Stephen King - Dvikova (2)

— Ei, vaikine, tu kažką nori pasakyti? — tęsdamas žodžius, prašneko Mažylis.

Vienintelis atsakymas, toptelėjęs Šiukšliaus galvon, skambėjo šitaip: „Man patinka tavo mašina“. Tik to ir tereikėjo. Tikriausiai tai buvo vienintelis teisingas atsakymas. Po penkių minučių Šiukšlius jau sėdėjo keleivio sėdynėje, ir dvivietis stebuklas artėjo prie vidutinio greičio, o jis Mažyliui buvo devyniasdešimt penkios mylios per valandą.

Dviratis, kuriuo Šiukšlius sukorė visą kelią nuo Ilinojaus rytų, pamažu virto taškeliu horizonte. Šiukšlius nedrąsiai prasitarė, kad tokiu greičiu važiuodamas Mažylis nespės pastebėti katastrofos kelyje ar kamščio, jeigu toks pasitaikytų (o tokių, beje, jų kelyje jau keletas pasitaikė, ir Mažylis lyg slalome cypiančiomis padangomis jas aplenkė).

— Ei, vaikine, — tarė Mažylis. — Aš turiu refleksą. Mano taimeris dirba trijų penktųjų sekundės tikslumu. Tiki?

— Taip, sere, — silpnu balsu atsakė Šiukšlius. Jis jautėsi tarsi lazda būtų išdraskęs gyvačių lizdą.

— Tu man patinki, vaikine, — savo keistu migdančiu balsu pasakė Mažylis. Jo lėlės akutės virš fluorescencinio oranžinio vairo nepaliaujamai sekė žvilgančią kelio juostą. Po užpakalinio vaizdo veidrodėliu supdamiesi šokčiojo dideli žaidimo kauliukai, ant kurių vietoj apskritimų buvo nupieštos kaukolės. — Paimk nuo užpakalinės sėdynės alaus.

Tai buvo šilto „Kors“ alaus skardinės, ir nors Šiukšlius jo nepakentė, skubiai išgėrė vieną skardinę ir pagyrė alų.

— Taip, vaikine, — sutiko Mažylis. — Alus „Kors“ — tai vienintelis dėmesio vertas alus. Jeigu būtų įmanoma, aš šlapinčiausi tuo alumi. Tiki?

Šiukšlius atsakė, kad taip, jis iš tikrųjų juo tikįs.

— Mane vadina Mažyliu. Esu iš Šrivporto, Luizianos valstijos. Girdėjai? Šis žvėris — visų autoparodų nugalėtojas Pietuose. Tiki?

Šiukšlius vėl patvirtino, jog tiki, ir pasiėmė dar vieną skardinę šilto alaus. Atrodė, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms, šis ėjimas buvo geriausias.

— Vaikine, kuo tu vardu?

— Šiukšlius.

— Kaip, kaip? — vieną siaubingą akimirką negyvos lėlinės Mažylio akys stabtelėjo ties Šiukšliaus veidu. — Juokauji, vaikine? Su Mažyliu niekas nejuokauja. Geriau tau būtų tuo patikėti.

— Tikiu, — rimtai ištarė Šiukšlius, — bet taip mane vadina, nes padeginėjau žmonių šiukšliadėžes, pašto dėžutes ir kitas panašias nesąmones. Aš sudeginau senutės ledi Sempl pensijos čekį. Už tai mane išsiuntė į pataisos darbų koloniją. Indianos valstijoje, Pautanvilyje, metodistų bažnyčią sudeginau irgi aš.

— Nejaugi? — susižavėjęs šūktelėjo Mažylis. — Tu, vaikine, regis, toks pat trenktas kaip išvietės žiurkė. Tai puiku! Man patinka trenkti. Aš pats trenktas. Na ir pasisekė! Šiukšlius, sakai? Man patinka. Mes derame vienas prie kito. Mažylis ir Šiukšlius. Duok leteną, Šiukšliau.

Mažylis ištiesė ranką, ir Šiukšlius ją paskubom paspaudė, kad šis vėl abiem galėtų laikyti vairą. Švilpte skrosdami orą, jie staigiai pasuko; kone per visą plento plotį kelią jiems užtvėrė sunkvežimis, ir Šiukšlius, akimirksniu pasirengęs peršokti į astralinius sluoksnius, užsimerkė. Gi Mažylis nė nemirktelėjo. Greitai kaip vandens voras automobilis prašvilpė kairiąja plento puse ir vos teužkliudė sunkvežimio kabiną netekdamas juostelės dažų.

— Išsisukom, — pagaliau pajutęs, kad gali kalbėti nedrebančiu balsu, ištarė Šiukšlius.

— Baik, vaikine, — taikiai nuramino jį Mažylis. Paskiau mirktelėjo. — Tu nekalbėk, aš pasakysiu. Na ir kaip tau šis alus? Muša? Tai ne dviračiu važiuoti, ar ne?

— Taip, — atsakė Šiukšlius ir gurkštelėjo šilto alaus. Jis buvo nenormalus, bet ne toks, kad ginčytųsi su Mažyliu, kai tas vairavo mašiną. Nė už ką.

— Gerai, nekvaršinsim vienas kitam galvos, — siekdamas ant užpakalinės sėdynės gulinčios skardinės alaus, burbtelėjo Mažylis. — Manau, mudu važiuojame į tą pačią vietą.

— Aš irgi taip manau, — atsargiai ištarė Šiukšlius.

— Važiuojam tarnauti, — toliau kalbėjo Mažylis. — Į Vakarus. Kad būtume pirmieji prie dalybų stalo.

— Panašu į tai.

— Tu irgi sapnavai vaiduoklį juodu abitu, ar ne?

— Tu turi omenyje dvasiškį?

— Aš visada turiu omenyje tai, ką kalbu, o kalbu tai, ką turiu omenyje, — abejingai atsakė Mažylis. — Tu tylėk, trenktas vabale, aš pasakysiu. Tai juodas besiplaikstantis apsiaustas, o vyruko akys paslėptos po juodais akiniais. Kaip Džono Veino iš „Didžiojo dvejeto“. Po akiniais net veido nesimato. Senas ožys, štai kas jis, tiesa?

— Taip, — gurkštelėjęs alaus, pritarė Šiukšlius. Galvoje ėmė gausti.

Mėgdžiodamas naikintuvo lakūną oro mūšyje, Mažylis palinko virš oranžinio vairo. Be abejo, jis mėgdžiojo tą patį Veiną iš „Didžiojo dvejeto“. Mašina, vaizduodama mirties kilpas, oro duobes, pikiravimą, pavojingai laviravo iš šono į šoną.

— Neeeijaaachchchc... echechechechechechech... badda-badda-badda.. Še tau, velnio frice... Kapitone! Galas banditams!.. Tu, kale, pasuk savo šaldančią orą patranką į juos... Tratata... Tratata... Tratata! Sere, jiems galas! Dangus švarus... Kaip OOOGACH? Vaikinai, leidžiamės! Kaip OOOGACH?

Šios scenos metu Mažylio veidas liko abejingas. Jame nevirptelėjo nė vienas raumuo, kai jis sugrįžo į savo juostą ir veržliai nurūko keliu. Šiukšliaus širdis dundėjo krūtinėje, kūną išpylė lipnus prakaitas. Jis pabaigė savo alų. Atėjo laikas padaryti si-si.

— Bet jis manęs nebaugina, — pasakė Mažylis, lyg pokalbio tema nebūtų nutrūkusi. — Ne, velniai griebtų. Jis kietas vaikinas, bet Mažylis jau turėjo reikalų su kietais vyrukais. Pirmiausiai aš jiems užkemšu burną, o po to, kaip sako Bosas, ir juos pačius. Tu tiki?

— Žinoma, — tarė Šiukšlius. Jis nė nenumanė, kas tas Bosas ir kas jis toks buvo.

— Tu gerbi Bosą?

— Žinoma.

— Jau geriau Bosą gerbti. Klausyk, žinai, ką aš ketinu padaryti?

— Važiuoti į Vakarus? — išdrįso spėti Šiukšlius. Atrodė, tai buvo mažiausiai pavojinga.

Mažylis nekantriai sujudėjo:

— Aš turiu omenyje po to, kai į ten nusigausiu. Po to. Žinai, ką aš ketinu daryti po to?

— Ne. Ką?

— Ketinu trumpam nusileisti iki dugno. Patikrinti situaciją. Supranti?

— Žinoma, — atsakė Šiukšlius.

— Velnias! Tu tik tylėk, kalbėsiu aš. Paprasčiausiai patikrinti. Patikrinti vadą. Po to...

Mažylis nutilo ir stebeilydamas virš oranžinio vairo susimąstė.

— Kas po to? — nedrąsiai paklausė Šiukšlius.

— Kulką į kaktą ir — žemėn. Parodysiu jam, ką tas reiškia. Paganys jis man „Kadilakus“ motušės rančoje. Tiki?

— Taip, žinoma.

— Viršus bus mano, — tvirtai pareiškė Mažylis. — Aš atimsiu iš jo valdžią ir paliksiu rančoje ganyti „Kadilakus“. Laikykis manęs, kaip ten tave vadina — Šiukšliumi, ar dar kaip nors. Mums daugiau nebereikės valgyti kiaulienos su pupomis. Mes valgysim tiek vištienos, kiek iki mūsų dar niekas nevalgė.

Mašina su nupieštais iš kolektoriaus virstančiais liepsnos liežuviais kriokdama lėkė plentu. Šiukšlius su šilto alaus skardine ant kelių ir su vis augančiu nerimu viduje sėdėjo keleivio sėdynėje.

*

Į Sibolą, dar žinomą Las Vego vardu, Šiukšlius įvažiavo prieš išauštant rugpjūčio penktajai. Nežinia kur jis pametė vieną sportinį batelį ir dabar, kai leidosi žemyn, jo žingsniai skambėjo panašiai kaip šlept-BAM, šlept-BAM, šlept-BAM, ir priminė nuleistos padangos keliamą triukšmą.