Stephen King - Dvikova (2)

*

Religinis įkvėpimas žavus tuo, jog gali viską paaiškinti. Kai tik Dievas (arba Šėtonas) imamas laikyti viso vyksmo mirtingųjų pasaulyje pagrindine priežastimi, atsitiktinumui... arba kaitai jau nebelieka vietos. Tereikia patikėti tokiomis religinių himnų frazėms, kaip antai „dabar Jis atvėrė mūsų apsiblaususiems žvilgsniams dausas“ arba „slaptus kelius Jis renkasi, idant darytų stebuklus“, ir galima atmesti bet kokią logiką kaip nereikalingą. Religinis įkvėpimas — tai vienas iš nedaugelio užtikrintų būdų atsakyti į pasaulio užgaidas, nes jis visiškai atmeta gryną atsitiktinumą. Tvirtai tikintiems viskas vyksta pagal kokį nors tikslų planą. Visiškai įtikėtina, kad būtent dėl šios priežasties ant plento, labiau į vakarus nuo Veilo, Šiukšlius beveik dvidešimt minučių šnekučiavosi su varnu, įsitikinęs, kad tai arba Tamsos žmogaus pasiuntinys... arba patsai Tamsos žmogus. Varnas ilgą laiką tylėdamas stebėjo jį nuo savo laktos aukštybių, o tupėjo jis tuo momentu ant telegrafo stulpo, nenuskrisdamas, kol jam neatsibodo arba kol jis nepraalko... arba kol laukė pagiriamųjų kalbų ir ištikimybės pasižadėjimų finalo.

Netoli nuo Grand Džankšėno Šiukšlius susirado dviratį ir liepos dvidešimt penktąją visu greičiu perkirto Jutos valstijos vakarinę dalį. Važiavo jis 4-uoju plentu, jungusiu federalinį 89-ąjį plentą rytuose su didele pietvakarine 15-ąja magistrale, kuri iš Solt Leik Sičio šiaurės tęsiasi iki pat Kalifornijoje esančio San Bernardino. Ir kai jo naujojo dviračio priekinis ratas netikėtai nusprendė atsisveikinti su likusia mechanizmo dalimi bei vienas pakeliauti po dykumą, Šiukšlius, perskridęs per vairą, nusileido ant galvos, ir to užteko; panašiose avarijose tikriausiai skyla kaukolė (kai parkrito, jis mynė keturiasdešimties mylių per valandą greičiu, be to, važiavo be šalmo). Bet nepraėjo nė penkios minutės, kai Šiukšlius vėl atsistojo ant kojų — kraujas srovelėmis tekėjo veidu iš beveik pustuzinio suraižymų ir nubrozdinimų — jis net sugebėjo sutrypti kažin ką panašaus į šokį ir padainuoti: „Ši-a-bo-la, gyvenimą tau paaukosiu, Ši-a-bola, bampti, bampti, bamp!“

Išties, pažemintąjį prakirsta kaukole niekas labiau nepaguos už gerą „Teišsipildo Tavo valia“ dozę.

*

Rugpjūčio septintąją Loidas Henreidas įėjo į kambarį, kuris vakar buvo paskirtas sulysusiam, merdinčiam nuo išsekimo Šiukšliui. Tai buvo puikus numeris trisdešimtame „Didžiojo MGM viešbučio“ aukšte. Su ovaline, šilkinėmis paklodėmis paklota lova ir lubose įmontuotu ovaliniu, pakartojančiu įspūdingą lovos dydį, veidrodžiu.

Šiukšlius pažvelgė į Loidą.

— Kaip jautiesi? — dairydamasis į šalis, paklausė Loidas.

— Gerai, — atsakė Šiukšlius. — Geriau.

— Šiek tiek maisto, vandens ir poilsio — štai viskas, ko tau reikia, — pasakė Loidas. — Aš tau atnešiau švarius drabužius. Tavo dydį teko primatuoti iš akies.

— Atrodo puikiai, — Šiukšlius niekada negalėjo tiksliai prisiminti savo aprangos dydžio. Jis paėmė Loido pasiūlytus džinsus ir darbinę palaidinę.

— Kai persirengsi, nusileisk pusryčiauti, — tarė Loidas. Jo balse galėjai pajusti bemaž pagarbą. — Dauguma mūsų valgo kavinėje.

— Gerai. Būtinai.

Kavinė buvo pilna balsų gaudesio, ir apimtas netikėtos baimės Šiukšlius sustojo prie įėjimo. Kai jis įeis, visi sužiurs į jį. Sužiurs ir ims juoktis. Pradžioje kas nors pirmas sukikens salės gilumoje, prie jo prisijungs dar kas nors, o po to visą erdvę užpildys kvatojimas, juokas ir rodantys į jį pirštai.

„Ei, slėpkite degtukus, Šiukšlius eina!

„Ei, Šiukšliau! Tai ką gi pasakė senutėlė ledi Sempl, kai tu sudeginai jos pensijos čekį?“

„Šiukšliau, ar dažnai šlapiniesi į lovą?“

Šiukšlius iškart suprakaitavo ir vėl pajuto nemalonų lipnumą, nors kai išėjo Loidas, išsimaudė po dušu. Jis prisiminė savo atspindį vonios kambario veidrodyje — pernelyg siaurą veidą, suvarpytą lėtai gyjančių randų, pernelyg liesą kūną, per mažas jo akiduobėms akis. Taip, jie tikriausiai prapliups juoktis. Jis girdėjo iš kavinės sklindantį balsų gaudesį, sidabrinių stalo įrankių skimbčiojimą, ir panoro nedelsiant išnykti iš čia. Bet po to jis prisiminė, kaip atsargiai vilkas timptelėjo jį už rankos ir nuvedė nuo geležinio Mažylio kapo, ir tuomet, ištiesęs pečius, Šiukšlius narsiai žengė pirmyn.

Kai kurie iš valgiusiųjų probėgšmais žvilgtelėjo į jį, paskiau valgė toliau bei šnekučiavosi. Loidas, sėdėjęs už didelio stalo salės viduryje, pamojo jam ranka, kviesdamas pas save. Šiukšlius po užgesusiu elektroniniu Keno totalizatoriaus skydu prasiskverbė tarp staliukų. Už stalo sėdėjo trys žmonės. Visi jie valgė kiaušinienę su kumpiu.

— Čia savitarna, — pasakė kažkas. — Ana ten staliukas su automatiniu pašildymu.

Šiukšlius paėmė padėklą. Stovintis už baro stambus, vilkįs nešvaria virėjo uniforma vyras stebėjo jį.

— Jūs misteris Hoganas? — nedrąsiai paklausė Šiukšlius.

Šis nusišypsojo, apnuogindamas švarplėtų dantų eilę:

— Taip, bet šitaip mane vadinti, vaikine, nederėtų. Vadink mane Vitniu. Na kaip, ar tau geriau? Kai tu pas mus atėjai, buvai panašus į Dievo pykčio auką...

— Daug geriau.

— Pasirausk tose lentynėlėse. Imk viską, ko nori. Tik nepulk prie keptų bulvių. Bulvės senos ir kietos. Džiaugiuosi tave čia matydamas, vaikine.

— Ačiū, — padėkojo Šiukšlius ir sugrįžo prie Loido staliuko.

— Šiukšle, susipažink su Kenu Demotu. Praplikęs vyrukas — tai Hektoras Droganas. O bičiulis, kuris bando užauginti ant savo veido tai, kas auga ant jo užpakalio, vardu Aukščiausias Taškas.

Visi jie linktelėjo jam.

— Susipažinkite su mūsų naujoku, — pristatė Loidas. — Jo vardas Šiukšlius.

Visi paspaudė jam ranką. Šiukšlius ėmė šakute rausti kiaušinienę. Pakėlęs akis į jaunuolį su retute barzdele, jis tyliu, mandagiu balsu paprašė:

— Misteri Taške, prašau paduoti druską.

Visi apmirė, su nuostaba žvelgdami vienas į kitą, po to prapliupo garsiai juoktis. Šiukšlius įsispoksojo į juos, jausdamas, kaip krūtinėje auga panika, bet vėliau įsiklausė į šį juoką ir išties išgirdo jį savo sąmone, savo ausimis, ir suprato, kad tas juokas nebuvo žeminantis. Nė vienas iš jų visiškai neketino klausti, kodėl jis sudegino ne mokyklą, o bažnyčią. Niekas nesirengė įkyrėti kalbomis apie senutėlės ledi Sempl pensijos čekį. Jis panorėjęs irgi gali nusišypsoti. Ir jis nusišypsojo.

— Misteri Taške, — kvatojosi Hektoras Droganas. — Na, Taške, tave ir turėjau omenyje. Misteri Taške, man tai patinka. Miiiiiisteeeeri Taaaaškeeee! Na, vaikine, velniškai gerai skamba!

Aukščiausias Taškas padavė Šiukšliui druską.

— Paprasčiausiai Taškas, bičiuli. Taip šaukiamas visuomet atsiliepsiu. Nevadink manęs misteriu Tašku, ir aš nevadinsiu tavęs misteriu Vaikinu, sutariam?

— Gerai, — vis dar šypsodamasis pažadėjo Šiukšlius. — Sutariam.

— Cha, misteri Taške? — paslaptingu falcetu ištarė Hektoras Droganas. Ir vėl prapliupo juoktis. — Taške, tai prilips prie tavęs visam laikui. Prisiekiu.

— Galbūt, bet esu įsitikinęs, kad Viešpats tai atlaikys, — atsakė Aukščiausias Taškas ir pakilo papildomos kiaušinienės porcijos. Mirksnį, kai jis ėjo pro šalį, tvirta ranka nusileido ant Šiukšliaus peties. Ranka atrodė šilta ir tvirta. Tai buvo draugo ranka, ji nespaudė iki skausmo ir nesižnaibė.