Stephen King - Dvikova (2)

Ant stalo nieko negirdėdamas ir nematydamas toliau miegojo Šiukšlius.

*

Liepos 18-osios naktį Šiukšlius ir Mažylis praleido viename Goldeno Kolorado valstijoje motelyje. Mažylis išrinko du pereinamus, besijungiančius durimis kambarius. Tos durys buvo užrakintos. Jau ganėtinai įkaušęs Mažylis šią nereikšmingą problemą išsprendė spyną numušdamas trim 45-o kalibro pistoleto šūviais. Po to savo lėline kojele Mažylis spyrė į duris. Šios su trenksmu atsidarė, įleisdamos į kambarį tirštų, žydrokų parako dūmų.

— Tai prakeikimas! — iškošė pro dantis Mažylis. — Kurį tau kambarį? Rinkis, Šiukšliau.

Šiukšlius pasirinko kambarį iš dešinės, po to išėjo į koridorių. Jis neskubriai svarstė, ar ne geriau jam, kol dar nieko neatsitiko, paprasčiausiai ištirpti sutemose, ir bandė šią galimybę suderinti su savo ribota judėjimo laisve, bet tuo metu sugrįžo Mažylis. Šiukšlius su nerimu pastebėjo, kad tasai priešais save stumia parduotuvės vežimėlį, iki viršaus prikrautą, supakuotų po šešias skardines „Kors“ alaus. Lėlinės Mažylio akutės pasruvo krauju, vokai paraudo. Pompastiška šukuosena pamažu iro lyg sulūžusi, išsivyniojusi laikrodžio spyruoklė, ir dabar ant Mažylio ausų ir skruostų dryko nešvarios plaukų sruogos, suteikdamos jam pavojingą (nors ir kvailo) urvinio žmogaus išvaizdą, kuris apsivilko kažkokio keliautojo per laiką palikta odinuke. Ant striukės diržo suposi triušio letenėlės.

— Šiltas, — pastebėjo Mažylis, — bet tai nesvarbu, ar ne?

— Tikrai taip! — sutiko Šiukšlius.

— Laikyk alų, subine, — tarė Mažylis ir švystelėjo jam skardinę. Kai Šiukšlius truktelėjo žiedą ant dangtelio, jį aptaškė putos, ir Mažylis, susiėmęs abiem rankom už plokščio pilvo, pratrūko plonyčiu kikenimu.

Šiukšlius vos ne vos šyptelėjo. Jis nusprendė, kad vėliau, naktį, kai šį mažąjį monstrą apims miegas, jis paspruks. Jam jau gana. O ką Mažylis pasakė apie juodąjį dvasiškį... Nuo šių kalbų Šiukšlių apėmė toks klaikas, jog apie Mažylio planus jis nė galvoti negalėjo. Kalbėti panašius dalykus, netgi juokaujant, — tas pat, kaip nusilengvinti ant altoriaus arba per audrą pakelti veidą į dangų ir prašyti, kad perkūnija trenktų į tave.

Visa bėda buvo ta, kad Šiukšlius nemanė, esą Mažylis dedasi kvailiu. Šiukšlius nejautė jokio noro vykti į kalnus ir staigiuose jų posūkiuose bandyti likimą su šiuo pamišusiu neūžauga, kuris ištisomis dienomis (žinia, ir ištisomis naktimis), gėrė bei svarstė, kaip nuversti Tamsos žmogų, ir planavo užimti jo vietą.

Tuo metu Mažylis spėjo akimoju išmaukti dvi alaus skardines, suglamžyti jas, ir švystelėti ant vienos iš dviejų visiškai vienodų kambario lovų. Kairėje rankoje laikydamas alaus skardinę, o dešinėje 45-o kalibro „Koltą“, kuriuo atidarė pereinamų kambarių duris, Mažylis niūriai smaksojo į spalvotą televizorių.

— Nėra eliktros, nėra ir tilivizoriaus, — pratarė jis. Mažyliui girtėjant, jo pietietiškas akcentas stiprėjo kiekviename žodyje. — Nesakyčiau, kad man tai nepatinka. Priešingai, man netgi patinka, kad visas tas subines nušlavė po velnių, bet Viešpatie-Jėzau-Senas-Geras-Barzdyla, kur gi tie suknisti beisbolo mačai? Kur gi „Pleibojaus“ kanalas? Juk rodė tai, ko reikia, a, Šiukšliau? Turiu omeny tas mergužėles, kurioms kojos auga tiesiai iš kaklo, tu supranti, velniai griebtų, ką aš noriu pasakyti?

— Žinoma, — atsakė Šiukšlius.

— Tu užsičiaupk, kklbėsiu aš.

Mažylis įsistebeilijo į negyvą televizoriaus ekraną.

— Ak tu, nebyli skyle, — iškošė jis pro dantis ir šovė į ekraną. Ekranas sprogo kurtinančiu trenksmu. Ant kilimo pažiro stiklo šukės. Norėdamas apsaugoti akis, Šiukšlius pakėlė ranką ir ant žalių nailoninio kilimo pūkų išliejo alų.

— Ei, tik pažiūrėk, ką tu pridirbai! — suriko Mažylis. Jis virte virė iš įniršio. Nelauktai į Šiukšlių nukreipė „Koltą“, ir priešais šio veidą atsivėrė tamsus didelis it okeaninio garlaivio kaminas vamzdis. Ūmai Šiukšlius mašnelėje pajuto šaltį. Jam pasirodė, kad prisišlapino į kelnes, bet nebuvo tuo visiškai įsitikinęs.

— Už tai aš tuojau pat pravėdinsiu tau smegenis, — pasakė Mažylis. — Tu išliejai alų. Nepaliesčiau tavęs nė pirštu, jei tai būtų buvę kas nors kita, bet tu išliejai „Kors“ alų. Jei aš galėčiau, šlapinčiausi tik „Kors“ alumi, tiki?

— Žinoma, — sušnabždėjo Šiukšlius.

— Galbūt tu nusprendei, kad jie ėmė gaminti daugiau „Kors“ alaus? Panašu, taip ir galvoji, velniai griebtų!

— Ne, — pralemeno Šiukšlius. — Aš net mintyse nieko panašaus neturėjau.

— Ko gero, kad tave kur! Tai nykstanti rūšis. — Mažylis kilstelėjo vamzdį. Šiukšlius pamanė, kad tai jo galas, tikriausiai jo gyvenimo pabaiga. Po to Mažylis nuleido vamzdį... bet tik šiek tiek, ir abejingu žvilgsniu įsistebeilijo į Šiukšliaus veidą. Šis pamanė, kad toks žvilgsnis reiškia galvojimą. — Štai ką aš tau, Šiukšliau, pasakysiu. Paimk kitą alaus skardinę ir išgerk ją vienu mauku. Jeigu tu įstengsi išgerti vienu mauku, aš neišsiųsiu tavęs į „Kadilakų“ rančą. Tiki?

— Ką... vienu mauku?

— Viešpatie Jėzau, vyruk, gal tu kurčias kaip akmuo? Išgerk visą skardinę nesustodamas , štai ką reiškia vienu mauku! Kur tu visą tą laiką buvai, gal Afrikoje? Ar nori gauti truputį švino, Šiukšle? Jeigu aš kilstelsiu dar nors per plauką, tai nusitaikysiu tiesiai į tavo dešinę akį. Šis daikčiukas šiuo tuo užtaisytas. Nagi, greit atsikimšk, kad tave kur, jeigu nenori šitoje skylėje savo mėsa šerti tarakonų! — nenuleisdamas nuo Šiukšliaus krauju pasruvusių akių, Mažylis mojavo pistoletu, ant viršutinės jo lūpos nusistojo alaus puta.

Šiukšlius prisliūkino prie kartoninio įpakavimo, paėmė vieną skardinę ir atidarė ją.

— Nagi. Iki dugno. Ir jeigu išgėręs atpilsi lauk, tada tau šakės.

Šiukšlius užsivertė skardinę. Sukliuksėjo alus. Jis karštligiškai rijo, gurklys šokčiojo tai aukštyn, tai žemyn lyg besisupanti ant šakos beždžionė. Kai skardinė ištuštėjo, jis išmetė ją prie kojų ir stojo, atrodė, į žūtbūtinį mūšį su savo skrandžiu, bet savo gyvybę išgelbėjo atsipirkęs ilgu griausmingu atsirūgimu. Mažylis, užvertęs galvą, prapliupo skambiu laibu juoku. Sverdėdamas ant netvirtų kojų, Šiukšlius šypsojosi iškankinta šypsena. Ūmai iš įkaušusio jis virto labai girtu.

Mažylis įsikišo pistoletą dėklan.

— Liuks. Neblogai. Neblogai, Šiukšliau. Ne taip jau blogai, kad tave kur, šūdžiau.

Mažylis lakė toliau. Ant gretimos lovos vis augo ir augo kalnas sulamdytų skardinių. Šiukšlius, kai jam pasirodydavo, kad Mažylis nepalankiai į jį dirsčioja, kaskart siurbtelėdavo iš tarp kelių laikomos naujos skardinės. Mažylis kažką niurnėjo. Jo vapėjimas, augant tuščių skardinių kalnui, darėsi vis duslesnis, o pietietiška tartis vis ryškesnė. Mažylis pasakojo apie tai, kur pabuvojo. Apie laimėtus autoralius. Apie narkotikų krovinį, kurį po skalbyklos sunkvežimio tentu pravežė per Meksikos sieną. Bjauri šlykštynė, kaip jis pasakė. Visi tie narkotikai — tai bjauri šlykštynė. Patsai jis niekuomet jų nebandė, bet, vaikine, po to, kai perveži kelis krovinius to mėšlo, gali šluostytis paauksintu tualetiniu popieriumi. Galų gale vis ilgesniam laiko tarpui užmerkdamas savo raudonas akutes, jis ėmė knapsėti nosimi, ir štai atsilošęs į lovos atkaltę jau visai susmuko.

— Aš jį prigriebsiu, Šiukšliau, — sumurmėjo Mažylis. — Aš ten nusigausiu, patikrinsiu situaciją, ir kol viską išsiaiškinsiu, galbūt netgi pabučiuosiu to velnio subinę. Bet Mažylis niekam netarnauja. Jokiam sukruštam viršininkui. Jau seniai. Aš nebėgiojau kur pasiųstas. Jeigu dirbu, tai esu pats sau šeimininkas. Toks mano stilius. Aš nežinau, kas jis, iš kur atsirado ir kaip jis prisijungia prie mūsų sušiktų smegenų, bet aš išvysiu jį po velnių, — pratisas žiovulys, — lauk iš miesto. Kulką į kaktą — ir po žeme. Išsiųsiu į rančą ganyti „Kadilakų“. Laikykis manęs, Šiukšle, ar kaip ten tave vadina...