Stephen King - Dvikova (2)

Moteris liūdnai nusišypsojo.

— Džekui irgi tas pat. Ar ir jis turi ateiti?

— Ne, jūs galite daryti voneles ir jam.

Kendė mechaniškai linktelėjo, o paskiau pastebėjo Franę.

— Sveika, Frane. Kaip gyvuoji, mergyt?

— Gerai. O tu?

— Siaubingai, — Kendė pasuko butelį taip, kad Franė galėtų perskaityti etiketę: „KALADRILIS“. — Reakcija į nuodingąją gebenę. Tu ir neatspėsi, kur aš tai pasigavau, — jos veidas prašviesėjo, — bet, prisiekiu, žinai, kur tai pasigavo Džekas.

Jodvi susižvalgė, o Kendė žengė išėjimo link. Po to Džordžas ištarė:

— Panelė Goldsmit, ar ne? Laisvosios Zonos Komitetas? Labai malonu.

Ji ištiesė ranką.

— Prašau vadinti mane tiesiog Frane. Arba Franse.

— Gerai, Frane. Kas atsitiko?

— Aš nėščia, — pasakė ji.

Ir siaubingai išgąsdinta, Franė netikėtai apsiverkė.

Džordžas apkabino ją per pečius.

— Lora, man tavęs reikės po penkių minučių.

— Gerai, gydytojau.

Jis palydėjo Franę į kabinetą ir pasodino.

— Taigi, dėl ko šios ašaros? Dėl ponios Ventvort dvynių?

Franė sielvartinga išraiška linktelėjo.

— Frane, ji labai sunkiai gimdė. Motina užkietėjusi rūkorė. Vaikai labai mažai svėrė netgi kaip dvyniai. Jie gimė vėlai vakare, netikėtai. Aš negalėjau atlikti skrodimo. Reginą Ventvort dabar prižiūri viena su mūsų grupe atėjusi moteris. Aš tikiu — viliuosi , — kad dabar ją apėmusi dvasinė būsena praeis. Bet netgi šįsyk galiu tvirtai pasakyti, kad tie vaikučiai normaliai nesivystė nuo pirmųjų nėštumo dienų. Jų mirties priežastis galėjo būti bet kas.

— Ir supergripas.

— Taip. Ir tai.

— Tad mums belieka tik laukti ir įsitikinti.

— Ne. Aš tave kaip reikiant ištirsiu tiesiog dabar. Ketinu atidžiai stebėti ir tave, ir bet kurią kitą nėščią moterį. „General Electric“ turėjo tokį lozungą: „Progresas — pati svarbiausia mūsų produkcija“. O Zonoje pati svarbiausia produkcija yra vaikai, ir su jais reikia atitinkamai elgtis.

— Betgi mes iš tikrųjų nieko nežinome.

— Taip, nežinome. Bet nederėtų nukabinti nosies, Frane.

— Gerai. Aš pasistengsiu.

Tyliai pasibeldusi, į kabinetą įėjo Lora. Ji perdavė Džordžui medicinos kortelę, ir šis, užduodamas Franei klausimus, ėmė ją pildyti.

*

Baigęs tyrimą, Džordžas pasišalino į gretimą kabinetą. Kol Franė rengėsi, Lora priėjo prie lango. Kai ji jau segiojosi palaidinukę, Lora ramiai ištarė:

— Žinai, aš tau pavydžiu. Kaip mudu su Diku stengėmės pradėti kūdikį! Tavo kūdikis, Frane, bus pirmasis. Ir aš žinau, kad viskas bus gerai. Privalo būti.

Franė, nenorėdama Lorai priminti, kad jos vaikas nėra pirmasis, tik nusišypsojo ir linktelėjo. Pirmieji buvo ponios Ventvort dvynukai. Ir misis Ventvort dvynukai numirė.

*

— Puiku, — po pusvalandžio pasakė Džordžas.

Franė nustebusi kilstelėjo antakius, jai pasirodė, kad jis paprasčiausiai neteisingai ištarė jos vardą [* Fine (angl.) — gerai, puiku ir Fran — vardas (žodžių žaismas)]. Nežinia kodėl ji ūmai prisiminė, kad iki trečios klasės mažylis Mikis Postas iš jų gatvės vadino ją Fan.

— Kūdikis. Jam viskas gerai.

Franė sugniaužė „Kleenex“ servetėlę.

— Aš pajutau, kaip jis krustelėjo... Bet tai buvo seniai. Ir nuo to laiko — jokių judesių. Aš bijojau...

— Kūdikis gyvas, bet aš abejoju, kad tu jutai jo judesius. Tikriausiai tai dujos.

— Tai kūdikis sujudėjo, — ramiai paprieštaravo Franė.

— Gerai, nesvarbu kaip ten buvo, bet ateity jis judės stipriau. Kaip tau tai patinka?

— Puiku.

— Ar tu teisingai maitiniesi?

— Taip, manau kad taip — bent jau stengiuosi.

— Gerai. Tavęs jau nebepykina?

— Pradžioje truputį pykino, bet dabar viskas praėjo.

— Nuostabu. O kaip dėl fizinių krūvių?

Pro kažkokį košmarišką rūką ji išvydo save kasančią tėvui kapą. Ji mirktelėjo ir privertė reginį išnykti. Tai buvo praeitame gyvenime.

— Po truputį.

— Ar tu priaugai svorio?

— Apie penkis svarus.

— Tai normalu. Galima priaugti dar dvylika; šiandien aš jaučiuosi kaip kilniaširdis.

Ji nusišypsojo:

— Jūs gi gydytojas.

— Žinoma, be to, anksčiau buvau ginekologas, taigi jūs patikimose rankose. Vykdyk savo gydytojo patarimus, ir tu daug pasieksi. O jei kalbėsime apie dviračius, mopedus ir motociklus, tai jie visi maždaug nuo lapkričio penkioliktosios griežtai draudžiami. Tiesa, vargu ar tokiu metu kas nors jais važinės. Bus per šalta. Tu juk negeri ir nerūkai, taip?

— Taip.

— Jeigu kartais nakčiai panorėsi ko nors žvalinančio, tai nieko baisaus. Manau, jog tave reikėtų pastiprinti vitaminais; jų galima rasti kiekvienoje miesto vaistinėje...

Franė nusijuokė, Džordžas atsakydamas irgi nepatikliai nusišypsojo.

— Aš pasakiau ką nors juokinga?

— Ne. Tiesiog šiomis aplinkybėmis tai skambėjo juokingai.

— Taip, žinoma. Tačiau bent jau niekas nebesiskundžia pernelyg didelėmis medikamentų kainomis. Ir dar, Frane, paskutinis dalykas. Ar tu kada nors naudojaisi kontraceptinėmis gimdos priemonėmis?

— Ne, kam? — gūžtelėjo pečiais Franė ir ūmai prisiminė savo naktinį košmarą, kuriame ją persekiojo Tamsos žmogus. Ji sudrebėjo. — Ne, — pakartojo ji.

— Na gerai. Štai ir viskas. Džordžas pakilo. — Turbūt neverta priminti, jog nereikia jaudintis...

— Gerai, — sutiko ji. Kibirkštėlės jos akyse užgeso. — Tikrai neverta.

— Bet aš paprašysiu tavęs jaudintis kuo mažiau. Bet koks motinos jaudinimasis neigiamai veikia vaisiaus vystymąsi. Paprastai nėščioms aš nepaskiriu trankviliantų, bet jeigu tu manai...

— Ne, tikrai neverta, — pasakė Franė, bet išeidama laukan, kur pliskino karšta vidudienio saulutė, ji žinojo, jog visą antrąją nėštumo pusę ją persekios mintis apie mirusius misis Ventvort dvynukus.

Rugpjūčio dvidešimt devintąją atvyko dar trys grupės: dvidešimt du, šešiolika ir dvidešimt penki žmonės. Sendė diu Činz visiems septyniems Komiteto nariams pranešė, kad Laisvojoje Zonoje dabar jau daugiau nei tūkstantis gyventojų.

Boulderis nebeatrodė miestas vaiduoklis.

*

Rugpjūčio trisdešimtosios vakare Nadina Kros, stovėdama Haroldo namo rūsyje, įtemptai jį stebėjo. Kai Haroldas nežaisdavo su ja iškrypėliškų seksualinių žaidimų, jis tarsi nutoldavo į kažkokį slaptą nuošalų pasaulėlį, kuriame ji nebeįstengdavo jo kontroliuoti. Kai jis ten atsidurdavo, tuomet atrodydavo ramus ir abejingas; dargi daugiau — paniekinančiai ir iš aukšto jis žiūrėjo ne tik į ją, bet ir į save. Nekišdavo tik vienintelis dalykas — jo neapykanta Stiuartui Redmenui ir kitiems Komiteto nariams.

Haroldas sėdėjo prie ledo rituliui skirto staliuko. Užmesdamas akį į atverstą knygą su schema, jis konstravo kažkokį aparatą. Ant ledo ritulio aikštės mėtėsi laidų ritinėliai.

— Žinai, — išsiblaškęs pratarė jis, — tau reikėtų pasivaikščioti.

— Kodėl? — Nadina pasijuto truputį įžeista. Haroldo veidas buvo įsitempęs ir rūškanas. Nadina suprato, kodėl Haroldas tiek daug šypsosi: todėl, kad be šypsenos jis būtų panašus į beprotį. Ji įtarė, kad jis ir yra beprotis arba visai netoli pamišimo ribos.

— Todėl, kad aš nežinau, kiek šiam dinamitui metų, — atsakė Haroldas.

— Ką tu tuo nori pasakyti?