Stephen King - Dvikova (2)

Pritariantys linksėjimai, vėl neramus šnabždesys. Stju pagalvojo, jog susirinkusieji panėši į berniūkščius, kurie ką tik atskleidė sau seksą, o dabar lygina pojūčius ir stebisi absoliučiu jų tapatumu. Jis pridengė šypseną ranka, nubausdamas save pasižadėjimu vėliau pasidalyti šita mintimi su Frane.

— Tas Flegas yra Vakaruose, — tęsė Glenas. — Vienodai daug žmonių „matė“ jį Las Vege, Los Andžele, San Franciske, Portlende. Kai kurie — tarp jų ir motušė Abigeilė — tvirtina, esą Flegas nepaklusniuosius kala prie kryžiaus. Visi jie mano, kad tarp jo ir mūsų formuojasi konfrontacija ir kad Flegas, norėdamas mus sunaikinti, stengsis įveikti visas kliūtis. O tai reiškia labai daug. Ginkluotosios pajėgos. Atominis ginklas. Galbūt... gripas.

— Aš norėčiau susikauti su tuo purvinu išsigimėliu! — šūktelėjo Ričis Mofetas. — Aš jam įkrėsčiau tuziną tokių virusų!

Juoko protrūkis nuėmė įtampą. Glenas nusišypsojo. Jis paaiškino Ričiui jo užduotį, likus pusvalandžiui iki susirinkimo, ir Ričis šauniai su ja susidorojo. Plikis buvo absoliučiai teisus, Stju tuo įsitikino: sociologijos žinojimas puikiai padeda vadovaujant dideliems žmonių susibūrimams.

— Taigi aš pabrėžiau viską, ką apie jį žinau, — tęsė Glenas. — Paskutinis mano pareiškimas, prieš pradedant šiuo klausimu diskusiją, toks: aš manau, jog Stju teisus, sakydamas, kad su Haroldu ir Nadina, jeigu juos sučiupsime, privalome elgtis civilizuotai, bet kaip ir jis netikiu, jog jie įklius. Kaip ir jis manau, kad visa tai jie padarė Flego įsakymu, — jo žodžiai it griaustinis nugrumėjo per salę. — Ir su tuo žmogumi mums lemta turėti reikalų. Džordžas Ričardsonas jums užsiminė, kad misticizmas neįeina į jo interesų sritį. Kaip ir į mano. Bet aš pasakysiu štai ką: manau, kad merdėjanti sena moteris kažkokiu būdu atstovauja gėrio jėgai, taip pat kaip Flegas — blogio. Aš manau, kad už jo stovinti jėga panaudojo senutę tam, idant surinktų mus draugėn. Nemanau, jog šiuo metu toji jėga mus ketina apleisti. Galbūt mums tai reikėtų apsvarstyti ir išskirti kai kurių duomenų svarbą, suvokti mus lankiusių košmarų prasmę. Gal derėtų apsispręsti, kaipgi mums su juo elgtis. Bet jeigu jūs būsite budrūs, jis negalės taip paprastai kitą pavasarį apsilankyti Boulderyje ir jį užgrobti. O dabar kalbės Stju.

Paskutiniai Gleno žodžiai nuskendo aplodismentų audroje, ir Glenas gan patenkintas sugrįžo į savo vietą. Jis pamaišė juos didžiuliu žarstekliu... arba jo žodžiai jiems buvo kaip stebuklinga muzika? Nesvarbu. Jie labiau šėlo nei bijojo, jie buvo pasirengę permainoms (nors jų troškimas, atvėsintas šaltos žiemos, balandžio mėnesį gali ir priblėsti)... bet labiausiai jie troško išsišnekėti.

Ir kitas tris valandas žmonės kalbėjo. Po vidurnakčio kai kurie pasišalino, bet tokių buvo nedaug. Kaip Laris ir numanė, tai nieko gero nežadėjo. Buvo daug beprotiškų pasiūlymų: bombardavimas, savo raketos su atomine kovine galvute paleidimas, aukščiausio lygio derybos, pasiūlymas pasiųsti naikintojų būrį. Praktinių idėjų buvo mažai.

Paskutinę valandą žmonės stojosi vienas paskui kitą ir pasakojo savo sapnus, kurie kėlė nesibaigiančią dalyvaujančiųjų nuostabą. Stju tai vėl priminė begalinius berniūkščių pokalbius apie seksą, kuriuose jis dalyvaudavo (daugiausiai klausytojo vaidmenyje), būdamas paauglys.

Glenas buvo nustebintas ir sujaudintas didėjančio žmonių noro kalbėti įsiaudrinimo ir susijaudinimo atmosferoje, kuri pakeitė susirinkimo pradžioje viešpatavusį buką abejingumą. Jau seniai geidžiamas didžiulis katarsis pagaliau atėjo; jis irgi priminė pokalbius apie seksą, bet visiškai kitaip. Jie kalbėjo kaip žmonės, manė jis, kurie ilgai paslaptyje saugojo savo kaltę ir neadekvačiai vertino savo elgesį, o dabar staiga suvokė, kad pasakyti garsiai šitie dalykai visiškai įprasti. Kai sapnuose pasėtas vidinis siaubas šitame žodiniame maratone baigėsi pjūtimi, jis tapo lengviau valdomas... galbūt netgi nugalėtas.

Susirinkimas baigėsi pusę dviejų naktį, ir Glenas, išeidamas iš jo drauge su Stju, pirmą sykį po Niko žūties pasijuto gerai. Jis išėjo jausdamas, jog jie žengė pirmą svarbų žingsnį toje kovoje, kuri jiems dar grėsė.

Jis pajuto viltį.

*

Elektros energiją, kaip Bredas ir žadėjo, įjungė rugsėjo penktosios vidurdienį.

Ant apygardos teismo pastato kurtinančiai sugaudė sirena, privertusi išsigandusius žmones iššokti į gatves ir žvalgytis į giedrą dangų, laukiant Tamsos žmogaus lėktuvų pasirodymo. Kai kurie išsislapstė rūsiuose, ir ten tūnojo, kol Bredas nesurado išjungėjo ir sirena nenutilo. Tada jie susigėdę išlindo laukan.

Gluosnio gatvėje kilo gaisras, ir tuzinas savanorių gaisrininkų netruko jį užgesinti. Brodvėjaus ir Riešutmedžio gatvės sankryžoje į orą išlėkė liuko dangtis, nuskrido beveik pusę šimto metrų ir kaip surūdijęs pasakų milžino barškutis nukrito ant žaislų parduotuvės stogo.

Tą dieną, pavadintą Elektros energijos diena, pasitaikė ir vienas mirties atvejis. Dėl nežinomų priežasčių susprogo Perlo gatvėje buvusi autoparduotuvė. Ričis Mofetas tuo metu su buteliu „Jack Daniel“ rankose sėdėjo priešais, namo priebutyje, kai atskriejusi didžiulė geležtė smogė jam ir užmušė vietoje. Dabar jis jau nebedaužys vitrinų.

Stju sėdėjo šalia Franės, kai ant jos palatos lubų nušvito fluorescencinės lempos. Jis stebėjo, kaip jos mirksėjo, mirksėjo, mirksėjo, o paskui užsižiebė normalia, tokia pažįstama šviesa. Stju, nepajėgdamas atitraukti žvilgsnio, spoksojo į jas kaip užburtas kokias tris minutes. Kai jis vėl atsigręžė į Franę, jos akyse blizgėjo ašaros.

— Frane? Kas atsitiko? Tau skauda?

— Dėl Niko, — sukūkčiojo ji. — Kaip neteisinga, jog Niko nėra tarp gyvųjų, ir jis negali pamatyti. Palaikyk mane, Stju. Jeigu įstengsiu, norėčiau už jį pasimelsti. Aš noriu pamėginti.

Jis prilaikė ją, bet nežinojo, ar Franė meldžiasi. Ūmai jis ėmė nenumaldomai ilgėtis Niko ir nekęsti Haroldo — taip smarkiai, kaip niekada anksčiau. Franė buvo teisi. Haroldas ne tik nužudė Niką ir Siuzaną; jis pavogė iš jų šviesą.

— Š-š-š, — sušnibždėjo jis. — Frane, š-š-š.

Bet ji dar ilgai verkė. Kai ašaros nudžiūvo, jis paspaudė mygtuką, kilstelėjo jos lovą kiek aukščiau ir įjungė stalinę lempą, kad ji galėtų skaityti.

*

Stju lėtai budo — kažkas purtė jo petį. Atmintyje jis lėtai perkratinėjo, atrodo, nesibaigiantį sąrašą žmonių, kurie galėjo nutraukti jo miegą. Jo motina, kalbanti, jog laikas keltis, kurti krosnį ir rengtis mokyklon. Manuelis, Nuevo Laredo viešųjų namų tvarkdarys, įspėjantis, esą laikas už dvidešimt dolerių išseko, ir jeigu jis nori pasilikti visai nakčiai, reikia sumokėti dar dvidešimt. Sesutė baltu kombinezonu, norinti pamatuoti jam spaudimą. Tai galėjo būti Franė.

Tai galėjo būti Rendelas Flegas.

Paskutinė mintis buvo kaip į veidą šliūkštelėtas kubilėlis šalto vandens. Bet tai buvo visiškai ne tie žmonės. Tai buvo Glenas Beitmenas, šalia jo sukinėjosi Kodžakas.

— Na tu ir miegi. Su patranka nepažadintum, rytų teksasieti, — beveik absoliučioje tamsoje ištarė išskydęs Gleno šešėlis.

— Pirmiausiai galėtum įjungti šviesą.

— Žinai, aš visai apie ją pamiršau.

Stju įjungė lempą, nuo ryškios šviesos prisimerkė, po to dirstelėjo į žadintuvą. Buvo be ketvirčio trys.

— Ką tu čia veiki, Glenai? Aš miegojau — taip sakau, jeigu kartais būtum nepastebėjęs.

Padėjęs žadintuvą į vietą, Stju atidžiai pažvelgė į Gleną. Šis atrodė išblyškęs, išsigandęs... ir senas. Jo veidą vagojo gilios raukšlės.