Stephen King - Dvikova (2)

— Tiesiog neturiu ką pasakyti, — vos šyptelėjusi paaiškino ji Dženei.

Tai negalėjo būti Tomas.

Ar galėjo?

— Prabusk! Prabusk! Prakeikimas, prabusk, kale!

Dajana išniro iš sapno, kai kažkieno koja spyrė jai į nugarą ir iš didžiulės apvalios lovos parbloškė ant grindų. Sutrikusi, mirkčiodama akimis, ji pabudo akimoju.

Loidas žvelgė į ją su šaltu įniršiu. Vitnis Hoganas. Kenas Demotas. Aukščiausias Taškas. Dženė. Paprastai atviras Dženės veidas buvo abejingas ir rūstus.

— Džene?..

Tyla. Dajana atsiklaupė, miglotai suvokdama savo nuogumą, labiau galvodama apie ratą rūsčių veidų, žvelgiančių į ją iš viršaus į apačią. Loidas buvo panašus į žmogų, kurį apgavo ir kuris tik dabar apie tai sužinojo.

„ Ar aš tai sapnuoju?“

— Renkis, melage, šnipinėjanti kale!

Vadinasi, tai ne sapnas. Pilvo apačioje ji pajuto šaltą siaubą. Atrodė, jog viskas buvo bemaž nulemta. Jie susekė Teisėją, o dabar išaiškino ir ją. Jis jiems pranešė. Dajana pažvelgė į laikrodį ant naktinio staliuko. Buvo be ketvirčio keturios. Slaptosios policijos laikas, pamanė ji.

— Kur jis? — paklausė Dajana.

— Netoliese, — niūriai atsakė Loidas. Jo veidas buvo išblyškęs ir prakaituotas. Pro atsegtą marškinių apykaklę matėsi amuletas. — Tu panorėsi, kad jo nebūtų kuo ilgiau.

— Loidai?

— Ką?

— Aš tave apdovanojau sifiliu. Tikiuosi, jog tu supūsi.

Jis spyrė jai į krūtinę, ir Dajana nugriuvo ant nugaros.

— Tikiuosi, jog tu supūsi, Loidai.

— Užsičiaupk ir apsirenk.

— Išeikite. Aš nesirengsiu apsupta vyrų.

Loidas vėl jai spyrė, dabar jau į dešinį priešpetį. Skausmas buvo nepakeliamas, ji išsižiojo, bet nesuriko.

— Na ir į keblią padėtį gi tu papuolei, Loidai. Ar patiko miegoti su Mata Hari? — ji šyptelėjo pro skausmo ašaras.

— Eime, Loidai, — pakvietė Vitnis Hoganas. Loido akyse jis išvydo žmogžudystės troškulį ir skubiai žingtelėjęs į priekį ant jo peties uždėjo ranką. — Mes palauksime svetainėje. O tu, Džene, pasaugok, kol ji rengsis.

— O jeigu ji nuspręs iššokti pro langą? — paklausė Loidas.

— Ji neturės tokios galimybės, — užtikrino juos Dženė. Jos platus veidas nieko neatspindėjo, ir Dajana pirmą kartą buvusios draugės pašonėje išvydo pistoletą.

— lš esmės tai neįmanoma, — pasakė Aukščiausias Taškas. — Nejaugi jūs nežinote, kad langai čia tik šiaip sau? Kartais pralošusieji kazino dideles sumas panorėdavo nerti žemyn, o viešbučiui tai buvo nekokia reklama.

Todėl langai neatsidaro, — jo žvilgsnis įsmigo į Dajaną, jame šmėstelėjo kažkas panašaus į užuojautą. — O tu, vaikeli, išties gerokai prasilošei.

— Eime, Loidai, — pakartojo Vitnis. — Antraip tu padarysi tai, dėl ko paskui teks gailėtis, — smogsi jai į galvą ar dar kur nors, — jeigu nepasitrauksi toliau.

— Gerai, — jie patraukė durų link, ir Loidas grįžtelėjo per petį. — Kale, jis išpurtys iš tavęs dvasią.

— Loidai, tu buvai labiausiai niekam tikęs meilužis, kokį aš kada nors turėjau, — metė Dajana.

Jis pamėgino ją pulti, bet Vitnis ir Kenas Demotas, sugriebę jam už rankų, išsivedė iš kambario.

— Apsirenk, Dajana, — paliepė Dženė.

Trindama mėlynę ant rankos, Dajana atsistojo.

— Ir tu tokia pati kaip jie? — paklausė ji. — Tokia pati kaip Loidas Henreidas?

— Tu gi su juo miegojai, o ne aš, — pirmąkart Dženės veide pasirodė šiokios tokios emocijos: rūstus pasmerkimas. — Nejaugi tu manai, kad garbinga ateiti čia ir Šnipinėti žmones? Tu nusipelnei bausmės. Ir tau, sesute, bus atlyginta su kaupu.

— Aš turėjau priežasčių su juo miegoti. — Dajana užsitempė kelnaites. — Ir šnipinėjau dėl ypatingų priežasčių.

— Kodėl gi tau neužsičiaupus?

Dajana atsigręžė ir žvilgtelėjo į Dženę.

— Kaip tu manai, mergyte, ką jie čia veikia? Kodėl, tavo manymu, jie Indian Springse mokosi skraidyti tais reaktyviniais lėktuvais? Ginkluojasi tomis raketomis? Nejaugi manai, jog jos skirtos vien tam, kad Flegas apygardos mugėje savo merginai išloštų lėlę?

— Tai ne mano reikalas.

— O jei kitą pavasarį jie pasiųs tuos lėktuvus per Uolinius kalnus ir nušluos nuo žemės paviršiaus visus anapus gyvenančius, irgi bus ne tavo reikalas?

— Tikiuosi, jog taip ir įvyks. Arba mes, arba jūs; štai ką jis kalba. Ir aš juo tikiu.

— Hitleriu irgi tikėjo. Bet tu juo netiki; tu mirtinai jo bijai.

— Renkis!

Dajana užsitempė ilgas kelnes, užsisegė užtrauktuką ir ūmai delnu užspaudė burną.

— Man... man atrodo, jog mane supykins... Viešpatie!.. — spausdama palaidinę ilgomis rankovėmis, ji nuskuodė į vonią ir užsirakino duris. Pasigirdo vėmimą primenantis garsas.

— Atidaryk duris, Dajana! Atidaryk, nes aš peršausiu spyną!

— Bloga... — ji dar sykį suglergėjo tokį patį garsą. Atsistojusi ant pirštų galų, Dajana ėmė naršyti vaistinėlės lentynas, dėkodama Dievui, kad paliko peilį čia, ir melsdama Jo dar nors dvidešimties sekundžių...

Surado dėklą. Prisitvirtino jį. Dabar iš miegamojo sklido ir kiti garsai. Kaire ranka ji paleido vandenį.

— Minutėlę, man labai bloga!

Bet jie neketino jai duoti minutės. Kažkas smogė į duris koja, ir tos sudrebėjo. Dajana paslėpė peilį. Jis prigludo prie jos rankos kaip aprimusi strėlė. Dajana žaibiškai apsivilko palaidinę ir užsisagstę rankoves. Pašlakstė vandeniu veidą, nuleido unitaze vandenį. Dar vienas smūgis į duris. Dajana pasuko užraktą, ir jie suvirto vidun: Loidas pamišusiomis akimis, Dženė už Keno Demoto ir Aukščiausias Taškas su paruoštu pistoletu.

— Mane supykino, — šaltai pranešė Dajana. — Gaila, kad jūs negalėjote į tai pasižiūrėti, a?

Loidas sugriebė ją už peties ir iš vonios nubloškė į miegamąjį.

— Šlykštyne, aš tau nusuksiu sprandą.

— Atsimink savo šeimininko įsakymą, — gręždama juos švytinčiomis akimis, ji užsisagstę palaidinę. — Jis gi jūsų šundievis, ar ne? Tik pabučiuok jam į užpakalį, ir tu jau jam priklausai.

— Geriau užsičiaupk, — niūriai išsunkė Vitnis. — Tu gi kenki pati sau.

Dajana žvilgtelėjo į Dženę — ji negalėjo suprasti, kaip dienos metu tokia maloni mergina su atvira šypsena galėjo pavirsti į naktinę pabaisą su tuščiu veidu.

— Nejaugi jūs nesuprantate, kad jis ketina viską pradėti iš pradžių? — karštligiškai paklausė jų Dajana. — Žmogžudystės... išniekinimai... gripas?

— Jis pats didžiausias ir stipriausias, — stebėtinai lengvai atsakė Vitnis. — Jūsų žmones jis ketina nušluoti nuo žemės paviršiaus.

— Užtenka plepėti, — nukirto Loidas. — Eime.

Jie pajudėjo jos link, idant paimtų ją už rankų, bet Dajana susigūžė, sukryžiavo ant krūtinės rankas ir papurtė galvą.

— Aš eisiu pati, — tarė ji.

*

Kazino nebuvo nieko, išskyrus keletą ginkluotų sėdinčių arba stovinčių palei duris vyrų. Kai atsivėrė lifto durys ir iš jo išėjo Dajaną apsupusi Loido grupė, atrodė, jog jie apžiūrinėja kažką įdomaus ant sienų, lubų, ant tuščių žaidimo stalų.

Ją nulydėjo prie durų koridoriaus gale. Loidas nedideliu raktu jas atrakino. Dajaną greitai pervedė primenančia banką patalpa. Kompiuterių ekranai dabar buvo tušti ir pilki. Stalčiai su pinigais atviri. Iškritę iš stalčių pinigai gulėjo pasklidę ant grindų. Daugiausiai tai buvo penkiasdešimties ir šimto dolerių vertės banknotai.