžinti.

Jo keistos akys kaip ir anksčiau spitrijo į ją, atrodė, neigdamos jos žodžius.

— Ir liaukis į mane spoksojęs, — pratrūko ji. — Taip žiūrėti į žmones nemandagu.

Dabar jo akyse pasirodė vos juntamas kaltinimas. Jos tarsi sakė, kad taip pat nemandagu palikti žmones likimo valiai ir dar nemandagiau atstumti meilę tų žmonių, kurie vis dar nuo tavęs priklauso ir tu jiems esi reikalingas.

— Tu gi ne vienas, — nusigręždama ir pradėdama rinkti išmestus daiktus, pasakė Nadina. Ji ėmė karštligiškai kaišioti knygas į kuprinę ant servetėlių, aspirino buteliukų ir apatinių drabužių — paprastų medvilninių drabužių, taip besiskiriančių nuo tų, kuriais ji rengdavosi iškrypėliškiems Haroldo pasismaginimams.

— Tu turi Larį ir Lusę. Tu myli juos, o jie myli tave. Laris myli tave, ir tai svarbiausia, nes Lusei patinka viskas, ką jis bedarytų. Ji kaip kopijuojantis popieriaus lapelis. Gi man viskas pasikeitė, Džo, ir aš dėl to nekalta. Tai visiškai ne mano kaltė. Todėl liaukis mane kaltinti.

Nadina bandė užsegti kuprinę, bet jos pirštai taip virpėjo, kad ji vos įstengė susidoroti. Tyla ėmė vis labiau slėgti.

Užsimetusi kuprinę ant pečių, ji pagaliau atsistojo.

— Leo! — Nadina bandė kalbėti ramiai ir protingai — kaip savo klasėje kalbėdavosi su sunkiais vaikais, kai šie ją suerzindavo. Bet tai pasirodė tiesiog neįmanoma. Jos balsas drebėjo, o lengvas galvos purtymas, kuriuo jis atsakė į jos kreipinį Leo, situaciją tik apsunkino. — Tai ne dėl Lario ir Lusės, — piktai ištarė Nadina. — Aš suprasčiau, jeigu bėda būtų tik ši. Bet esmė slypi tame sename maiše. Toje krėsle besisupančioje ir dirbtiniais dantimis visam pasauliui besišypsančioje senutėje. Bet dabar ji dingo, ir tu vėl atbėgai pas mane. Bet tai ne žaidimas, supranti? Tai nebuvo žaidimas!

Džo nieko neatsakė.

— Ir kai aš Lario paprašiau... atsiklaupiau ir jo paprašiau... jis netgi nepasivargino. Jis pernelyg užsiėmęs didelio žmogaus vaidmeniu. Taigi mano kaltės čia nėra! Aš nekalta!

Berniukas toliau abejingai spoksojo į ją. Užgoždama pyktį, Nadiną vėl apėmė baimė. Ji atatupsta ėmė trauktis nuo jo prie durų ir apgraibomis ieškoti rankenos. Galų gale ji užčiuopė ją, pasuko ir atidarė duris. Vėsus gatvės oras buvo labiau nei malonus.

— Eik pas Larį, — sumurmėjo Nadina. — Iki, vaikeli.

Ji nerangiai atsitraukė atgal ir mėgindama susigaudyti mintyse akimirkai stabtelėjo ant priebučio viršutinio laiptelio. Netikėtai jai pasirodė, kad viskas, kas įvyko, tebuvo jos kaltės jausmo pagimdyta haliucinacija.... kaltės dėl pamesto berniuko, kaltės dėl Lario pernelyg ilgo laukimo, kaltės dėl to, ką jie išdarinėjo su Haroldu, ir dėl dar siaubingesnių dalykų, kuriuos jai teks atlikti. Galbūt šiame name apskritai nebuvo jokio berniuko. Jis nebuvo realesnis už Edgaro Po fantazijas — senuko širdies plakimą, skambantį kaip į medžiagos gabalą suvyniotas laikrodis, arba seno varno krankimą.

— Beldimas, nuolatinis beldimas į mano duris, — sušnibždėjo Nadina ir nuo šios balsu pasakytos minties prajuko, tiktai jos juokas labiau priminė duslų to paties varno krankimą.

Ir visgi jai būtina žinoti tiesą. Nadina prisiartino prie lango ir pažvelgė į pastato svetainę, pastato, kuris jai neseniai atstojo namus. Ne, jis niekuomet nebuvo tikrais jos namais. Jeigu gyveni kokioje nors vietoje, ir viskas, ką nori iš jos pasiimti, telpa kuprinėje, vadinasi, tie namai niekada nebuvo tavo. Žvilgtelėjusi vidun, ji išvydo mirusiai šeimininkei priklausiusį kilimą, užuolaidas ir apmušalus, mirusio šeimininko atramėlę pypkėms ir netvarkingai ant kavos stalelio išmėtytus žurnalo „Sportas fotografijose“ numerius. Mirusių vaikų fotografijas ant židinio atbrailos. O kampe — ant kažkokios mirusios moters kėdės sėdintį vien glaudėmis apsirengusį berniuką, sėdintį kaip ir anksčiau, sėdintį taip, kaip sėdėjo...

Nadina atšoko ir suklupusi vos nepervirto per gėlyną juosiančią užtvarą. Ji atsisėdo ant savo „Vespos“ ir vinguriuodama tarp kelyje sustingusių mašinų, pašėlusiu greičiu nurūko pirmyn ir truputį nurimo tik nuvažiavusi kelis kvartalus. Kol nusigavo iki Haroldo namo, jai pavyko susitvardyti. Bet ji žinojo, kad jos gyvenimui Laisvojoje Zonoje atėjo galas. Jeigu norėjo išsaugoti sveiką protą, privalėjo kuo greičiau iš čia ištrūkti.

*

Susirinkimas „Manzingerio“ salėje praėjo gerai. Jie vėl giedojo Nacionalinį himną, bet susirinkusiųjų akys buvo sausos; dabar tai buvo dalis to, kas greitu metu vėl taps ritualu. Gyventojų surašymo komitetas su Sende diu Cinz priešakyje buvo išrinktas tiesioginiu balsavimu. Ji ir ketvertas jos pagalbininkų nedelsiant ėmė vaikščioti po salę, skaičiuodami dalyvaujančius ir užrašydami jų duomenis. Susirinkimo pabaigoje, skambant kurtinantiems pritarimo šūksniams, Sendė paskelbė, jog dabar Laisvojoje Zonoje gyvena 814 žmonių, ir pažadėjo (kaip vėliau išaiškėjo, truputį skubotai), kad kitam susirinkimui pateiks pilną „adresų knygą“ — ji ketino ją papildyti kiekvieną savaitę, surašydama visus abėcėlės tvarka, nurodydama amžių, adresą Boulderyje, ankstesnes gyvenamąsias ir darbo vietas. Kaip pasirodė vėliau, atvykstančiųjų į Laisvąją Zoną srautas buvo toks didelis ir netvarkingas, kad Sendės duomenys vėluodavo savaitę arba dvi.