Stephen King - Dvikova (2)

Atvėręs dureles, jis iššoko iš automobilio, kairėje rankoje vis dar spausdamas apypilnį viskio butelį.

— NEŠDINKITĖS MAN IŠ KELIO! — šokčiodamas savo aukštakulniais juokingais bateliais, užbliovė Mažylis — toji mažytė natūrali griovimo jėga, panaši į žemės drebėjimą butelyje, — NEŠDINKITĖS MAN IŠ KELIO! JŪS NUDVĖSĖT, JŪSŲ VIETA KAPINĖSE, KODĖL JUMS PARŪPO MANO KELIAS!

Jis švystelėjo butelį, ir šis, vartydamasis ir taškydamas į šalis gintarinius viskio lašus, nuskriejo virš plento. Galų gale atsitrenkęs į seno „Poršė“ šoną, jis sudužo į tūkstančius mažų šukelių. Mažylis stovėjo tylėdamas, sunkiai alsuodamas ir nežymiai sverdėdamas ant plonų kojų.

Šį kartą kliūtis buvo kur kas rimtesnė nei kamštis iš keturių mašinų. Šįsyk kliūtimi tapo visas transportas jų kelyje. Toje atkarpoje rytinės juostos nuo vakarinių buvo atskirtos dešimties jardų pločio užžėlusios žolės tarpais. Mažylio mašinai galbūt ir būtų pavykę peršokti nuo vienos plento dalies į kitą, tačiau abi arterijos buferis prie buferio, šonas prie šono driekėsi užkištos šešiomis automobilių eilėmis.

Stabdymo juostos kaip ir važiuojamosios irgi buvo perpildytos. Kai kurie vairuotojai bandė pasinaudoti net tarpine juosta, nors jos paviršius buvo labai nelygus, nusėtas daugybe akmenų, kurie styrojo iš biraus pilko grunto lyg drakono dantys. Aštuoniaratės sunkiosios mašinos gal ir būtų gebėjusios čia pravažiuoti, tačiau tai, ką tarpinėje juostoje išvydo Šiukšlius, buvo sudaužyto, sulamdyto, susukto Detroito metalo kapinės. Atrodė, kad masinis pamišimas vienu metu apėmė visus vairuotojus, ir ūmai aukštai kalnuose, 70-ojo plento atkarpoje, jie nusprendė surengti apokaliptines susinaikinimo lenktynes arba beprotiškas sportines varžybas. „Kolorade, aukštai Uoliniuose kalnuose, — pamanė Šiukšlius, — mano akyse lijo klasiškų „Ševrolė“ lietus“. Jis vos nenusijuokė ir paskubomis prisidengė burną ranka. Jei dabar Mažylis būtų išgirdęs jį juokiantis, jam tikriausiai niekada daugiau nebetektų tai daryti.

Mažylis sugrįžo lėtai žingsniuodamas ant aukštų kulnų, jo kruopščiai sušukuoti plaukai žvilgėjo saulėje. Veidas nuo įniršio išsprogusiom akimis buvo panašus į nykštukinio driežo.

— Aš nesirengiu palikti savo sumautą automobilį, — piktai metė jis. — Ar girdi mane? Aš niekada jo nepaliksiu. Stok, Šiukšliau! Eik į priekį ir pažiūrėk, ar toli tęsiasi tas suknistas kamštis. Galbūt skersai kelio riogso koks sunkvežimis, aš nežinau. Bet žinau tik viena — atgal nepasuksime. Nors ir užstrigome. Mes patikrinsim visą šią kelio atkarpą. Ir jeigu kiurksome čia dėl kokio nors užspringusio sunkvežimio ar dar dėl kažko, tai man nusispjaut. Aš po vieną tuos prakeiktus daikčiukus numėtysiu nuo šlaito. Aš tai padarysiu, ir tau geriau manimi patikėti. Krutėk, sūneli.

Šiukšlius neprieštaravo. Vinguriuodamas tarp mašinų, jis ėmė atsargiai judėti keliu aukštyn. Jeigu Mažylis imtų šaudyti, buvo pasirengęs susiriesti dvilinkas ir pasipustyti padus. Bet Mažylis nešaudė. Kai Šiukšlius nutolo, kaip jam atrodė, pakankamai toli (t. y. per pistoleto šūvio atstumą), jis užsiropštė ant sunkvežimio-cisternos viršaus ir apsižvalgė. Iš tokio atstumo Mažylis panėšėjo į miniatiūrinį, ne didesnį už lėlį, iš pragaro išlindusį gatvės panką. Jis, atsirėmęs į savo mašiną, gėrė. Šiukšlius jau buvo beketinąs atsisveikinant jam pamojuoti, bet paskiau nusprendė, kad tai nevykusi mintis.

*

Kelionėn tą dieną Šiukšlius patraukė pusę vienuoliktos ryto. Judėjo lėtai, jam dažnai teko perlipinėti per mašinų ir sunkvežimių kapotus ir stogus — taip jos buvo susigrūdusios; tuo laiku, kai jis pasiekė pirmąjį ženklą „TUNELIS UŽDARYTAS“, jau buvo penkiolika minučių po trečios. Jis nusikapanojo apie dvylika mylių. Dvylika mylių — ne toks jau didelis atstumas, ypač tam, kuris dviračiu įveikė penktąją šalies teritorijos dalį, bet turint omeny visas kliūtis, galvojo jis, dvylika mylių — nemažas atstumas. Jis jau galėjo seniausiai sugrįžti ir pranešti Mažyliui, kad bet kokie bandymai pravažiuoti pasmerkti... jeigu, tarkim, jis ketintų grįžti. Bet jis, žinoma, nė nemanė to daryti. Šiukšlius niekad pernelyg nesidomėjo istorija (po elektros šoko terapijos skaityti jam apskritai buvo sunku), tačiau jam nė nereikėjo žinoti, kad žiloje senovėje karaliai ir imperatoriai dažnai iš apmaudo žudydavo blogas žinias atnešusius pasiuntinius. Užteko žinoti viena: jis pakankamai prisižiūrėjo į Mažylį, kad suprastų, jog jau niekada nebenorės susitikti su šiuo mažuoju monstru.

Šiukšlius stovėjo prie rombo formos ženklo, kurio oranžiniame fone buvo išvedžiotos juodos raidės, ir svarstė. Ženklas buvo numuštas ir gulėjo po iš pažiūros paties seniausio pasaulyje automobilio ratais. „TUNELIS UŽDARYTAS“. Koks tunelis? Prisidėjęs ranką prie akių, Šiukšlius žvelgė į tolį, ir jam pasirodė, kad jis kažką pamatė. Jis nužingsniavo dar tris šimtus jardų, kur reikia perlipdamas per automobilius, ir užtiko siaubingą kalną mašinų ir negyvų kūnų. Net kai kurie sunkvežimiai buvo visiškai sudegę. Nemažai kariško transporto. Daugelis kūnų vilkėjo chaki spalvos uniformomis. Už šios mūšio vietos — Šiukšlius nėmaž neabejojo, kad taip buvo iš tiesų — transporto Sangrūda atsinaujino. O už jos, į rytus ir į vakarus, mašinos nyko visiškai vienodose kiaurymių ertmėse, kurias tiesiai prie uolos pritvirtintas ženklas vadino „EIZENHAUERIO TUNELIU“.

Dar nežinodamas, ką ketina daryti, pašėlusiai besidaužant širdžiai, priėjo arčiau. Tos dvi uoloje žiojėjančios kiaurymės gąsdino Šiukšlių, bet artėjant prie jų išgąstis peraugo į tikrą siaubą. Jis būtų puikiai supratęs Lario Andervudo jausmus Linkolno tunelyje; tą akimirką, patys to nenujausdami, jie tapo sielos broliais, abu išgyveno tą pačią dvasinę sumaištį — kraują stingdantį siaubą.

Viskas skyrėsi tik tuo, kad Linkolno tunelyje pėsčiųjų takas buvo aukštai virš važiuojamosios dalies, o čia jis tiesėsi taip žemai, kad kai kurios mašinos praktiškai kliudė jį, viena pora ratų stovėdamos ant tako, o kita — važiuojamoje dalyje. Tunelis buvo dviejų mylių ilgio. Vienintelis būdas įveikti jį — prašliaužti visiškoje tamsoje palei mašinas. Praeitų kelios valandos.

Šiukšliaus papilvė atšalo.

Jis dar ilgai stovėjo žvelgdamas į tunelį. Daugiau nei prieš mėnesį Laris Andervudas, užgniaužęs baimę, vis dėlto įėjo į savo tunelį. Gi Šiukšlius po ilgų dvejonių pasuko atgalios, pas Mažylį. Jo pečiai buvo nuleisti, burnos kampučiai trūkčiojo. Ir ne tik užgriozdintas praėjimas jį privertė pasukti atgal, ir netgi ne tunelio ilgis (Šiukšlius, kuris visą gyvenimą praleido Indianoje, nė nenumanė, koks gali būti tunelio ilgis). Larį Andervudą valdė (o galbūt ir kontroliavo) paslėptas savęs pažinimo jausmas, paprasta išlikimo logika: Niujorkas buvo sala, ir norint išsigelbėti jam reikėjo pasiekti žemyną. Todėl jis ryžosi įveikti savo kelią kiek įmanoma greičiau, padaryti tai kaip ligoniui, užspaudus nosį, ryjant vaistus, suprantant, koks bjaurus jų skonis. Gi Šiukšlius jau buvo ganėtinai aplamdyta būtybė, įpratusi sutikti ne tik likimo, bet ir neatspėjamos savo prigimties dūrius bei smūgius... ir darė tai nuleidęs galvą. Šis lemtingas susitikimas su Mažyliu dar labiau pakirto jo žmogiškosios vertės pajautą, beveik visiškai atimdamas iš jo gebėjimą mąstyti. Ant jo užlėkė tokiu greičiu, kurio visiškai pakako galutinai išvesti jį iš proto. Jeigu nebūtų įstengęs vienu mauku išgerti skardinę alaus, kurį vėliau visą išvėmė, jis, kaip asmenybė, būtų visiškai išbrauktas. Jį išprievartavo pistoleto vamzdžiu. Posūkyje jo vos neišmetė į tūkstančio pėdų gylio prarają. Ar galėjo sukaupti pakankamai tvirtybės prašliaužti pro kalne iškirstą ertmę, kurioje, kas žino, su kokiomis baidyklėmis tamsoje jam būtų tekę susidurti? Ne, jis negalėjo. Kiti galbūt galėtų, bet tik ne Šiukšlius. Idėja grįžti pas Mažylį turėjo tam tikrą logiką. Tegu tai buvo išsekintųjų ir kone pamišėlių logika, bet visgi, savaip iškrypusi, ji buvo patraukli. Jis nebuvo saloje. Ir nors sugrįždamas bei ieškodamas kalnus aplenkiančio kelio sugaiš šią likusią dieną ir visą rytojaus dieną, — jo tai nesustabdys. Tiesa, jam teks praeiti pro Mažylį, bet, pamanė Šiukšlius, šis galbūt pakeitė savo sprendimą ir nepaisydamas ankstesnio ryžto pasišalino. O gal Mažylis mirtinai girtas. Galbūt (nors Šiukšlius tokia sėkme ir abejojo), paprasčiausiai negyvas. Blogiausiu atveju, jeigu Mažylis vis dar ten, Šiukšlius galėjo palaukti tamsos ir po to lyg žebenkštis pamiškėje pro jį prasėlinti. Paskiau jis eis toliau į rytus, kol suras ieškomą kelią.