Stephen King - Dvikova (2)

*

Po keturių minučių liftas pakilo Į viršutinį aukštą, ir švytinčiu veidu bei išsprogusiom akim iš jo išlipo Šiukšlius. Loidas pasiliko lifte.

Šiukšlius atsigręžė į jį:

— O tu?

Loidas sunkiai išspaudė šypseną, tačiau atrodė graudžiai.

— Ne, jis nori matyti tik tave. Linkiu sėkmės, Šiukšliau.

Ir nespėjus šiam atsakyti, lifto durys užsidarė; Loidas išvažiavo.

Šiukšlius apsižvalgė. Jis stovėjo plačiame, puikiai įrengtame vestibiulyje. Priekyje matė dvejas duris... ir vienos, tos galinės, lėtai vėrėsi. Viduje tvyrojo tamsa. Bet Šiukšlius įstengė įžiūrėti tarpduryje stovinčią figūrą. Ir akis. Raudonas akis.

Su aidžiai stuksenančia širdimi, perdžiūvusia gerkle, Šiukšlius lėtai pajudėjo tos figūros link. Artėjant oras darėsi vis vėsesnis, įdegusios rankos pašiurpo. Kažkur giliai jo viduje nelyginant kape apsivertė ir riktelėjo Donaldo Mervino Elberto lavonas. Apsivertė ir vėl apmirė.

— Šiukšliau, — nuskambėjo žemas, kerintis balsas. — Kaip džiaugiuosi matydamas tave čia. Kaip aš džiaugiuosi.

Žodžiai nuo Šiukšliaus lūpų kilo tarytum dulkės:

— Aš pasirengęs... Aš pasirengęs atiduoti už tave savo gyvybę.

— Taip, — raminančiai ištarė figūra tarpduryje. Lūpos prasiskyrė, apnuogindamos baltus dantis. — Bet nemanau, kad to prireiks. Įeik. Leisk pažvelgti į tave.

Švytinčiomis akimis ir sustingusiu lyg lunatiko veidu Šiukšlius įėjo. Durys užsidarė, ir jie atsidūrė prietemoje. Siaubingai karšta ranka nusileido ant Šiukšliaus rankos... ir staiga jis pajuto ramybę.

Flegas tarė:

— Šiukšliau, dykumoje yra tau darbo. Svarbaus darbo. Jeigu tu panorėsi.

— Ko tik pageidaujate, — sušnabždėjo Šiukšlius. — Ko tik pageidaujate.

Rendelas Flegas apglėbė jo nuvargintus pečius.

— Aš ketinu tave užžiebti, — tarė jis. — Eime, išgersim ir kai ką apsvarstysim.

*

Ir galų gale tas gaisras buvo didžiulis.

49 skyrius

Kai Lusė Sven prabudo, rodyklės ant jos „Pulsaro“ laikrodžio artėjo vidurnakčio link. Vakaruose, kur stūksojo kalnai — Uoliniai kalnai, — susižavėjusi pasitaisė ji, — jau žiebėsi tylus amalas. Iki šios kelionės ji niekur nebuvo išvažiavusi į vakarus nuo Filadelfijos, kur gyveno jos įbrolis. Gyveno — prieš tai.

Kita dvigulio miegmaišio pusė buvo tuščia; kaip tik tai ją ir pažadino. Lusė ketino apsiversti ant kito šono ir užmigti — jis ateis miegoti, kai bus pasiruošęs, — bet paskiau atsistojo ir tyliai patraukė ten, kur, kaip ji spėjo, buvo jis — į vakarinę stovyklavietės dalį. Ji tykino tarytum katė — nepažadindama nė gyvos dvasios. Žinoma, išskyrus Teisėją; jo laikrodis rodė be dešimties dvyliktą, ir buvo neįmanoma užklupti jį poste netikėtai. Teisėjui buvo septyniasdešimt metų, jis prisijungė prie jų Džiolete. Dabar jų buvo devyniolika — penkiolika suaugusių, trys vaikai ir Džo.

— Luse? — tyliai šūktelėjo Teisėjas.

— Taip. Ar tu nematei...

Tylus juokelis.

— Žinoma, mačiau. Jis ten, ant plento. Ten pat, kur buvo praėjusią ir užpraeitą naktį.

Priartėjusi prie Teisėjo, Lusė išvydo ant jo kelių atverstą Bibliją.

— Teisėjau Farisai, susigadinsi regėjimą.

— Nesąmonė. Žvaigždžių šviesa — geriausias apšvietimas šiai knygai. Galbūt vienintelis geriausias apšvietimas. Kaip tau patinka? Žmogaus gyvenimas žemėje yra kareiviavimas, ir jo dienos kaip samdininko dienos. Kaip vergas išsiilgsta pavėsio ir kaip samdininkas laukia savo darbo galo, taip ir aš turėjau tuščių mėnesių ir skaičiavau sau vargingas naktis. Jei užmingu, aš sakau: Kada atsikelsiu? Ir vėl laukiu vakaro, ir esu pilnas skausmų iki sutemai [* ŠR, ST, Job 7,1-4 (J. J. Skvirecko vert.) ].

— Gilu, — be ypatingo entuziazmo pasakė Lusė. — Tikrai puiku, Teisėjau.

— Tai ne puiku, tai Jobas. Jobo knygoje, Luse, nieko labai puikaus nėra. — Jis užvertė Bibliją. — „ Ir aš esu pilnas skausmų iki pat sutemai Tai tavo vyras, Luse, Laris Andervudas — toks, koks yra.

— Žinau, — atsidususi pasakė ji. — Jeigu tik aš žinočiau, kas jam yra.

Teisėjas, kuris apie tai turėjo savų minčių, nutylėjo.

— Turiu omeny ne sapnus, — tarė Lusė. — Niekas jau nebesapnuoja, nebent tik Džo. Bet Džo... visai kitoks.

— Taip. Kitoks. Vargšas berniukas.

— Ir visi sveiki. Bent jau nuo to laiko, kai mirė misis Volmen.

Praslinkus dviem dienom po to, kai prie jų prisijungė Teisėjas, su Lariu ir jo palydovais savo likimą sujungė pora, prisistačiusi kaip Dikas ir Selė Volmenai. Lusė negalėjo patikėti, kad gripas aplenkė vyrą su žmona, ir įtarė, jog jų santuoka buvo pasaulietinė ir visai neilga. Jiems buvo per keturiasdešimt, ir matėsi, kad jie labai myli vienas kitą. Po to, prieš savaitę Hemingford Houme, tos senos moters namuose, Selė Volmen susirgo. Visi ten liko dar dvi dienas, bejėgiškai laukdami, kol ji pasveiks arba mirs. Selė mirė. Dikas Volmenas kaip ir anksčiau buvo su jais, bet tapo visiškai kitoks — tylus, susimąstęs, išblyškęs.

— Jis per giliai viską ima į širdį, ar ne? — paklausė Lusė teisėjo Fariso.

— Laris — iš tų žmonių, kurie palyginti vėlai suranda savo vietą gyvenime, — kostelėjęs prabilo Teisėjas. — Bent jau taip aš jį suprantu. Žmonės, kurie vėlai suranda savo vietą, niekada nebūna pasitikintys savimi. Jie apdovanoti visu tuo, ką, sprendžiant iš teisės traktatų, privalo turėti tikri piliečiai — patriotai, niekada neperžengiantys fanatizmo ribos; vertinantys kiekvieną situaciją atsižvelgdami į faktus, bet niekada tų faktų neiškraipantys; besijaučiantys nejaukiai, kai tenka vadovauti, bet nesugebantys nusikratyti atsakomybe, jeigu tokia jiems pasiūloma... arba užkraunama. Tai geriausi demokratiniai lyderiai, nes mažai tikėtina, kad jie pamils valdžią. Tačiau kai viskas pakrypsta į blogąją pusę... kai misis Volmen miršta... Ar tai buvo diabetas? — Teisėjas pertraukė patsai save. — Galbūt. Mėlstanti oda, staigi koma... Galbūt, galbūt. Bet jeigu taip, tai kurgi buvo jos insulinas? Nejaugi ji sąmoningai pasidavė mirčiai? Negi tai buvo savižudybė?

Parėmęs smakrą ranka, Teisėjas susimąstė. Jis priminė plėšrų galvojantį paukštį.

— Jūs kažką norėjote pasakyti apie tai, kas gi įvyksta viskam pakrypus blogojon pusėn, — švelniai priminė Lusė.

— Kai viskas pakrypsta į blogąją pusę, kai misis Volmen miršta nežinia ar nuo diabeto, ar nuo vidinio nukraujavimo, ar dar nuo ko nors, tuomet į Larį panašus žmogus viskuo kaltina save. Žmonės, kuriuos istorija paverčia stabais, retai kada laimingai baigia. Melvinas Purvis, ketvirtojo dešimtmečio supermenas, 1959-aisiais nusišovė savo koviniu pistoletu. Kai nužudė Linkolną, tuolaik jis jau buvo prieš laiką susenęs, balansuojantis ant nervinio pakrikimo ribos. Per nacionalinę televiziją mes visada stebėjome prezidentų degradaciją — išskyrus, žinoma, Niksoną, kuris it vampyras svaiginosi krauju, ir Reiganą, kuris, regis, buvo pernelyg kvailas, kad imtų senti. Mano nuomone, panašiai buvo ir Džeraldui Fordui.

— Man atrodo, čia dar kažkas slypi, — liūdnai pridūrė Lusė.

Teisėjas klausiamai pažvelgė į ją.

— Kaip ten rašoma? Aš esu pilnas skausmų ir prieštaravimų iki sutemai?

Jis linktelėjo galvą.

Lusė tarė:

— Nuostabus įsimylėjusio žmogaus apibūdinimas, ar ne?

Teisėjas pažvelgė į ją, nustebintas, kad visą šitą laiką ji turėjo omeny tai, apie ką jis nieku gyvu nenorėjo kalbėti. Lusė virptelėjo, nusišypsojo — lūpas iškreipė kartėlio vypsnys.