Stephen King - Dvikova (2)

— Jie atėjo ne tavęs, mano gerasis, ištikimasis tarne. Tu matai?

Ir jie pranyko. Taigi — triukšmingai alsavę kalnų vilkai pranyko.

— Pažvelk, — pasakė balsas. — Ir tu pamatysi, — pridūrė balsas.

Sapnas nutrūko. Kai Šiukšlius atsimerkė, į motelio kambarį jau liejosi ryški saulės šviesa. Prie lango stovėjo Mažylis, kurio, regis, vakar išgertas „Kors“ alus visiškai nepaveikė. Jo plaukai kaip ir anksčiau vėl buvo susukti į žvilgančias sruogas bei garbanas, jis meiliai apžiūrinėjo savo atspindį stikle. Jo odinė striukelė kabojo ant kėdės atkaltės. Po diržu kaip mažutėlaičiai lavonėliai kartuvėse suposi triušio letenėlės.

— Ei, puvėsių maiše! Maniau, kad norėdamas tave pažadinti vėl turėsiu patepti tau ranką. Kelkis, mūsų laukia didi diena. Šiandien įvyks šis tas svarbaus, argi aš nė teisus?

— Žinoma, teisus, — keistai šypsodamasis atsakė Šiukšlius.

*

Kai rugpjūčio penktosios vakare Šiukšlius prabudo, jis kaip ir anksčiau gulėjo ant žaidimų stalo „Didžiojo MGM viešbučio“ kazino salėje. Apžergęs priešinga puse atsuktą kėdę, priešais jį sėdėjo nepažįstamas vaikinas tiesiais, šviesiais kaip šiaudai plaukais ir veidrodiniais akiniais nuo saulės.

Pirmiausiai Šiukšlius pastebėjo po jo kaklu akmenį, kuris matėsi sportinių marškinėlių V formos iškirptėje. Juodas, su raudonu plyšiu centre. Lyg vilko akis naktyje.

Jis pamėgino pasiguosti, jog nori gerti, bet teįstengė išspausti vien silpną dejonę.

— Manau, kad tu nemažai laiko praleidai saulės atokaitoje, — kreipėsi Loidas Henreidas.

— Tu — tai jis? — pravebleno Šiukšlius. — Tu — tai...

— Šefas? Ne, aš — ne jis. Flegas dabar Los Andžele. Beje, jis žino, kad tu čia. Šiandien kalbėjausi su juo radijo ryšiu.

— Jis atvažiuoja?

— Ką? Ar vien tik pamatyti tave? Ne, velniai rautų! Jis bus čia, kai ateis laikas. Ir tu, ir aš, vaikine, esame tik maži šapeliai. Jis pasirodys čia, kai to reikės, — ir pakartojo klausimą, kurį tos pačios dienos ryte, praėjus trupučiui laiko po Šiukšliaus pasirodymo, uždavė tam aukštam vyrui: — Tu labai nori jį pamatyti?

— Taip... Ne... Aš nežinau.

— Kad ir kaip ten būtų, tu dar turėsi progą.

— Gerti...

— Žinoma. Laikyk, — ir Loidas jam įteikė didelį termosą, iki viršaus pripildytą vėsaus vyšninio gėrimo. Šiukšlius jį kaipmat ištuštino ir susiėmęs už pilvo bei dejuodamas bematant susirietė. Kai spazmai atlėgo, jis su nebyliu dėkingumu pažvelgė į Loidą.

— Dabar, manau, tu galėtum ir užkąsti? — paklausė Loidas.

— Taip, atrodo, kad galėčiau.

Loidas atsigręžė į žmogų, stovintį jam už nugaros. Šis abejingai suko ruletės ratą, priversdamas mažą kamuoliuką šokčioti ir barškėti.

— Rodžeri, eik ir pasakyk Vitniui arba Stefanijai Anai pakepti šiam žmogui bulvių ir porą sumuštinių. Tfiu velnias, ką aš malu. Jis gi viską aplinkui apvems. Sriubos. Atnešk jam sriubos. Gerai, vaikine?

— Kaip pasakysite, — dėkingai sutiko Šiukšlius.

— Turime čia tokį draugužį, — pasakė Loidas, — vardu Vitnis Hoganas, jis kažkada dirbo mėsininku. Tai storas, dramblotas maišas mėšlo, bet kaip jis gamina! Dieve tu mano! Čia jie turi viską. Kai mes atvažiavome, generatoriai dar veikė, o šaldytuvai buvo kimšte prikimšti. Ir... Vegas! Ar tu kada nors regėjai nuostabesnę vietą?

— Taip, — tarė Šiukšlius. Jam patiko Loidas, nors jis dar nežinojo, kaip šį vadinti. — Tai Sibola.

— Ką tu pasakei?

— Sibola. Jos ieško daugelis.

— Taip, daug žmonių jos ieškojo ilgus metus, bet daugelis tarsi pasigailėjo ją atradę ir išvažiavo. Vadink ją kaip nori, bet, regis, tu ganėtinai apsvilai, iki čia atsikapanojai. Koks tavo vardas?

— Šiukšlius.

Loidui jo vardas nepasirodė keistas.

— Galiu prisiekti, turėdamas tokį vardą, tu tikrai pabuvojai už grotų, — jis ištiesė rankas. Nuo jo pirštų galiukų iki šiol neišnyko žymės, primenančios Fynikso kalėjimą, kuriame jis vos nenumirė iš bado. — Aš — Loidas Henreidas. Džiaugiuosi su tavimi susipažinęs, Šiukšliau. Sveikinu tave mūsų laivo „Lolipopo“ denyje.

Sunkiai sulaikydamas užplūdusias dėkingumo ašaras, Šiukšlius atsakė rankos paspaudimu. Kiek jis prisiminė, jo gyvenime tai buvo pirmas kartas, kada jam padavė paspausti ranką. Jis buvo čia. Jį priėmė. Pagaliau jis buvo kažko viduje. Dėl šios akimirkos jis būtų sukoręs dvigubai didesnį nei toji dykuma kelią, jis būtų sudeginęs ir antrą ranką, ir abi kojas.

— Ačiū, — sumurmėjo jis. — Ačiū, misteri Henreidai.

— Po velnių, broli, jei tu nevadinsi manęs tiesiog Loidu, aš išpilsiu tavo sriubą.

— Na tuomet — Loidai. Ačiū, Loidai.

— Taip geriau. Kai pavalgysi, aš palydėsiu tave į viršų ir parodysiu tavo kambarį. Rytoj tu atliksi mums vieną darbelį. Šefas, manau, su tavimi sieja savo planus, bet iki to laiko turėsi ganėtinai darbo. Kai ką mes jau atstatėme, bet toli gražu ne viską. Viena komanda, mėgindama grąžinti elektros energiją, dirba prie užtvankos. Prie vandentiekio dirba dar viena. Mes siunčiame žvalgybinius būrius, kurie mums atveda po šešis aštuonis žmones per dieną, bet kol kas tau užteks ir šių smulkmenų. Regis, tu taip apsisvilinai, jog saulės turėtų užtekti dar mėnesiui.

— Ko gero, taip, — vos ne vos šyptelėjęs sutiko Šiukšlius. Jis jau buvo pasirengęs Loidui Henreidui atiduoti gyvybę. Sukaupęs visą savo drąsą, jis parodė į akmenį, kabantį po Loido kaklu. — Tas...

— Taip, visi mūsų vyrukai, turintys kokią nors valdžią, nešioja tokius daikčiukus. Tai juodasis gintaras. Na, žinai, tai netgi ne akmuo. Kažkas panašaus į naftos burbulą.

— Aš turiu omenyje... raudoną spalvą. Akį.

— Šis plyšys tau irgi ją primena, ar ne? Tai jo dovana. Ne, aš nesu pats kiečiausias iš jo vyrukų arba net iš senojo gerojo Las Vego kompanijos, anaiptol ne. Bet aš... po velnių, greičiausiai mane galima būtų pavadinti до talismanu — žmogumi, atnešančiu jam laimę, — jis tiriamai nužvelgė Šiukšlių. — Galbūt tu — irgi, kas žino? Tiktai ne aš. Jis, tasai Flegas, — uždaras tipas. Mes girdėjome, kad tu — ypatingas. Ir aš girdėjau, — ir Vitnis. Taip būna gana retai. Ateina pernelyg daug žmonių, kad į visus kreiptum ypatingą dėmesį, — jis patylėjo. — Nors, man regis, jeigu jis panorėtų, galėtų. Manau, jis valiotų pastebėti viską ir visus.

Šiukšlius pritariamai linktelėjo.

— Jis geba daryti stebuklus, — netikėtai kimiu balsu pasakė Loidas. — Pats mačiau. Nė už ką pasaulyje nenorėčiau atsidurti tarp žmonių, kurie eina prieš jį, supranti?

— Taip, — pritarė Šiukšlius. — Aš mačiau, kas atsitiko Mažyliui.

— Kokiam Mažyliui?

— Vaikinui, su kuriuo keliavau, kol mudu pakilome į kalnus, — jis suvirpėjo. — Aš nenoriu apie tai kalbėti.

— Tiek to, vaikine. O štai ir tavo sriuba. Ant lėkštės krašto Vitnis net sumuštinį padėjo. Tau patiks. Vyrukas gamina puikius sumuštinius, bet tik pasistenk nevemti, gerai?

— Aha.

— Na, man laikas imtis reikalų. Jeigu dabar mane pamatytų senas mano bičiulis Tinginys, jis nepatikėtų savo akimis. Aš užsiėmęs labiau nei vienakojis invalidas konkurse „Spirk koja į užpakalį“. Pasimatysim vėliau.

— Žinoma, — pasakė Šiukšlius ir droviai pridūrė: — Ačiū. Ačiū už viską.

— Ne man reikia dėkoti, — draugiškai pastebėjo Loidas. — Dėkok jam.