Stephen King - Dvikova (2)

Tolimajame šios patalpos kampe Vitnis atidarė dar vienas duris, ir Dajaną kilimais nuklotu koridoriumi nuvedė į tuščią priimamąjį. Apstatytą labai skoningai. Įdomios formos baltas stalas, kažkada skirtas prieš kelis mėnesius nuo supergripo numirusiai sekretorei. Ant sienos paveikslas, aiški Klė kopija. Gauruotas, šviesiai rudas, sugeriantis žingsnius kilimas.

Prieangis pas šio pasaulio stiprųjį.

Baimė persmelkė visas Dajanos kūno poras kaip šaltas, stingdantis raumenis, kaustantis judesius vanduo. Loidas palinko virš stalo ir paspaudė mygtuką. Jo kaktą išpylė prakaito lašai.

— R. F., mes ją pristatėme.

Dajana pajuto, kaip jos viduje kyla isteriškas juokas, ir ji buvo bejėgė su tuo susidoroti.

— R. F.! R. F.! O, kaip gerai! SS, būk pasiruošęs! — Dajana ėmė kikenti, ir Dženė jai netikėtai plojo antausį.

— Užsičiaupk! — sušnabždėjo ji. — Tu nežinai, kas tavęs laukia.

— Žinau, — žiūrėdama į ją, atsakė Dajana. — Tai tu ir kiti nežinote.

Selektoriuje pasigirdo balsas — šiltas, malonus, draugiškas.

— Labai gerai, Loidai, ačiū. Prašau įleisti ją.

— Vieną?

— Žinoma, — pasigirdo ryšio pabaigą reiškiantis trakštelėjimas. Nuo šio balso skambesio Dajanai perdžiūvo gerklė.

Loidas atsigręžė. Jo įkritusiais skruostais lyg ašaros tekėjo stambūs prakaito lašai.

— Tu girdėjai įsakymą. Eik.

Dajana priglaudė prie krūtinės rankas, spausdama prie kūno peilį.

— O jeigu aš atsisakysiu?

— Aš nuvilksiu tave už plaukų.

— Pasižiūrėk į save, Loidai. Tu taip išsigandęs, kad nepajėgtum suvaldyti net kiemsargės šunyčio, — Dajana apžvelgė susibūrusius. — Jūs visi bijote. Džene, o tu taip įsitempei, kad vos neapsidirbai. Gali pakenkti savo figūrai. Arba savo kelnaitėms.

— Nutilk, purvina baidykle, — sušnabždėjo Dženė.

— Laisvojoje Zonoje aš niekada nejaučiau tokios baimės, — pasakė Dajana. — Ten aš jaučiausi labai gerai. O atėjau čia todėl, kad tą jausmą norėjau išsaugoti. Mano pasirodymas čia — ne politikos aktas. Jūs turite apie tai pamąstyti. Galbūt jis pardavinėja baimę, nes nieko daugiau neturi pasiūlyti.

— Ponia, — atsiprašančiu tonu ištarė Vitnis. — Aš su džiaugsmu išklausyčiau jūsų kalbą iki galo, bet jūsų laukia. Arba jūs pasakysite „Amen“ ir įeisite pro tas duris, arba aš jus įvilksiu. Kai tik įeisite, jūs savo pasakas galėsite papasakoti jam... Jeigu jums užteks kvapo. Tačiau iki to laiko už jus atsakome mes.

„Keistas dalykas, — pamanė Dajana. — Atrodo, kad jis nuoširdžiai apgailestauja. Kaip blogai, jog jis taip pat nuoširdžiai bijo“.

— Tau nereikės to daryti.

Dajana privertė savo kojas žengti žingsnį, ir jai pasidarė truputį lengviau. Ji ėjo į savo mirtį; ji tuo buvo visiškai įsitikinusi. Ką gi, tegul taip ir būna. Ji dar turi peilį. Pirmiausiai, jeigu pavyks, — jam, o jeigu reikės — sau pačiai.

Ji pagalvojo: „ Mano vardas Dajana Robertą Jurgens, ir aš bijau, bet aš bijojau ir anksčiau. Viskas, ką jis gali iš manęs atimti ir ką aš vieną gražią dieną vis tiek būčiau atidavusi, — tai mano gyvybė. Aš jam neleisiu savęs palaužti. Jeigu tik galėsiu, aš jam neleisiu padaryti save niekingesnę, nei esu. Aš noriu numirti garbingai... ir aš ketinu pasiekti tai, ko noriu“.

Ji pasuko rankeną ir įėjo į kabinetą... kuriame sėdėjo Rendelas Flegas.

*

Kambarys buvo didelis ir beveik tuščias. Prie tolimosios sienos stovėjo stalas, už jo ilgesingai sustingo šeimininko krėslas. Paveikslai uždengti. Šviesa užgesinta.

Sunki drapiruotė, paprastai slepianti stiklinį langą-sieną, pro kurį atsiveria vaizdas į dykumą, buvo atitraukta. Dajana pamanė, jog niekada gyvenime nematė tokio bevaisio ir nesvetingo peizažo. Virš dykumos kabojo mėnulis lyg mažytė, kruopščiai nublizginta, sidabrinė moneta. Jis buvo bemaž pilnas.

Žvelgdamas į šią erdvę, stovėjo žmogus. Jai pasirodžius, jis dar ilgai spoksojo pro langą, jos apžvalgai abejingai atsukęs nugarą, kol pagaliau atsigręžė. Kiek laiko reikia žmogui, kad jis atsigręžtų? Dajanai atrodė, jog Tamsos žmogus, atskleisdamas vis daugiau ir daugiau savo veido, kaip ir mėnulis, į kurį jis žiūrėjo, gręšis amžinai. Nuo viską apimančios paniškos baimės ji vėl pavirto praradusiu amą kūdikiu. Sekundę ji papuolė į jo traukos, jo žavesio tinklą, ir buvo kone įsitikinusi, kad sūkiui pasibaigus, po daugelio eonų [* Laikotarpis, apimantis kelias eras]ji žiūrės į veidą iš savo sapnų: gotiško vienuolio, vilkinčio mantiją su gobtuvu, rėminančiu totalinę tamsą. Negatyvas be veido. Ji pamatys, o po to išprotės.

O paskiau jis pažiūrėjo į ją, šiltai šypsodamasis žengė pirmyn, ir pirmoji ją šokiravusi mintis buvo: „Betgi jis mano amžiaus“.

Tamsūs Rendelo Flego plaukai buvo pašiaušti. Veidas simpatiškas ir įraudęs, tarsi jis daug laiko būtų praleidęs dykumoje pučiant vėjui. Veido bruožai judrūs ir jausmingi. Akyse šokčiojo triumfas. Tai buvo mažo vaiko akys, nustebintos atsivėrusios jam stebuklingos, žavingos paslapties.

— Dajana! — ištarė jis. — Sveika.

— S-sveikas! — daugiau ji nieko nevaliojo pasakyti. Dajana tikėjosi esanti pasiruošusi bet kam, tik ne tokiam sutikimui. Ji buvo išmušta iš vėžių. Flegas, pamatęs jos sutrikimą, šyptelėjo. Paskui, lyg prašydamas atleidimo, skėstelėjo rankomis. Jis vilkėjo išblukusią palaidinę su nušiurusia apykakle, mūvėjo nutrintus džinsus ir avėjo senus kaubojiškus batus numintais kulnais.

— O ką tu tikėjaisi išvysti? Vampyrą? — jo šypsena tapo platesnė, ji beveik reikalavo, kad Dajana irgi nusišypsotų. — Ką jie taip apie mane pasakojo?

— Jie bijojo, — atsakė ji. — Loidas... prakaitavo kaip kiaulė. — Jo šypsena kaip ir anksčiau reikalavo atsakomosios šypsenos, ir jai, kad atsispirtų, teko sukaupti visą savo valią. Iš lovos ją ištempė jam įsakius. Čia ją atvedė, kad... kam? Prisipažinti? Tam, kad ji papasakotų viską, ką žino apie Laisvąją Zoną? Ji negalėjo patikėti, kad egzistuoja dar kažkas, ko jis nežinojo.

— Loidas, — ištarė Flegas ir ėmė juoktis. — Kai išplito epidemija, Loidui Fynikse teko baisesni išbandymai. Jis apie tai nemėgsta kalbėti. Aš jį išgelbėjau nuo mirties ir... — jo šypsena tapo dar nuoširdesnė. — Ir, vartojant populiarų posakį, nuo baisesnės lemties nei mirtis. Mudu jungia dideli išgyvenimai, nors ši situacija — ir ne mano rankų darbas. Ar tu manimi tiki?

Ji lėtai linktelėjo. Ji tikėjo juo ir susivokė begalvojanti, ar ilgas Loido maudymasis po dušu siejosi su „baisesniais išbandymais Fynikse“. Be to, ji patyrė tai, ko su Loidu Henreidu niekada nejautė, — gailestį.

— Gerai. Sėsk, brangioji.

Dajana abejodama apsidairė.

— Ant grindų. Ant grindų labai patogu. Mes privalome pasikalbėti, ir pasikalbėti garbingai. Melagiai sėdi ant kėdžių, todėl mes jų vengiame. Mes sėdėsime tarsi draugai iš dviejų laužo pusių. Sėsk, mergyte, — jo akys žybtelėjo nuo tramdomo džiaugsmo, atrodė, kad jis tiesiog plyšta nuo vos sulaikomo juoko. Jis atsisėdo ir sukryžiavęs kojas kviečiamai žvilgtelėjo į ją iš apačios į Viršų, tarytum kalbėdamas: „ Juk tu neketini palikti mane vieną sėdėti ant šio keisto kabineto grindų“.

Sekundę svyravusi, Dajana atsisėdo ir taip pat sukryžiavo kojas bei ant kelių pasidėjo rankas. Ji juto raminantį peilio svorį.

— Brangioji, tave čia pasiuntė sekti, — pasakė jis. — Ar tiksliai apibrėžiau situaciją?