Stephen King - Dvikova (2)

Nusižudyti. Štai ko reikia, štai problemos sprendimas. Jis nutrauks savo nelaimingąją būtį lyg sukriošęs šuo.

Netikėtai rytiniame miesto pakraštyje nuaidėjo galingas sprogimas — atrodė, nematoma būties medžiaga traškėdama plyšo pusiau. Iš tirštėjančių tamsiai mėlynų sutemų staiga išsiveržė pratisas liepsnos stulpas. Norėdamas jį įžiūrėti, Šiukšlius primerkė akis, susiaurindamas jas iki plonytėlaičių plyšelių.

Net jausdamas nepakeliamas fizines kančias, jis mėgaudamasis dėbsojo į ugnį... Negana šito, ją regėdamas, jis džiūgavo ir jautė pasitenkinimą. Liepsna atstojo ir geriausią vaistą, buvo geresnė net už kitą dieną rastą morfijų (išsiskirdamas pavyzdingu elgesiu, jis dirbo Tere Hoto lazarete, bibliotekoje, autoparke, naudojosi kai kuriomis privilegijomis ir šitaip sužinojo apie morfijų bei kitus narkotikus). Savo dabartinių fizinių kančių jis nesiejo su liepsnos stulpu. Težinojo, kad ugnis gera, ugnis nuostabi, ugnis yra tai, ko jam visada reikėjo ir reikės. Žavingoji ugnis!

Po kelių akimirkų sprogo antras naftos rezervuaras, ir net būdamas už trijų mylių nuo epicentro Šiukšlius pajuto šiltą atsiritusios oro bangos gūsį. Driokstelėjo dar viena talpa, po jos kita. Nedidelė pertraukėlė, ir štai griausminga grandine supokšėjo šešios cisternos. Pašvaistė buvo pernelyg ryški, kad į ją galėtum žiūrėti, bet jis vis tiek išsiviepęs spoksojo, o akyse atsispindėjo šokčiojantys geltoni liepsnos liežuviai, ir Šiukšlius pakerėtas sustingo, užmiršdamas sužalotą ranką bei savo mintį apie nelaimingą it seno šuns galą.

Praėjo daugiau nei dvi valandos, kol susprogo paskutinė cisterna, ir po to užslinko tamsa, bet tai buvo netgi ne tamsa — ugninės karštligės apimta naktis atrodė geltonai oranžinė. Visas rytinis horizonto lankas pleveno ugnies liežuviais. Ir Šiukšlius prisiminė vaikystėje turėtą nuotykių knygą, — kažkokią Herberto Velso „Pasaulių karo“ adaptaciją. Dabar, praėjus daugeliui metų, jau nebeegzistavo berniukas su šia nuotykių knyga, — jo vietoje buvo žmogus, pravarde Šiukšlius, žinantis nuostabią, grėsmingą mirtino marsiečių spindulio paslaptį.

Atėjo laikas parką palikti. Temperatūra jau pakilo apie dešimtį laipsnių. Jis privalėjo eiti toliau, į vakarus, aplenkdamas ugnį, kaip ir Pautanvilyje, kur teko bėgti nuo vis besiplečiančio naikinimų lauko. Tačiau bėgti jis nebepajėgė. Ir Šiukšlius užsnūdo ant žolės, o ugniniai atspindžiai žaidė ant jo pavargusio vaikiško veido.

Sapne jį aplankė Tamsos žmogus, vilkįs abitu ir apsigobęs kapišonu, ir nors jo veido neįmanoma buvo įžiūrėti, visgi Šiukšlius pamanė, kad jau yra matęs jį anksčiau. Dar tuomet, kai nuolatiniai Pautanvilio kavinės ar aludės lankytojai jį nušvilpdavo, regis, tarp jų buvo ir šis žmogus, susimąstęs ir nugrimzdęs tylon. Kai Šiukšlius dirbo autoplovykloje („Misteri, gal nublizginti žibintus? Gal juos nupoliruoti?“), nepaleisdamas kempinės iki to laiko, kol ranka tapdavo panaši į balsvą užtroškusią žuvį, o kojos pasidarydavo šviežios dramblio kaulo spalvos, atrodė, kad to žmogaus veidą su karštligišku raudoniu ir beprotiško džiaugsmo šypsena jis matė per mašinų stiklais vilnijančia nutekančio vandens plėvele. Kai šerifas jį išsiuntė į Tere Hoto beprotnamį, — Pažadėtąją Žemę, — Tamsos žmogus ten apsireiškė kaip išsiviepęs psichas sanitaras ir stovėjo jo galvūgalyje, kambaryje, kur pacientams buvo atliekama šoko terapija, laikydamas rankas ant valdymo svertų (Vaikine, aš netrukus pačirškinsiu tavo smegenis, pagelbėsiu tau iš Donaldo Mervino Elberto pavirsti žmogumi, vardu Šiukšlius, gal jums tai nupoliruoti?), pasirengęs suleisti į jo smegenis apie tūkstantį šnypščiančių voltų. Jis gerai pažinojo tą Tamsos žmogų — šis turėjo veidą, kurio niekada negalėjai kaip reikiant įžiūrėti, akis, kurios žvelgė pro liepsną, ir vypsnį, kuris išsišieps virš viso pasaulio kapo.

„Aš padarysiu viską, ko tik panorėsi, — dėkingai sapne atsakė Šiukšlius. — Mano gyvybė priklauso tau!“

Tamsos žmogus po abitu iškėlė rankas, ir apsiaustas įgavo juodos gyvatės formą. Dviese juodu stovėjo aukštumoje, po jų kojomis, apimta liepsnų, tysojo Amerika.

„ Mano artilerijoje tu užimsi aukštą postą. Tu — tasai žmogus, kurio man reikia“.

Paskiau Šiukšlius išvydo ne mažesnę nei dešimties tūkstančių apskurusių vyrų ir moterų armiją, traukiančią į rytus, keliaujančią per dykumas bei kalnus, panėšinčią į žvėrių armadą, kurios valanda pagaliau išmušė: žmonių buvo pilni sunkvežimiai ir džipai, ir vežėčios, ir ratuoti turistiniai nameliai, ir tankai; kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai po kaklu kabojo juodas akmuo; kai kurių akmenų gelmėje švytėjo kažin kas rausva, tai buvo panašu arba į Akį, arba į Raktą. Ir avangarde Šiukšlius išvydo save, riedantį ant gigantiškos cisternos viršaus, ir žinojo, kad talpa užpildyta panašiu į želė napalmu... paskui jį sekė sunkvežimių kolona, prikrauta bombų, minų, plastikinių sprogmenų, liepsnosvaidžių, signalinių raketų, šiluminius taikinius atakuojančių raketų, granatų, kulkosvaidžių ir raketinių įrenginių. Netrukus turėjo prasidėti mirties šokis, jau smilko smuikų ir gitarų stygos, oras buvo prisotintas sieros ir kordito dvoko.

Tamsos žmogus vėl iškėlė rankas, o kai jas nuleido, viskas aplink sustingo ir nutilo, daugiau nebebuvo liepsnų, net pelenai atšalo, ir trumpą akimirką Šiukšlius vėlei tapo Donaldu Mervinu Elbertu, išsigandusiu, pasimetusiu berniuku. Tik šį vienintelį mirksnį jam toptelėjo, jog tapo vienu iš Tamsos žmogaus šachmatų partijos pėstininkų, kad jis apgautas.

Po to jis išvydo Tamsos žmogaus veidą — pirmą kartą ne visiškai paslėptą: giliose akiduobėse, kur turėjo būti akys, degė du tamsiai raudoni angliukai, apšviečiantys ploną kaip ašmenys nosį.

— Aš padarysiu viską, ką tu panorėsi, — sapne dėkingai ištarė Šiukšlius.

— Mano gyvybė priklauso tau! Mano siela priklauso tau!

— Tavo misija bus padegimas, — niūriai ištarė Tamsos žmogus. — Tu privalai ateiti į mano miestą, kur viskas ir paaiškės.

— Kur? Kur? — jį neramino viltis ir laukimas.

— Vakarai, — išnykdamas tarė Tamsos žmogus. — Vakarai. Už kalnų.

Šiukšlius prabudo, ir vis dar buvo naktis, vis dar žioravo pašvaistė.

Liepsna artėjo. Kaitra dusino. Sproginėjo namai. Išnyko žvaigždės, jas uždengė stora degančios naftos skraistė. Ėmė lyti tikras pelenų lietus. Kortus užbėrė juodas sniegas.

Dabar, kai Šiukšliui radosi tikslas, jis pasijuto galįs eiti. Per didelį vargą jis pajudėjo į vakarus. Kartkartėmis sutikdavo vieną kitą išlikusį. Jie apleido Gerį, gręžiodamiesi atgal į miestą ryjančią ugnį. Kvailiai, beveik draugingai galvojo Šiukšlius. Jūs sudegsite. Ateis laikas, ir jūs visi sudegsite.

Žmonės nekreipė į jį dėmesio — jiems jis buvo viso labo vienas iš išlikusiųjų. Jie išnyko dūmuose, ir išaušus Šiukšlius klibinkščiuodamas perkirto Ilinojaus valstijos sieną. Į šiaurę nuo jo buvo Čikaga, pietvakariuose — Džioletas, o už nugaros — ugnis, besiblaškanti savo pačios dūmuose, kurie uždengė visą horizontą. Išaušo. Prasidėjo liepos antroji.

Šiukšlius jau pamiršo savo svajones sudeginti Čikagą iki pat pamatų — svajones apie dar didesnį naftos cisternų kiekį ir naftos produktus pervežančius sąstatus, stovinčius ant šoninių geležinkelio atšakų, apie užsiliepsnojančius tarsi degtukų dėžutės namus. Jam nusispjaut ant šio Vėjų Miesto. Tądien jis įsilaužė į gydytojo kabinetą viename Čikagos dangoraižyje ir pavogė dėžę su morfijumi. Morfijus truputį nuslopino skausmą, bet tai padarė žymiai didesnį pašalinį efektą: skausmas, kurį jautė tikrovėje, apslopintas narkotikų, jam jau neturėjo ankstesnės reikšmės.