Stephen King - Dvikova (2)

Laisvosios Zonos Komiteto funkcionavimo terminas buvo svarstomas ilgai, ir po kelių ekstravagantiškų pasiūlymų (kaip antai dešimt metų ar iki gyvenimo pabaigos — todėl Laris buvo priverstas pastebėti, jog tai skamba panašiai kaip teismo nuosprendis) paskelbė vienerius metus. Haris Danbartonas pamojavo ranka, ir Stju jam leido kalbėti.

Įtempdamas balsą, kad jį geriau girdėtų, Haris pasakė:

— Galbūt ir vieneri metai — per ilgas laiko tarpas. Asmeniškai aš Komiteto narių kandidatūroms pritariu ir manau, jog jie atlieka tiesiog jėgas pranokstantį darbą (pritarimo šūksniai), — bet didėjant gyventojų skaičiui tokia forma darniai funkcionuoti nebegalės.

Glenas pakėlė ranką, ir Stju jam leido kalbėti.

— Pone pirmininke, darbotvarkėje to nebuvo, bet aš manau, jog misteris Danbartonas palietė labai svarbų klausimą.

„ Žinoma, būtent šitaip tu ir manai, — pamanė Stju, — juk dar prieš savaitę tu pats apie tai kalbėjai“.

— Siūlau įkurti Vyriausybinį Atstovų komitetą, kad mes iš tikrųjų veiktume vadovaudamiesi Konstitucija. Manau, jog Haris Danbartonas sugebėtų tam komitetui vadovauti, o ir aš pats, jeigu dėl to neiškils nesusipratimų, pasirengęs jame dirbti.

Vėl pritarimo šūksniai.

Paskutinėje eilėje Haroldas, pasisukęs į Nadiną, sukuždėjo jai į ausį:

— Ledi ir džentelmenai, liaudis išreiškia savo meilę ir dėkingumą.

Ji jam atsakė rūškana šypsena, ir Haroldas sutriko.

Stju vienbalsiai buvo išrinktas Laisvosios Zonos policijos viršininku.

— Aš pabandysiu padaryti viską, ką įstengiu, — pasižadėjo jis. — Kai kurie iš jūsų, dabar mane sveikinantys, vėliau, jeigu aš juos sulaikysiu nederamai elgiantis, tikriausiai pakeis savo toną. Riči Mofetai, ar tu girdi mane?

Juoko protrūkis. Ričis, girtas kaip pėdas, irgi nusijuokė.

— Bet aš nematau priežasčių ypatingoms problemoms atsirasti. Pagrindinis policininko darbas, kaip aš įsivaizduoju, yra neleisti prasilieti kraujui. Podraug tai ir kiekvieno žmogaus noras. Ir šiaip jau žuvo pernelyg daug žmonių. Manau, kad tai viskas, ką aš turėjau pasakyti.

Salė jį apdovanojo ovacijomis.

— Ir dar vienas klausimas dėl policijos darbo. Mums reikalingi penki žmonės Juridinio komiteto formavimui, antraip aš nebūsiu tikras, ar verta izoliuoti žmogų ir kuriam laikui. Ar yra kokių nors kandidatūrų?

— Ką manote apie Teisėją? — šūktelėjo kažkas.

— Taip, žinoma, Teisėjas! — užriko kažkas.

Laukdami, kad štai netrukus atsistos Teisėjas ir jam būdingu rokoko stiliumi priims patikėtą atsakomybę, žmonės subruzdo; per salę perbėgo šnabždesys.

Stju su nebyliu apmaudu pažvelgė į Gleną: Komitetas turėjo numatyti tokią galimybę.

— Jo čia nėra, — ištarė kažkieno balsas.

— Ar kas nors jį matė? — paklausė sunerimusi Lusė Sven. Laris piktai dėbtelėjo į ją, bet ši kaip ir anksčiau ieškojo akimis Teisėjo.

— Aš jį mačiau.

Kol Tedis Veizakas, pastebimai nervindamasis ir skepetaite šluostydamas akinių plieniniais rėmeliais stiklus, atsistojo, salėje netilo susidomėjimo šurmulys.

— Tedi, kur jis buvo?

— Ar tai buvo mieste?

— Ką jis veikė?

Tedis Veizakas, nuo jį užgriuvusių klausimų uragano, susigūžė.

Prašydamas tylos, Stju stuktelėjo pirmininko plaktuku.

— Aš jį mačiau prieš dvi dienas, — ištarė Tedis. — Jis vairavo „Land Roverį“. Sakėsi dienelei vykstąs į Denverį. Bet nepaaiškino kodėl. Mes dar pajuokavome. Jis atrodė labai gerai nusiteikęs. Tai viskas, ką žinau, — raudonuodamas ir vis taip pat šluostydamas akinius, Tedis atsisėdo.

Stju vėl paprašė susirinkusiųjų tvarkos ir tarė:

— Labai gaila, kad šalia mūsų Teisėjo nėra. Manau, kad jis labai tiktų šiam reikalui, bet kadangi jis nedalyvauja, ar yra kitų kandidatūrų?

— Ne, to nevalia palikti tiesiog taip! — pašokdama užprotestavo Lusė. Apsivilkusi aptemptą sportinį kostiumą, ji prikaustė visų vyrų dėmesį. — Teisėjas Farisas — pagyvenęs žmogus. O kas, jeigu jis Denveryje susirgo ir negali sugrįžti?

— Luse, — ištarė Stju, — Denveris labai didelis miestas.

Salėje įsivyravo keista tyla. Lusė išblyškusi atsisėdo, ir Laris jai ant peties uždėjo ranką. Jis susižvalgė su Stju.

Pasiūlymas atidėti klausimą dėl komiteto, kol sugrįš Teisėjas, po dvidešimties minučių svarstymo buvo atmestas. Tarp dalyvių pasitaikė dar vienas juristas, dvidešimt šešerių metų jaunuolis, vardu Elas Bandelas, ką tik tądien atvykęs su gydytojo Ričardsono grupe. Jis sutiko vadovauti komitetui ir pareiškė viltį, kad artimiausią mėnesį neįvyks nieko siaubingo, nes maždaug tiek laiko prireiks naujai teisinei sistemai sukurti. Teisėją Farisą į komiteto sudėtį įtraukė jam nedalyvaujant.

Bredas Kičneris, kuris atrodė išblyškęs, sunerimęs ir truputį juokingas su kostiumu ir kaklaryšiu, pamiršo visus iš anksto paruošus žodžius, supainiojo frazes, bet vis dėlto pasakė, jog jie tikisi elektros energiją įjungti rugsėjo antrąją arba trečiąją. Šį pranešimą sutiko toks pritarimo uraganas, kad jis galėjo nulipti nuo scenos netgi išdidžiai.

Po to kalbėjo Čedas Norisas, ir vėliau Stju Franei pasakė, kad Čedas savo pareigas eina gerai: jie laidoja mirusiuosius pakankamai padoriai; baigus šį darbą, visi pasijus jaukiau, ir gyvenimas vėl galės tęstis, o jeigu jie susidorotų su savo užduotimi iki rudeninių liūčių, tai viskas būtų tiesiog nuostabu. Čedas paprašė dar poros savanorių ir prireikus tokių būtų surinkęs tris tuzinus. Baigė jis kreipdamasis į savo Kastuvų būrį (kaip jis juos vadino) ir paprašydamas atsistoti bei nusilenkti. Haroldas Lauderis vos kilstelėjo ir tuojau pat vėl atsisėdo, ir daugelis pakeliui iš susirinkimo kalbėjo, koks jis puikus, kuklus vaikinas. O iš tikrųjų Nadina jam į ausį prikuždėjo tokių dalykų, kad išsitiesti visu ūgiu jis tiesiog nedrįso. Jo Stebukliukas, verždamasis laisvėn, galėjo suplėšyti kelnes.

Kai Norisas nulipo nuo tribūnos, jo vietą užėmė Ralfas Brentneris. Jis pranešė, kad jie pagaliau turi gydytoją. Džordžas Ričardsonas atsistojo (audringi aplodismentai; Ričardsonas mostu pabandė susirinkimu nuraminti, ir aplodismentai perėjo į sveikinimo šūksnius), o paskui pranešė, kad po kelių dienų pas juos turėtų atvykti dar šešiasdešimt žmonių.

— Darbotvarkė išsemta, — pasakė Stju. Jis pažvelgė virš susirinkusiųjų galvų. — Aš norėčiau, kad Sendė diu Činz ateitų čia ir pasakytų, kiekgi mūsų iš viso. Be to, ar dar yra klausimų, kuriuos reikėtų išspręsti šiandien?

Stju laukė. Jis pastebėjo įsitempusius Gleno ir Siuzanos, Lario, Niko ir, žinoma, Franės veidus. Jeigu kas nors panorės pakalbėti apie Flegą, paklausti, ką Komitetas šiuo klausimu nuveikė, tai paklaus būtent dabar.

Bet buvo tylu. Po penkiolikos sekundžių Stju leido kalbėti Sendei, ji ir užbaigė susirinkimą. Kai žmonės ėmė skirstytis, Stju pagalvojo: „Ką gi, mes vėl to išvengėm “. Po susirinkimo keli žmonės priėjo jį pasveikinti, vienas iš jų buvo ką tik atvykęs gydytojas.

— Jūs puikiai tvarkotės, viršininke, — pasakė Ričardsonas, ir Stju net apsižvalgė, ieškodamas, į ką kreipiasi Ričardsonas. Paskui jis suprato, ir netikėtai jį apėmė baimė. Įstatymininkas? Betgi jis apsišaukėlis. „Metai, — pasakė jis sau. — Viso labo metai, ir ne daugiau“. Bet jis vis tiek jautė baimę.

*

Stju, Franė, Siuzana ir Nikas drauge grįžo į miesto centrą. Taikiai šnekučiuodamiesi, juos lenkė skubantys namo žmonės. Artėjo pusiaunaktis.