Stephen King - Dvikova (2)

Šiukšlius dorojo kiaušinienę, jausdamas vidinę šilumą ir ramybę. Ši šiluma ir ramybė jam buvo tokios neįprastos, jog atrodė beveik kaip liga. Atsainiai kramtydamas, jis stengėsi suprasti šį pojūtį. Pakėlęs akis, pažvelgė į jį supančius veidus ir pagalvojo, kad tikriausiai suprato, kas tai buvo.

Laimė.

„ Kokie malonūs žmonės , — pamanė Šiukšlius. Paskum įdurmu: — Aš nami e“.

*

Tą dieną Šiukšlius miegojo, tačiau kitą dieną jį ir daugelį kitų autobusu atvežė prie Akmeninės Užtvankos. Sėdėdamas tarp krūvos sudegusių automobilių, jis visą dieną vyniojo varinę vielą. Iš ten, kur jis dirbo, matėsi vandens paviršius — Mido ežeras, — ir niekas jam nevadovavo. Šiukšlius priėjo išvadą, kad čia nebuvo nei darbų vykdytojo, nei ko nors į jį panašaus, nes visi kaip ir jis pats su meile atliko patikėtą darbą.

Rytojaus dieną jis sužinojo kitką.

*

Buvo ketvirtis po dešimtos ryto. Šiukšlius sėdėjo ant suolo, vyniojo varinę vielą, ir tuo metu, kai jo pirštai mechaniškai dirbo, mintys sklandė už milijono mylių. Vaizduotėje jis kūrė šlovinančias Tamsos žmogų psalmes. Netikėtai jam atėjo į galvą, kad, ko gero, reikia įsigyti didelę knygą (kaip Bibliją, išties) ir pradėti joje užrašinėti kai kurias savo mintis apie jį. Tai būtų savotiška Biblija, kurią žmonės kada nors panorės perskaityti. Žmonės, kurie supras jo jausmus...

Prie jo suolo priėjo Kenas Demotas. Karštoje saulėje įdegęs iki juodumo, jis atrodė išsigandęs.

— Ruoškis, — tarė. — Darbas baigtas. Mes grįžtame į Vegą. Visi. Autobusas laukia.

— A? Kodėl? — nustebęs sumirksėjo Šiukšlius.

— Nežinau. Tai jo įsakymas. Taip perdavė Loidas. Nagi, Šiukšliau, judink subinę. Tokiais atvejais geriau neklausinėti.

Šiukšlius taip ir padarė. Netoliese, ant Huverio plento, burzgė trijų mokyklinių Las Vego autobusų varikliai. Vyrai ir moterys sėdo į savo vietas. Kalbėjosi mažai; sugrįžti į Las Vegą iki pietų buvo tikra priešingybė įprastinėms kelionėms į darbą ir atgal. Neskambėjo sodrūs juokeliai, šnekučiavosi labai mažai, ir visai nesigirdėjo įprastų frazių, kuriomis paprastai persimesdavo apie dvidešimt moterų su beveik trisdešimčia vyrų. Kiekvienas užsidarė savyje.

Kai jie jau artėjo prie miesto, Šiukšlius išgirdo, kaip vyras, sėdėjęs už praėjimo tarp sėdynių, tyliai kaimynui pasakė:

— Tai Hekas. Hekas Droganas. Velniai griebtų, ir kaip tas narkomanas įsigudrina viską iššniukštinėti?

— Užsičiaupk, — atsakė pašnekovas ir nepatikliai pažvelgė į Šiukšlių.

Šiukšlius nukreipė akis ir ėmė spoksoti pro langą į vienodą dykumos peizažą. Ir vėl jo sąmonėje pabudo nerimas.

*

— O Viešpatie! — pratarė viena moteris, kada jie pabiro iš autobuso, ir tai buvo vienintelis balsu nuskambėjęs aiktelėjimas.

Šiukšlius suglumęs apsidairė. Čia susirinko visi — panašu, kad visa Sibola. Atšaukė visus, išskyrus kelis žvalgus, kurie buvo pasklidę po šalies platybę nuo Meksikos pusiasalio iki vakarinio Teksaso. Juos subūrė į nelygų pusratį aplink fontaną, šešiomis ar septyniomis eilėmis, iš viso daugiau nei keturis šimtus žmonių. Kai kurie iš tolesnių eilių, idant geriau matytų, atsistojo ant viešbučio kėdžių, ir kol Šiukšlius nepriėjo arčiau, buvo įsitikinęs, jog jie žiūri būtent į fontaną. Ištiesęs kaklą, jis, beje, išvydo kažką gulint ant gazono prieš fontaną, bet nevaliojo suprasti, kas ten tysojo.

Kažkieno ranka sugriebė jį už alkūnės. Pasirodė, jog tai Loidas. Jo veidas buvo išblyškęs ir įsitempęs.

— Aš ieškojau tavęs. Vėliau Jis nori tave pamatyti. O kol kas štai ką mes turime. Viešpatie, kaip aš viso šito nekenčiu. Eime. Man reikia pagalbos, o tu išrinktasis.

Šiukšliui ėmė suktis galva. Jis norėjo jį matyti. Jis! Bet kol kas buvo tai... kad ir kas tai būtų.

— Kas, Loidai? Kas tai?

Loidas neatsakė. Nepaleisdamas Šiukšliaus rankos, jis nuvedė jį prie fontano. Minia prieš juos prasiskyrė, beveik spruko nuo jų. Siaurame praėjime, kuriuo jie ėjo, nebyliai šėlo neapykantos ir siaubo bangos.

Minios priekyje stovėjo Vitnis Hoganas. Jis rūkė cigaretę. Vieną koją laikė ant objekto, kurio Šiukšlius anksčiau niekaip neįstengė įžiūrėti. Tai buvo medinis kryžius, primenantis grubiai sukaltą „T“ su žemiau nuleistu skersiniu.

— Ar visi čia? — paklausė Loidas.

— Taip, — atsakė Vitnis. — Manau, kad visi, — jis suskaičiavo visus. — Devynių nėra valstijoje. Flegas sakė, kad jų neįtrauktume. Na kaip laikaisi, Loidai?

— Normaliai, — atsakė šis. — Na... ne visai, bet tu žinai — aš ištversiu.

Vitnis pakreipė galvą į Šiukšlių.

— Ką žino šis mažylis?

— Aš nieko nežinau, — sumišęs kaip niekad anksčiau atsiliepė Šiukšlius, Viltis, pakilumas ir siaubas — viskas jo viduje sukilo į nesuprantamą kovą. — Kas tai? Kažką minėjo apie Heką...

— Taip, tai Hekas, — patvirtino Loidas. — Jis vartojo kokainą. Šėtoniškas kaifas, kaip aš jo nekenčiu, to sukrušto narkomano. Nagi, Vitni, pasakyk jiems, kad jį išvestų.

Peržengęs per netoli nuo jų esančią stačiakampę duobę, Vitnis pasitraukė nuo Loido ir Šiukšliaus.

Duobės vidus buvo išbetonuotas. Buvo maždaug tokio dydžio ir gylio, kad joje galėtų tilpti kryžiaus pagrindas. Vitniui Hoganui paskubomis kopiant plačiomis pakopomis tarp paauksuotų kolonų, Šiukšlius pajuto, kaip jam perdžiūvo gerklė. Jis staigiai atsigręžė į stovinčią ir po žydru skliautu pusmėnuliu laukiančią minią, po to į išblyškusį ir sustingusį Loidą, kuris rakinėdamas spuogą ant smakro nenuleido akių nuo kryžiaus.

— Jūs... Mes... Prikalsime jį? — pagaliau įstengė prašnekti Šiukšlius. — Tai dėl viso šito?

Ūmai Loidas ėmė raustis savo išblukusios palaidinės kišenėje.

— Žinai, aš kai ką tau turiu. Jis davė tai man, kad perduočiau tau. Negaliu tave priversti paimti tai, bet juk nuostabu, kad neužmiršau pasiūlyti. Nori?

Iš kišenės jis ištraukė dailią auksinę grandinėlę su juodu gintariniu akmenuku. Akmenuke kaip ir Loido kulone buvo raudonas taškas. Loidas supo daikčiuką prieš Šiukšliaus akis kaip hipnotizuotojas amuletą.

Loido akyse švietė žinojimas — taip aiškiai, kad sunku buvo to nesuprasti. Šiukšliui akimoju paaiškėjo, kad jam niekada nebeteks raudoti ir žemintis — nei prieš jį, nei prieš ką nors kitą, bet ypač prieš jį — ir apsimetinėti, neva jis nesupratęs.

„ Paimk tai, ir tu turėsi viską, — sakė Loido akys. O kas yra visko dalis? Na, žinoma, Hekas Droganas. Hekas ir betonuota duobė, pakankamai didelė, kad joje sutilptų nukryžiuotas Hekas . Jis lėtai ištiesė ranką. Ir staiga, nespėjęs paliesti pirštais auksinės grandinėlės, apmirė.

„Tai mano paskutinis šansas. Mano paskutinė galimybė vėl tapti Donaldu Mervinu Elbertu“.

Bet kitas balsas, tasai, kuris skambėjo valdingiau (bet su trupučiu švelnumo, lyg vėsi ranka ant karščiuojančios kaktos), paprieštaravo, kad laikas rinktis seniausiai praėjo. Jeigu dabar jis pasirinks Donaldą Merviną Elbertą, tai žus. Tamsos žmogaus jis ieškojo savo valia (jeigu tik tokią turi viso pasaulio Šiukšliai), Tamsos žmogus išgelbėjo jį nuo mirties, kuri grėsė nuo Mažylio rankos (mintis, kad tai Tamsos žmogus galėjo pasiųsti Mažylį būtent tokiam tikslui, Šiukšliui nė į galvą nešovė), ir tai, žinoma, reiškė, kad nuo šiol jo gyvybė — skola, kurią jis privalo atiduoti tam pačiam Tamsos žmogui... Žmogui, kurį kai kurie iš jų vadino Klajojančiu Dabita. Jo gyvybė! Ar jis pats nuolatos jos nesiūlė?