Stephen King - Dvikova (2)

— Ar tu įsitikinusi dėl atspaudo? Tu iš tikrųjų manai, kad jis Haroldo?

— Taip. Aš iš karto supratau, jog tai Haroldo piršto atspaudas.

— O dabar apie tą daržinę su užrašu, — pasakė Laris. — Prisimeni tą vakarą, kai pirmąsyk sutikau tave, aš pasakiau, jog lipau į viršų? Ir kad Haroldas parašė savo inicialus ant gegnės?

— Taip.

— Ten buvo ne tik jo inicialai. Tavo irgi. Širdyje. Panašioje į tą, kurią įsimylėjęs vaikėzas išpjausto ant mokyklinio suolo.

— Koks košmaras, — dusliai ištarė ji, šluostydamasi akis.

— Tu neatsakai už Haroldo Lauderio poelgius, — Laris apglėbė jos ranką savo delnais ir spustelėjo. — Papasakok man viską. Nelaikyk savyje. Nes antraip... — jis stipriai suspaudė jos ranką. — Antraip tu tikrai gali išprotėti. Tau tiesiog būtina pagelbėti.

Laris patraukė rankas, ir jie truputį patylėjo.

— Tu manai, jog Haroldas ketina nužudyti Stju? — pagaliau paklausė jis. — Tu manai, jog viskas pažengė taip toli?

— Taip, — atsakė ji. — Aš iš tikrųjų manau, jog tai įmanoma. O galbūt jis nori išžudyti ir visą Komitetą. Bet aš nežinau, kas...

Jo ranka staigiai nusileido ant jos peties ir stipriai jį suspaudė, priversdama Franę nutilti. Tamsoje jo poza pasikeitė, akys plačiai atsimerkė. Lūpos nebyliai trūkčiojo.

— Lari? Kas...

— Kai jis nulipo apačion... — sumurmėjo Laris. — Jis nusileido žemyn paimti kamščiatraukį ar dar kažką.

— Kaip?

Laris lėtai atsigręžė į ją, tarsi jo galva būtų judėjusi ant surūdijusių vyrių.

— Žinai, — pasakė jis, — galbūt egzistuoja būdas, kaip šią problemą išspręsti. Aš negaliu to garantuoti, nes nežiūrėjau į tą knygą, bet... aš aiškiai nujaučiu... Haroldas skaito tavo dienoraštį ir daug ką sužino. Be to, jam kyla idėja. Velnias, jis netgi pajuto pavydą, kad ši mintis kilo tau pirmai. Argi ne visi įžymūs rašytojai vedė užrašus?

— Tu nori pasakyti, kad Haroldas turi dienoraštį?

— Tądien, kai atsinešiau vyno, jis nusileido į rūsį, o aš apžiūrėjau svetainę. Haroldas žadėjo pasikeisti baldus — chromas ir oda, kaip jis pasakė, — tad bandžiau įsivaizduoti, kaip tai atrodys. Ir židinyje pastebėjau prastai prigludusią plytą.

— TAIP! — šūktelėjo Franė taip garsiai, kad Laris pašoko. — Aną dieną, kai aš įsigavau vidun... ir atėjo Nadina Kros... aš sėdėjau ant židinio atbrailėlės... ir aš prisimenu tą judančią plytą, — ji vėl dirstelėjo į Larį. — Ir štai tu. Tarsi mudu kas nors prie jo būtų traukę...

— Sutapimas, — atsakė Laris, bet jo balse jautėsi įtampa.

— Nejaugi? Mudu abu buvome Haroldo namuose. Mudu abu pastebėjome išklibusią plytą. Ir mudu abu dabar čia. Tai sutapimas?

— Nežinau.

— Kas buvo po plyta?

— Dienoraštis, — lėtai atsakė jis. — Bent jau viršelis apie tai bylojo. Aš nebuvau atvertęs. Tuo metu pamaniau, kad jis gali priklausyti buvusiam namo šeimininkui, o ne Haroldui. Bet jeigu taip, tai nejaugi Haroldas būtų jo neaptikęs? Mudu abu pastebėjome plytą. Todėl įsivaizduokim, jog jis suranda dienoraštį. Net jeigu žmogus, gyvenęs name iki epidemijos, užrašė jame savo mažytes paslaptis — nuslėptų mokesčių sumą, seksualines fantazijas apie savo dukterį ar dar ką nors, — visos tos paslaptys negali būti Haroldo paslaptys. Supranti?

— Taip, bet...

— Mergužėle, nenutrauk inspektoriaus Andervudo apmąstymų. Taigi, jeigu tos paslaptys nepriklauso Haroldui, kodėl gi jam vėl slėpti dienoraštį po plyta? Todėl, kad tai jo paslaptys. Tai buvo Haroldo dienoraštis.

— Kaip tu manai, ar jis dar ten?

— Galbūt. Manau, jog mums geriau patikrinti ir patiems įsitikinti.

— Dabar?

— Rytoj. Jis bus darbe, o Nadina paprastai dieną padeda elektrinėje.

— Gerai, — sutiko Franė. — Kaip tu manai, ar Stju reikia apie tai papasakoti?

— Kodėl gi truputį nepalaukus? Neverta skubinti įvykių, kol visko neišsiaiškinom patys. Dienoraštis galėjo dingti. Jame gali būti vien tik darbų, kuriuos reikia atlikti, sąrašas. Jame gali būti nekaltas įvykių aprašymas. Arba politinis Haroldo planas. Arba viskas gali būti užkoduota.

— Aš apie tai nepagalvojau. O ką mes darysime, jeigu tai bus... kas nors itin svarbaus?

— Tuomet, manau, privalėsime pateikti dienoraštį Laisvosios Zonos Komitetui. Tai dar viena priežastis, kodėl viską būtina atlikti kuo skubiau. Kitas posėdis — rugsėjo antrąją. Ir tuomet Komitetas nuspręs.

— O ar įstengs?

— Manau, kad taip, — atsakė Laris, bet jis irgi prisiminė tai, ką apie Komitetą pasakė Leo.

Franė nušoko nuo estrados.

— Man daug geriau. Ačiū, Lari, kad ėjai su manimi.

— Kur mes susitiksime?

— Skvere prieš Haroldo namą. Ar galėtum pirmą valandą?

— Puiku, — sutiko Laris. — Pasimatysim.

Franė su palengvėjusia širdimi patraukė namo. Jau daug savaičių jai nebuvo taip lengva. Kaip pasakė Laris, alternatyva dabar buvo visiškai aiški. Dienoraštis gali įrodyti, kad visi jų nuogąstavimai neturi pagrindo. Bet jeigu jis įrodys kitką... Gerai, tuomet tegul sprendžia Komitetas. Laris jai priminė, kad rugsėjo antrosios dienos vakare jie susitinka Niko ir Ralfo name, kuris buvo Beislaino kelio pabaigoje.

Kai Franė sugrįžo namo, Stju sėdėjo miegamajame, vienoje rankoje laikydamas flomasterį, o kitoje — sunkią knygą odiniu aplanku. Ant viršelio auksinėmis raidėmis buvo įspausta: „Kolorado valstijos kriminalinės teisės kodeksas“.

— Rimti skaitiniai, — pasakė Franė ir pabučiavo jį į lūpas.

— Niekai! — Jis švystelėjo knygą per kambarį, ir ši su trenksmu nukrito ant plataninės spintos. — Tai Elas Bandelas ją atnešė. Jis ir jo Juridinis komitetas ėmėsi darbo pasiraitoję rankoves. Jis nori poryt įvyksiančiame posėdyje pasikalbėti su Laisvosios Zonos Komitetu. O ką veikėte jūs, nuostabioji ledi?

— Kalbėjausi su Lariu Andervudu.

Jis atidžiai į ją pažiūrėjo:

— Frane, tu verkei?

— Taip, — atsakė ji, tvirtai atlaikydama jo žvilgsnį, — bet dabar man daug geriau. Daug.

— Dėl kūdikio?

— Ne.

— Tai kodėl?

— Aš tau papasakosiu rytoj vakare. Aš papasakosiu tau apie viską pasaulyje. O kol kas jokių klausimų. Gerai?

— Tai rimta?

— Stju, aš nežinau.

Jis ilgai, labai ilgai žiūrėjo į ją.

— Gerai, Frane. Aš tave myliu.

— Žinau. Ir aš tave myliu.

— Į lovą?

Ji nusišypsojo:

— Tik su tavimi.

*

Rugsėjo pirmoji galėjo tapti pilka, lietinga, nuobodžia, niekuo nepasižyminčia diena — bet ją pamiršti nebuvo lemta nė vienam Laisvosios Zonos gyventojui. Tai buvo diena, kai į šiaurinę Boulderio dalį sugrįžo elektros energija... bent jau kuriam laikui.

Dešimtą valandą ryto, stovėdamas prie elektrinės valdymo pulto drauge su Stju, Niku, Ralfu ir Džeku Džeksonu, Bredas Kičneris nervingai nusišypsojo ir ištarė:

— Švenčiausioji Mergele Marija, padėk man šiose lenktynėse nugalėti.

Jis stipriai paspaudė du mygtukus. Didžiulėje piltuvo formos salėje po jais užkaukė du generatoriai. Penketas vyrų prisiartino prie gigantiško pritemdyto stiklo ir pažvelgė žemyn, kur susirinko apie šimtas vyrų ir moterų, Bredo paliepimu užsidėjusių apsauginius akinius.

Generatoriai užkaukė garsiau.

Nikas akimis parodė Stju į lubas. Stju pažvelgė aukštyn, ir jo veidą nušvietė šypsena. Už pusiau perregimų panelių ėmė silpnai mirksėti fluorescencinės lempos. Generatoriai skleidė aukštą lygų gaudimą. Minia savanorių pagalbininkų apačioje surengė improvizuotas ovacijas, kai kurie raukėsi — po ilgadienio darbo su laidais jų rankos ištino ir peršėjo.