Stephen King - Dvikova (2)

Varna nusišaipė. Teisėjas nebuvo visiškai įsitikinęs, jog tai pašaipa.

Teisėjas ryžtingai atsisėdo, staigiais judesiais priglaudė prie peties „Garandą“ — jam pavyko taip, kaip jis kada nors tegalėjo vien svajoti. Varną apėmė kažkas panašaus į siaubą. Jos peršlapę sparnai, nupurtydami vandenį, suplazdėjo. Akys karoliukai išsiplėtė iš siaubo. Teisėjas išgirdo, kaip ji keistai karktelėjo , ir pajuto triumfališką įsitikinimą: tai buvo Tamsos žmogus, jis neįvertino Teisėjo, ir jam tai kainuos niekingą gyvybę...

— ŠE, VALGYK! — nuspausdamas gaiduką, riktelėjo Teisėjas.

Bet gaidukas nenusispaudė: buvo nuleistas saugiklis. O kitą akimirką už lango buvo tik lietus. Jausdamasis visiškas bukaprotis, Teisėjas pasidėjo „Garandą“ ant kelių. Jis pasiguodė, jog tai buvo vien varna, ir jeigu būtų peršovęs langą ir įleidęs čia lietų, jam reikėtų pavargti ieškant kito kambario. Taigi viskas į gerą. Bet tąnakt jis miegojo labai blogai, kelis kartus prabudo ir įsitikinęs, kad vėl girdi vaiduoklišką beldimą, žvelgė į langą. Jeigu varna vėl nutūps ant palangės, tai šįsyk ji nebepaspruks. Jis pakėlė šautuvo saugiklį.

Bet varna nesugrįžo.

*

Kitą rytą jis vėl važiavo į Vakarus, jo artritas nestiprėjo, bet ir geriau jam nepasidarė. Apie vienuoliktą valandą jis sustojo užkąsti mažoje kavinėje. Ir kai Teisėjas suvalgė sumuštinius ir išgėrė iš termoso kavą, tai išvydo ant telegrafo laidų nutūpusią didžiulę juodą varną. Teisėjas lyg užburtas stebėjo ją, raudonas puodelis su kava apmirė pusiaukelėje tarp stalo ir jo burnos. Tai buvo kita varna. Žinoma, kita. Varnų buvo daugybė, ir visos jos buvo įmitusios. Dabar varnoms tikras rojus. Bet vis tiek jis jautė, jog tai buvo ta pati varna, ir jam kilo siaubinga nuojauta, nuolankus susitaikymas su artėjančia pabaiga.

Valgyti daugiau nebenorėjo.

Teisėjas keliavo toliau. O po kelių dienų, penkiolika minučių po vidurdienio, dabar jau Oregone, aplenkęs Koperfildu besivadinantį miestelį, 86-uoju plentu lėkė į Vakarus ir nė nežvilgtelėjo į pigių prekių parduotuvę, iš kur jį stebėjo sustingęs iš nuostabos Bobis Teris. Ant sėdynės gulėjo „Garandas“ su vis dar pakeltu saugikliu, o šalia pilna dėžutė šovinių. Teisėjas nusprendė nušauti bet kurią jo kelyje pasitaikiusią varną.

Tiesiog iš principo.

*

— Greičiau! Nejaugi tu negali šitos geldos vairuoti greičiau?

— Atstok, Bobi Teri. Jei tu užsnūdai poste, tai dar ne priežastis ant manęs rėkti.

Deivas Robertsas sėdėjo už jų „Vilio“ vairo. Per tą laiką, kol Bobis Teris pažadino Deivą, o šis atsikėlė bei apsirengė, senasis keistuolis atsiplėšė dešimčia minučių. Stipriai lijo, matomumas buvo prastas. Ant kelių Bobis Teris laikė „Vinčesterį“. Prie jo juosmens kabojo 45-o kalibro „Koltas“. Deivas, apsiavęs kaubojiškus batus, užsimovęs džinsus ir užsimetęs geltoną neperšlampantį lietpaltį, skersakiavo į jį.

— Bobi Teri, tu gi ant gaiduko laikai pirštą, tu tuojau pat nusišausi.

— Tavo reikalas pavyti jį, — atsakė Bobis Teris, o sau sumurmėjo: — Pilvas. Šauti jam į pilvą. Nepataikyti į galvą. Teisingai.

— Baik su savimi plepėti. Žmonės, kurie kalbasi patys su savimi, užsiiminėja onanizmu. Asmeniškai aš taip manau.

— Kur gi jis yra? — paklausė Bobis Teris.

— Mes jį pavysim. Jeigu tik tu viso šito nesusapnavai. Jeigu taip, broleli, aš nenorėčiau būti tavo kailyje.

— Ne. Tai buvo „Skautas“. O jeigu jis pasuko?

— Kur pasuko? — paklausė Deivas. — Čia gi aplink vien žvyrkeliai. Jis nė penkiasdešimties pėdų nenuvažiuos, kai iki ausų įklimps į purvą. Nurimk, Bobi Teri.

Šis gailiai ištarė:

— Negaliu. Aš visą laiką galvoju, kaip jaučiasi nukryžiuotasis ant telegrafo stulpo dykumoje.

— Galėsi... Žvilgtelėk ten! Matai? Mes gi jau uostome jo subinę!

Tiesiai prieš juos kelią užtvėrė prieš mėnesį susidūrę „Ševrolė“ ir sunkus „Biuikas“. Mašinos riogsojo lietuje, primindamos surūdijusius nepalaidotų mastodontų skeletus. O dešinėje, šalikelėje, matėsi šviežias rato pėdsakas.

— Tai jis, — pasakė Deivas. — Šiems pėdsakams nėra nė penkių minučių.

Jis apvažiavo kamštį, ir jų „Vilis“ šalikelės nelygumais ėmė pašėlusiai kratytis. Deivas vėl įsuko į plentą, ir ant asfalto jie išvydo purvinus „Skauto“ pėdsakus. O artimiausios kalvos viršūnėje, už dviejų mylių nuo jų, šmėstelėjo „Skautas“ ir tuojau pat pasislėpė už kitos kalvos.

— Na ir sėkmė! — šūktelėjo Deivas Robertsas.

Jis paspaudė akceleratorių, ir „Vilis“ šoko šešiasdešimties mylių per valandą greičiu. Priekinis stiklas pavirto sidabriniais lietaus raibuliais, su kuriais valytuvai neįstengė susidoroti. Jie vėl išvydo „Skautą“, dabar jau arčiau. Deivas įjungė tolimąsias šviesas, ir po kelių sekundžių įsižiebė „Skauto“ stabdžių žibintai.

— Puiku, — ištarė Deivas. — Mes elgiamės draugiškai. Tegul jis išlipa iš mašinos. Ir nežiūrėk kaip vilkas, Bobi Teri. Jeigu mes viską padarysime teisingai, tai Vege galime tikėtis apdovanojimo. Sugadinsim reikalą, ir mus sutrins į dulkes. Todėl svarbu neapsitriesti. Leisk jam išlipti.

— O Dieve, bet kodėl gi jis nevažiuoja pro Robinetą? — suniurzgėjo Bobis Teris. Jis įsikibo į „Vinčesterį“.

Deivas žvilgtelėjo į ginklą:

— Ir neiškišk šautuvo.

— Bet...

— Užsičiaupk! Nusišypsok, velnias tave griebtų!.

Bobis Teris pavaizdavo šypseną. Ji priminė mechaninės lėlės vypsnį.

— Ne, tu nesugebėsi, — suurzgė Deivas. — Tai padarysiu aš. Pasilik mašinoje.

Jie susilygino su „Skautu“, kuris dviem ratais sustojo šalikelėje, o dviem — ant asfalto. Šypsodamasis Deivas išlipo iš mašinos. Rankas jis laikė geltono lietpalčio kišenėse. Kairėje kišenėje gulėjo 38-o kalibro „Policijos ypatingasis“. Teisėjas labai atsargiai išlipo iš „Skauto“. Jis taip pat vilkėjo geltoną lietpaltį. Jis ėjo labai atsargiai, lyg neštų trapią vazą. Artritas įsikibo į jį kaip visa gauja tigrų. Kairėje rankoje jis laikė šautuvą.

— Ei, juk jūs į mane nešausite? — draugiškai šypsodamasis paklausė iš „Vilio“ išlipęs žmogus.

— Manau, kad ne, — atsakė Teisėjas. Jie turėjo perrėkti lietaus šniokštimą. — Jūs tikriausiai iš Koperfildo?

— Taip. Mano vardas Deivas Robertsas, — jis ištiesė dešinę ranką.

— Farisas, — prisistatė Teisėjas ir taip pat ištiesė dešinę ranką. Jis dirstelėjo į „Vilio“ langą ir pamatė priekin palinkusį ir dviem rankom 45-o kalibro „Koltu“ į jį besitaikantį Bobį Terį. Į vamzdį barbeno lietus. Mirtinai blyškiame Bobio veide sustingo dirbtinė, maniakiška šypsena.

— Ak tu išsigimėli, — sumurmėjo Farisas ir iš drėgno Robertso delno išplėšė savo ranką kaip tik tuo metu, kai Robertsas pro savo lietpalčio kišenę iššovė. Kulka įsmigo truputį žemiau skrandžio, perverdama, plėšydama, sujaukdama viską viduje, ir palikusi arbatinės lėkštutės dydžio skylę išlėkė pro Teisėjo nugarą. „Garandas“ iš jo rankų iškrito ant kelio, ir Farisas užgriuvo ant pravirų „Skauto“ durelių.

Niekas iš jų nepastebėjo kitoje kelio pusėje ant telegrafo laidų nutūpusios varnos.

Deivas Robertsas, norėdamas užbaigti, ką pradėjęs, žingtelėjo pirmyn. Bet tą akimirką pro „Vilio“ langą iš keleivio pusės iššovė Bobis Teris. Jo kulka pataikė Robertsui į gerklę.. Maišydamasis su lietumi, ant Robertso krūtinės plūstelėjo kraujo krioklys. Deivas Robertsas atsigręžė į Bobį Terį, jo žandikaulis be garso judėjo, akys sustingo nuostabos kupinoje agonijoje. Jis žingtelėjo du netvirtus žingsnius pirmyn, ir nuostaba iš jo veido išnyko. Iš jo veido išnyko viskas. Ir tik lietus barbeno į jo lietpalčio nugarą.