Stephen King - Dvikova (2)

Tos pačios dienos vakare Šiukšlius rado didelį indą boro vazelino ir apdegintą rankos vietą padengė poros centimetrų storio tepalo sluoksniu. Jį kankino troškulys, atrodė, jis nepaliko jo nė akimirkai. Tamsos žmogaus fantazijos lyg įkyrios musės zyzdamos tai įskrisdavo jo galvon, tai išskrisdavo lauk. Kai temstant iš nuovargio jis jau nebesilaikė ant kojų, į galvą toptelėjo mintis, kad miestas, į kurį jam įsakė eiti Tamsos žmogus, tikriausiai yra Sibola, Septynetas Viename, Pažadėtas Miestas.

Tą naktį Tamsos žmogus vėl apsireiškė jo sapne ir patvirtino, kad taip ir yra.

*

Pašiurpęs nuo besismelkiančio į kaulus dykumos šalčio, Šiukšlius pakirdo iš savo perpus sapnų, perpus prisiminimų. Dykumoje visada taip: arba šaltis, arba kaitra, ir jokio aukso vidurio.

Stenėdamas jis pakilo ir mėgindamas gintis nuo šalčio susigūžė. Virš galvos, užliedamos dykumą šalta magiška šviesa, švytėjo milijardai žvaigždžių, atrodė, jos taip arti, kad galėtum palytėti ranka.

Šiukšlius patraukė atgal prie plento, kaskart susiraukdamas, kai save primindavo sudirginti gyjantys nudegimai ir skrodžiantys visą kūną skausmo dūriai. Bet dabar skausmas neatrodė toks didelis. Akimirką jis stabtelėjo ir pažvelgė į snaudžiantį miestą (tai šen, tai ten lyg elektriniai židiniai vis dar plykstelėdavo ugnies kibirkštys). Ir jis leidosi į kelią.

*

Kai po kelių valandų švelnios aušros spalvos nudažė dangų, Sibola, atrodė, buvo taip pat toli, kaip ir anąsyk, kai Šiukšlius, pirmą kartą pakilęs įkalnėn, išvydo miestą. Ir per kvailumą išgėrė visą vandenį, pamiršęs, kaip smarkiai čia priartėja kiekvienas reginys. Patekėjus saulei, dėl kankinančio troškulio jis negalės ilgai eiti. Jam vėl teks pagulėti, kol saulė neišspinduliuos visos savo galybės.

Praėjus valandai po saulėtekio, jis prisiartino prie dešinėje pusėje iki pat stiklų įklimpusio smėlin „Mersedeso“ Jis atidarė kairės pusės dureles ir išvilko du susiraukšlėjusius, pavirtusius panašiais į beždžiones mašinos gyventojus — skimbčiojančią brangenybėmis pagyvenusią moterį ir nenatūraliai baltais, lyg butaforiniais plaukais, vyrą. Kažką murmėdamas, Šiukšlius ištraukė užvedimo raktelį, apėjo mašiną ir atidarė bagažinę. Lagaminai buvo neužrakinti. Jis apkarstė „Mersedeso“ langus drabužiais, apačioje prispaudęs juos akmenimis. Dabar turėjo vėsų, užtamsintą urvą.

Jis įšliaužė į jį ir užmigo. Už daugelio mylių į vakarus, švytėdamas vasaros saulės spinduliuose, plytėjo Las Vegas.

*

Šiukšlius nemokėjo vairuoti, Tere Hote šito nemokė, bet jis mokėjo važiuoti dviračiu. Liepos ketvirtąją, tądien, kai Laris Andervudas po nakties rado Ritą Blekmur negyvą nuo pernelyg didelės vaistų dozės, Šiukšlius apžergė dešimties pavarų dviratį ir pajudėjo kelionėn. Pradžioje jam sekėsi prastokai, nes kairioji ranka buvo bloga pagalbininkė. Tą pirmąją dieną jis virto nuo dviračio du kartus, sykį kaip tik ant apdegintos vietos, patirdamas klaikų skausmą. Tuo metu pūliai jau prasimušė pro vazelino sluoksnį ir baisiai dvokė. Retsykiais Šiukšlius pagalvodavo apie gangrenos tikimybę, bet kaskart neleisdavo sau pernelyg nervintis. Jis ėmė maišyti vazeliną su antiseptiniu tepalu, nors net neįsivaizdavo, ar tai padės, bet kad nepakenks, jis žinojo tikrai. Išėjo klampi balsva į spermą panėšinti masė.

Palengva Šiukšlius prisitaikė vairuoti dviratį viena ranka ir pasirodė, kad gebėjo važiuoti padoriu greičiu. Plentas jau nebevinguriavo, ir nuo šiol jis daugiausia veržliai tiesėsi pirmyn. Šiukšlius užtikrintai vairavo dviratį, nekreipdamas dėmesio į nudegimus ir lengvą galvos svaigimą, juntamą dėl nuolat vartojamo morfijaus. Jis išplempė galoną vandens ir gerai pavalgė. Švilpdamas plentu, tegalvojo apie Tamsos žmogaus žodžius: „ Mano artilerijoje tu užimsi aukštą postą. Tu — tasai žmogus, kurio man reikia“ . Kokie tai nuostabūs žodžiai! Ar iki šiol jis buvo kam nors iš tiesų reikalingas? Tuo metu, kai po karšta Vidurio Vakarų saule mynė pedalus, šie žodžiai vis skambėjo ir skambėjo jo galvoje. Vos girdimai jis užtraukė dainelę, kuri vadinosi „Pakeliui į naktinį klubą“. Eilutė „Ši-a-bola! Bad-du-bad-du-bamp!“ pavyko ypač gerai. Jis dar nebuvo toks beprotis, kokiu jam lemta tapti, tačiau energingai prie to artėjo.

Liepos aštuntąją, tądien, kai Nikas Androsas su Tomu Kalenu Komančio apygardoje, Kanzaso valstijoje, išvydo besiganančią bizonų bandą, Šiukšlius Davenporto rajone perkirto Misisipę. Dabar jis buvo Ajovoje.

Keturioliktąją dieną, kai Laris Andervudas rytiniame Niū Hampšyre prabudo prie didelio balto namo, Šiukšlius į šiaurę nuo Kaunsil Blafso perkirto Misūrį ir atsidūrė Nebraskoje. Palengva jis ėmė naudotis kairiąja ranka, jo raumenys sustiprėjo, ir jausdamas neįtikėtiną būtinybę skubėti pirmyn, tik pirmyn, nepavargdamas mynė pedalus.

Tai atsitiko vakarinėje Misūrio pusėje, kai Šiukšlius ėmė įtarti, kad tikriausiai pats Viešpats atsistojo jo likimo kely. Nebraskoje buvo kaži kas ne taip, kažkas iki šleikštulio ne taip. Tai, kas jį gąsdino. Atrodė viskas kaip ir anksčiau, kaip Ajovoje... Bet visgi buvo ne taip. Iki šiol visas ankstesnes naktis Tamsos žmogus pasirodydavo jam sapnuose, bet kai Šiukšlius perkirto Nebraskos sieną, Tamsos žmogus liovėsi lankęsis.

Vietoj jo ėmė sapnuotis sena moteris. Tuose sapnuose jis visuomet atsidurdavo kukurūzų lauke — tysantis ant pilvo, kone paralyžiuotas nuo neapykantos bei siaubo. Spindėdavo vaiskus rytas. Girdėdavo karksint varnas. Aplink jį, kur bepažvelgtum, styrojo platūs, panašūs į kardus kukurūzų stiebai. Patsai to nenorėdamas, bet neįstengdamas atsilaikyti, jis virpančia ranka imdavo skirti stiebus ir bandė tarp jų ką nors įžvelgti. Laukymės viduryje stovėjo senas namas. Iš tolo sunku buvo suprasti, ar namo pamatai plytiniai, ar iš rąstų. Po obels šaka karojo ir suposi automobilio padanga. O prieangyje, pritardama sau gitara ir giedodama kažkokią dvasingą giesmę, sėdėjo labai sena negrė. Iš sapno į sapną giesmės keitėsi, bet dauguma iš jų Šiukšliui buvo pažįstamos, nes kažkada jis pažinojo moterį, berniuko, vardu Donaldas Mervinas Elbertas, motiną, kuri triūsdama namuose visuomet niūniuodavo panašias giesmes.

Šis sapnas buvo košmariškas, bet ne todėl, kad jo pabaigoje įvykdavo kažkas nepaprastai siaubinga. Iš pirmo žvilgsnio sapne nebuvo nieko gąsdinančio. Kukurūzai? Žydras dangus? Senoji moteris? Padanga-sūpuoklės? Kaip gali bauginti šie daiktai? Senutė nesvaidė į jį akmenų, senutė, giedanti senoviškas, Dievą garbinančias dainas, tokias kaip „Tą didįjį Prisikėlimo rytą“ ir „Iki pasimatymo, palaimingasai Jėzau, iki pasimatymo“. Visame pasaulyje tik Karlai Jatsai apmėtydavo jį akmenimis.

Bet dar neišnykus sapnui, jį paralyžiuodavo baimė. Atrodė, kad visą laiką jis žvelgė visai ne į senutę, o į kažkokią paslaptingą, vos paslėptą šviesą, kuri tuojau pat suvirpės ir ištrūks iš jos užliedama viską aplink tokiu ugniniu švytėjimu, jog liepsnos apimtos Gėrio naftos cisternos atrodys tik kaip išsibarsčiusios vėjyje žvakės, — tokia ryški šviesa, jog visi ankstesni gaisrai atrodys nelyginant gęstančios laužo viršūnėlės. Ir visą šią sapno atkarpą Šiukšlius nepaliaudamas galvojo: „O, prašau išvest mane iš čia, aš nieko nenoriu iš šios senos raganos, prašau, na prašau, išvest mane iš Nebraskos!“ Po to, kad ir kokią giesmę senoji negrė begiedotų, staiga ji netikėtai nutils ir išleis šaižų nesuprantamą garsą. Moteris pažvelgs būtent ten, iš kur jis stebėjo ją pro mažytę prabangaus kukurūzų stiebų nėrinio spragą. Jos senas veidas buvo tarsi išaustas iš daugybės raukšlelių, plaukai atrodė tokie reti, kad pro juos prasišvietė ruda kaukolė, bet akys degė lyg briliantai ir buvo kupinos ugnies, kurios jis taip bijojo.