Stephen King - Dvikova (2)

— Nikai, abejoju, ar aš sugebėsiu užbaigti, — bejėgiškai ištarė jis.

Nikas pažvelgė į Ralfą. Ralfas, baltesnis už popierių, tik papurtė galvą.

— Užbaik, — netikėtai ištarė Tomas. — Nepalik manęs čia tamsoje.

Susitvardęs Stju tęsė:

— Tomai, ar tu žinai, kaip atrodo pilnas mėnulis?

— Taip... didelis ir apvalus.

— Ne pusė mėnulio ir ne beveik pilnas mėnulis.

— Taip, — sutiko Tomas.

— Kai pamatysi tokį didelį apvalų mėnulį, tu sugrįši į rytus. Atgal pas mus. Atgal į savo namą, Tomai.

— Taip, kai aš jį pamatysiu, aš sugrįšiu atgal, — patvirtino Tomas. — Aš sugrįšiu namo.

— Ir kai grįžinėsi namo, tai eisi naktį, o dieną miegosi.

— Eisiu naktį, o dieną miegosiu.

— Teisingai. Ir tavęs niekas neturi pastebėti, padaryk viską, kas įmanoma.

— Gerai.

— Bet, Tomai, kas nors gali tave ir pamatyti.

— Taip, kas nors gali.

— Tomai, jeigu tave pamatys vienas žmogus, užmušk jį.

— Užmušti jį, — su abejone balse pakartojo Tomas.

— O jeigu jų bus daugiau, bėk.

— Bėgti, — labiau pasitikėdamas ištarė Tomas.

— Bet pasistenk praeiti nepastebėtas. Ar tu gali visa tai pakartoti?

— Taip. Grįžti, kai mėnulis bus pilnas. Ne pusmėnulis ir net ne didesnė jo dalis. Naktį eiti, miegoti dieną. Niekas neturi manęs pamatyti. Jeigu mane pastebės vienas žmogus, tai jį reikia užmušti. Jeigu jų bus daugiau — bėgti. Bet stengtis praeiti nepastebėtam.

— Labai gerai. Aš noriu, jog po kelių sekundžių tu prabustum. Sutinki?

— Sutinku.

— Kai aš paklausiu apie dramblį, tu prabusi, taip?

— Taip.

Stju atsidusdamas atsirėmė į kėdės atkaltę.

— Ačiū Dievui, kad viskas baigėsi.

Nikas pritariamai linktelėjo.

— Nikai, ar tu žinojai, kad taip gali atsitikti?

Nikas papurtė galvą.

— Iš kur jis žino visus tuos dalykus? — sumurmėjo Stju.

Nikas mostu paprašė savo bloknoto. Stju greitai perdavė jam knygelę -jo delnai taip suprakaitavo, kad lapelis su Niko užrašais peršlapo beveik kiaurai. Nikas kažką parašė ir perdavė lapelį Ralfui. Ralfas, lėtai judindamas lūpas, perskaitė, o paskui perdavė lapelį Stju: „Visais laikais buvo manoma, kad bepročiai ir pamišėliai turi pranašystės dovaną. Aš nemanau, kad jis išpranašavo ką nors, kas mums gali turėti praktinės reikšmės, bet jis išgąsdino mane mirtinai. Magija, pasakė jis. Kaip galima kovoti su magija?“

— Tai netelpa mano galvoje, — sumurmėjo Ralfas. — Ką jis papasakojo apie motušę Abigeilę. Aš net nenoriu galvoti apie tai. Pažadink jį, Stju, ir greičiau iš čia išeikim. — Ralfas vos neverkė.

Stju vėl palinko pirmyn:

— Tomai? Ar tu nori pamatyti dramblį?

Tomas akimoju atsimerkė ir apsižvalgė į šalis.

— Aš gi jums sakiau, kad tai nepadės, — pasakė jis. — Ne. Tomas visai nenori dieną miegoti.

Nikas perdavė lapelį Stju, šis žvilgtelėjo į jį, o po to kreipėsi į Tomą:

— Nikas tavimi patenkintas, Tomai, tu viską padarei gerai.

— Aš? Ką, aš vėl stovėjau ant galvos?

Pajutęs sąžinės dūrį, Nikas pamanė: „Ne, Tomai, šį kartą tu darei pavojingesnius ir rimtesnius triukus“.

— Ne, — atsakė Stju. — Tomai, mes atėjome paprašyti tavęs pagalbos.

— Manęs? Pagalbos? Žinoma! Man patinka padėti!

— Tai pavojinga, Tomai. Mes norime, kad tu vyktum į vakarus, o paskui grįžtum ir papasakotum apie viską, ką ten pamatysi.

— Gerai, žinoma, — nė trupučio nesudvejojęs atsakė Tomas, bet Stju pasirodė, kad jis pastebėjo akimirksnio šešėlį, kuris praslydo Tomo veidu... ir sekundės sutrikimą jo žydrose atvirose akyse. — Kada?

Stju švelniai patapšnojo Tomui per sprandą ir pamanė: „Kokį velnią aš čia darau? Kaip galima priiminėti tokius sprendimus, jei nesi motušė Abigeilė ir neturi tiesioginio ryšio su Rojumi?“

— Dabar jau labai greitai, — švelniai atsakė jis. — Labai greitai.

*

Kai Stju grįžo namo, Franė gamino vakarienę.

— Buvo užėjęs Haroldas, — pranešė ji, — aš pakviečiau jį pavakarieniauti su mumis, bet jis atsisakė.

— Ak!

Ji atidžiai pažvelgė į jį:

— Stiuartai Redmenai, koks šuo tau įkando?

— Šuo, vardu Tomas Kalenas. — Ir Stju jai viską papasakojo.

Jie sėdo vakarieniauti.

— Ką visa tai reiškia? — paklausė Franė. Ji buvo išblyškusi ir visiškai nevalgė.

— Aš pats nieko nesuprantu, — atsakė Stju. — Tai panašu... panašu į aiškiaregystę. Aš nesirengiu neigti fakto, kad Tomas Kalenas, veikiamas hipnozės, geba pranašauti, ypač po visų tų sapnų, kurie mus čia ir atvedė. Jeigu jie nebuvo tam tikra aiškiaregystė, tuomet aš nenumanau, kas gi jie buvo.

— Bet viskas buvo taip seniai... bent jau man taip atrodo.

— Taip, man irgi, — sutiko Stju ir apsižiūrėjo, jog ir patsai liovėsi valgęs.

— Paklausyk, Stju... aš žinau, mes susitarėme nesvarstyti Komiteto reikalų laisvalaikiu, jeigu tam nebus ypatingų priežasčių. Tu pasakei, kad mes visą laiką nieko neveikiam, tik ginčijamės. Galbūt tu teisus. Aš juk nė žodžio nepratariau apie tavo paskyrimą policijos viršininku po dvidešimt penktosios, juk taip?

Stju nusišypsojo:

— Taip, Frane.

— Bet aš tiesiog privalau paklausti, ar tu iki šiol manai, kad pasiųsti Tomą Kaleną į vakarus — gera mintis? Po to, kas atsitiko šiandien dieną.

— Nežinau, — prisipažino Stju. Jis atstūmė lėkštę. Valgis liko beveik nepaliestas. Jis atsistojo prie bufeto, pasiėmė cigarečių pakelį. Stju sumažino savo normą iki trijų keturių cigarečių per dieną. Jis užsikūrė, išleidęs melsvą dūmų žiedelį. — Tomo legenda yra gera todėl, kad ji paprasta ir visiškai įtikinama. Mes išvijome jį, kadangi jis nenormalus. Niekas to negalėtų paneigti. Ir jeigu jis sėkmingai sugrįš atgal, mes jį vėl užhipnotizuosime — transas jį apima akimirksniu — ir jis papasakos mums viską, ką pamatė: ir svarbius, ir antraeilius dalykus. Visiškai įmanoma, jog jis pasirodys esąs pastabesnis už kitus. Tuo aš neabejoju.

— Jeigu jis sėkmingai sugrįš atgal.

— Taip , jeigu. Mes instruktavome jį eiti į rytus tiktai naktimis, o dienomis slapstytis. Jeigu jis pamatys daugiau nei vieną žmogų — bėgti. Bet jeigu jis sutiks vieną, tai nužudyti jį.

— Stju, jūs negalėjote!

— Galėjome! — piktai šūktelėjo Stju. — Frane, mes čia ne dinderį mušame! Tu privalai suprasti, kas atsitiks jam... arba Teisėjui... arba Dajanai... jeigu juos pagaus! Prisimink — ar ne todėl tu taip aršiai protestavai prieš šią idėją?

— Gerai, — pabandė jį nuraminti Franė. — Gerai, Stju.

— Ne, tai nėra gerai! — sutrindamas peleninėje ką tik užsirūkytą cigaretę, šūktelėjo jis, į orą pakilo debesėlis kibirkščių. Kelios kibirkštėlės nusileido ant jo delno, ir Stju jas nusipurtė staigiu judesiu, kaip įniršęs žmogus. — Negerai siųsti silpnaprotį kovoti už mus, ir negerai manipuliuoti žmonėmis nelyginant figūromis šachmatų lentoje, ir negerai tarsi mafijozų bosui duoti įsakymą žudyti. Bet aš nežinau, ką dar galime padaryti. Tiesiog galva neišneša. Jeigu mes neišsiaiškinsim, ką jis gali, tai visiškai įmanoma, kad vieną gražią dieną Laisvąją Zoną jis pavers didžiuliu, grybą primenančiu debesiu.

— Gerai jau, gerai. Nusiramink.

Stju lėtai atgniaužė kumščius.

— Aš rėkiau ant tavęs. Atleisk. Frane, aš to neturėjau daryti.

— Nieko. Ne tu pirmasis atidarai Pandoros skrynią.