Stephen King - Dvikova (2)

Jis vėl pabučiavo ją, lėčiau ir stipriau. „ Lesbietė? “ — pamanė dar sykį.

— Franė — laiminga moteris, — pasakė Dajana. — Gali manimi patikėti.

Šypsodamasis, nežinodamas ką atsakyti, Stju mindžikavo nuo kojos ant kojos. Už dviejų kvartalų priekyje pravažiavo viena iš oranžinių Čedo Noriso komandos savivarčių. Laikas.

— Važiuojam, vaikeli, — paragino Dajana.

Toldamos jos darėsi vis mažesnės ir mažesnės, o Stju tylėdamas lydėjo jas žvilgsniu.

*

Siuzana Štern sugrįžo po dviejų dienų. Ji palydėjo Dajaną iki Kolorado Springso, ilgai stebėjo, kaip ji tolsta, virsta vos pastebimu tašku, kol galų gale ištirpsta už horizonto. Ir tuomet Siuzana pravirko. Apsinakvojusi mažo miestelio, kuris vadinosi Monumentu, pakraštyje, gilią naktį ji prabudo nuo baisingo kauksmo, sklindančio iš drenažo vamzdžio po gruntiniu keliu.

Pasišvietusi žibintuvėliu, Siuzana ten aptiko išsekusį liesą šunytį. Iš pažiūros jam buvo šeši mėnesiai. Nuo jos prisilietimo jis atšoko, o ji pati į vamzdį netilpo. Patraukė atgal į miestelį, išdaužė maisto produktų parduotuvės vitriną ir auštant sugrįžo atgal, nešdama rankose krepšelį su maistu. Ir šis triukas pavyko. Šuniukas, rūpestingai pririštas prie bagažinės, išvažiavo drauge su ja.

*

Diką Elisą šuniukas sužavėjo. Pasirodė, jog tai airių seterio, tikriausiai grynaveislio, kalė. Kai ji truputį paaugs, Kodžakas, be abejo, su malonumu su ja susipažins. Naujiena pasklido po Laisvąją Zoną, ir tądien, sujaudinti šuniškos Adomo ir Ievos istorijos, apie motušę Abigeilę visi pamiršo. Siuzana Štern tapo vos ne didvyre, ir niekas nė nesusimąstė, ką jinai veikė naktį taip toli nuo Boulderio.

Bet Stju prisiminė būtent tą rytą, kai abi merginos išvyko iš Boulderio. Kadangi niekas Laisvojoje Zonoje Dajanos Jurgens daugiau nebematė.

*

Rugpjūčio dvidešimt septintoji. Tamsu. Danguje ryškiai žėri Venera.

Nikas, Ralfas, Laris ir Stju sėdi ant Tomo Kaleno namo laiptelių. Tomas šėlioja ant vejos.

„ Metas — parašė Nikas. Stju tyliai paklausė, ar reikia Tomą vėl užhipnotizuoti. Nikas neigiamai papurtė galvą.

— Gerai, — pasakė Ralfas. — Nemanau, jog aš tai galėčiau ištverti dar kartą, — pakėlęs balsą, jis šūktelėjo: — Tomai! Ei, Tomai! Ateik čia!

Tomas juokdamasis pribėgo prie jų.

— Tomai, tau laikas eiti, — pasakė Ralfas. Tomo šypsena ištirpo. Atrodė, kad jis tik dabar pastebėjo, jog jau sutemo.

— Eiti? Dabar? Ne. Kai temsta, Tomas gulasi į lovą. Tomui nepatinka sutemus būti gatvėje. Dėl vaiduoklių. Tomas... Tomas...

Jis nutilo, likusieji akylai jį stebėjo. Tomas sustingo. Jis atgijo... Bet ne taip kaip paprastai. Tai nebuvo įprastas staigus atgijimas, jis budo labai lėtai, nenoriai, beveik niūriai.

— Eiti į vakarus? — paklausė jis. — Jūs norite pasakyti, kad atėjo tas laikas?

Stju jam ant peties padėjo ranką.

— Taip, Tomai. Jeigu gali.

— Kelionėn.

Prislėgtai sudejavęs, Ralfas puolė už namo kampo. Tomas, regis, to nepastebėjo. Jo žvilgsnis blaškėsi tarp Stju ir Niko.

— Eiti naktį. Miegoti dieną, labai lėtai, beveik visiškoje tamsoje. — Tomas pridūrė: — Ir pamatyti dramblį.

Nikas linktelėjo. Laris atnešė Tomo kuprinę, ir šis susimąstęs užsivertė ją ant pečių.

— Tomai, tu privalai būti labai atsargus, — prislėgtai ištarė Laris.

— Atsargus. Taip.

Stju pavėluotai pamanė, kad Tomui reikėjo įduoti vienvietę palapinę, bet paskiau šios minties atsisakė. Statydamas netgi mažytę palapinę, Tomas sukeltų visą apylinkę.

— Nikai, — sušnabždėjo Tomas, — ar man iš tikrųjų reikia tai daryti?

Uždėjęs ranką ant Tomo peties, Nikas lėtai linktelėjo.

— Gerai.

— Tomai, eik plačiu keturių juostų plentu, — pasakė Laris. — Tuo, kuris pažymėtas 70-uoju. Ralfas tave nuveš prie jo motociklu.

— Taip, Ralfas, — Tomas nutilo. Sugrįžęs Ralfas nosine šluostėsi akis.

— Ar tu pasiruošęs, Tomai? — paklausė jis.

— Nikai? Bet mano namas po senovei liks mano, kai aš sugrįšiu?

Nikas linktelėjo galvą.

— Tomas palieka savo namą. Taip.

— Mes žinome, Tomai, — Stju jautė, kaip jį smaugia ašaros.

— Gerai. Aš pasirengęs. Su kuo aš važiuoju?

— Su manimi, Tomai, — pasakė Ralfas. — 70-uoju keliu, atsiminsi?

Tomas linktelėjo ir patraukė motociklo link. Stipriai pakumpęs, Ralfas kiūtino paskui jį. Atrodė, kad net plunksnelė ant jo skrybėlės palinko. Jie atsisėdo ant motociklo, ir Ralfas užvedė variklį. O dar po akimirkos motociklas, pralėkęs Brodvėjumi, pasuko į rytus. Trys vyrai, stebėdami ištirpstantį tamsoje siluetą ir šokinėjančią žibinto dėmę, stovėjo nejudėdami. Paskui išnyko ir žiburėlis.

Nikas, nuleidęs galvą ir sukišęs rankas į kišenes, nupėdino šalin. Stju pabandė prie jo prisijungti, bet Nikas kone piktai papurtė galvą ir mostu paprašė jo pasitraukti. Stju sugrįžo pas Larį.

— Štai taip, — atsiduso Laris, ir Stju niūriai linktelėjo. — Jeigu jis nesugrįš, septyni iš mūsų — galbūt išskyrus Franę, nes ji visada priešinosi Tomo išsiuntimui — likusį gyvenimą kaltins save už tokį sprendimą.

— Ir Nikas kentės labiau už visus, — pasakė Stju.

— Taip, labiau už visus kitus.

Jie žiūrėjo, kaip Nikas lėtai sliūkina Brodvėjumi, kol jo figūra ištirpo tamsoje. Paskui abu pažvelgė į tamsų Tomo namą.

— Eime iš čia, — netikėtai pasiūlė Laris. — Visos tos baidyklės... man tiesiog plaukai šiaušiasi.

Jie išėjo. O Nikas sugrįžo ir dar ilgai stovėjo vejoje prieš Tomo Kaleno namą, vis taip pat susikišęs rankas į kišenes ir nuleidęs galvą.

*

Džordžas Ričardsonas, neseniai atvykęs gydytojas, įsikūrė „Dakotos gūbrio“ medicinos centre, nes jis buvo arčiausiai Boulderio miesto ligoninės su šiuolaikine medicinos įranga, didžiulėmis vaistų atsargomis ir puikiomis operacinėmis.

Iki rugpjūčio dvidešimt aštuntosios jis jau visiškai pasinėrė į darbą, jam padėjo Lora Konstebl ir Dikas Elisas. Dikas norėjo nusišalinti nuo medicinos, bet jam buvo atsakyta.

— Tu gerai čia padirbėjai, — pasakė Ričardsonas, — jau daug išmokai ir išmoksi dar daugiau. Be to, aš vienas nesusidorosiu. Galiu lažintis, kad po mėnesio kito pas mus atsiras antras tikras gydytojas. Tad sveikinu tave, Dikai, kaip pirmąjį Zonos gydytoją.

Apie vienuoliktą to rugpjūčio rytmečio valandą Franė įžengė į priimamąjį ir truputį nervindamasi smalsiai apsidairė aplinkui. Sėdėjusi už stalo Lora skaitė žurnalą „Viskas apie namų ūkį“.

— Sveika, Frane, — pašokusi pasisveikino. — Aš taip ir maniau, kad anksčiau ar vėliau tu ateisi pas mus. Džordžas dabar užsiėmęs Kende Džons, bet jis priims tave. Kaip tu jautiesi?

— Ačiū, labai gerai, — atsakė Franė. — Aš manau...

Kabineto durys atsidarė, pasirodė Kendė Džons, o už jos ir Ričardsonas — aukštas gungtelėjęs vyriškis su velvetinėmis kelnėmis ir sportiniais marškinėliais su pavaizduotu krokodilu. Kendė abejodama žiūrėjo į butelį, pripildytą kažkokio rožinio skysčio, kurį ji laikė rankoje.

— Ar jūs įsitikinęs, kad taip yra? — su tokia pat abejone balse paklausė ji Ričardsono. — Anksčiau man taip nebuvo. Maniau, kad turiu imunitetą.

— Ne, štai dabar jūs ir susirgote, — šypsodamasis atsakė Džordžas. — Nepamirškite vonelių ir stenkitės nevaikščioti po aukštą žolę.