Stephen King - Dvikova (2)

— Sibola! — murmėjo jis. — Sibola! Aš einu! Aš einu! Aš padarysiu viską, ko panorėsi! Mano gyvybė priklauso tau! Bad-du-bad-du- bamp!

Dabar, kai troškulys buvo truputį apmalšęs, artyn ėmė sėlinti mieguistumas. Jis jau kone snūduriavo, kai sąmonės gelmę lyg lediniai stileto ašmenys perskrodė visiškai priešinga mintis.

„ O kas, jei Sibola tebuvo miražas?“

— Ne, — sumurmėjo Šiukšlius. — Ne, ne.

Paprastu neigimu šios minties niekaip nepavyko nuginti. O ašmenys atkakliai tęsė savo darbą. O kas, jei paskutinius vandens likučius jis išgėrė vien dėlei miražo? Jis, žinoma, savaip suvokė asmeninę beprotybę, kaip dažnai atsitinka bepročiams. Jei tai buvo miražas, vadinasi, jis mirs dykumoje ir pavirs maistu musėms.

Pagaliau, nepajėgdamas ištverti šios siaubingos minties, jis sunkiai pakilo ant kojų ir nukėblino atgal iki plento, kovodamas su atvilnijančiomis, užsimojusiomis išversti jį iš kojų užmaršties ir pykinimo bangomis. Atsidūręs kalvos viršūnėje, jis ėmė godžiai stebeilyti plytinčią žemai lygumą su kur ne kur augančiais jukos krūmokšniais, velniškąja mantilija, ir vėjaričiais augalais. Akimirksniu gerklė susitraukė, ir Šiukšliui užėmė kvapą, bet ūmai lyg besi vyniojanti medžiagos juosta iš jo krūtinės ištrūko gilus palengvėjimo atodūsis.

Ji buvo vietoje!

Sibola, apipinta legendomis, ieškoma daugelio ir surasta jo, žmogaus, vadinamo Šiukšliumi.

Plytinti apačioje, nusidriekusi per dykumą, apsupta žydrų kalnų, pati atrodanti žydroka dėl jos bokštus ir gatves gaubiančios miglos, švytinti akinančiai ryškioje dykumos dienos šviesoje. Ten buvo palmės... jis matė palmes... ir juduliavimą... ir vandenį.

— O Sibola... — tyliai niūniuodamas, Šiukšlius nuslinko pikapo šešėlin. Miestas buvo toliau nei atrodė iš čia, — jis tai suprato. Šiandien vakare, kai tik Viešpaties Deglas paliks dangaus skliautą, jis žygiuos greitai, kaip niekad iki šiol dar nebuvo ėjęs. Jis nusigaus iki Sibolos, ir pirmiausiai pasiners į pirmą pasitaikiusį fontaną. O po to susiras jį, tą žmogų, kuris paliepė jam čia ateiti. Žmogų, atsiviliojusįjį per kalnus ir lygumas į šią dykumą — viso labo per vienintelį mėnesį, nepaisant siaubingai nudegintos rankos.

Jis realiai egzistuoja — tasai Tamsos žmogus, tas juodas gaivalas. Jis laukė Šiukšliaus Siboloje, ir kaip tik jam priklausė nakties armijos, būtent jam buvo pavaldūs blyškiaveidžiai mirusiųjų pasaulio raitininkai, kurie lavina paplūs iš vakarų priešpriešiais tekančią saulę. Jie puls klaikiai riaumodami, vaipydamiesi, o paskui juos sklis degėsių bei parako kvapas. Aidės siaubo riksmai, bet tai mažai jaudino Šiukšlių; šėls prievartos ir malšinimo jūra, bet Šiukšlių tai neramino dar mažiau; siautės žmogžudystės, bet ir tai nebuvo svarbu — šniokš viską apimantis, grandiozinis Gaisras.

O tai jį jau labai aistrino. Sapnuose lankydavosi Tamsos žmogus ir iš neaprėpiamos aukštybės tiesė rankas, rodydamas Šiukšliui liepsnos apimtą šalį. Lyg bombos sproginėjančius miestus. Ugnyje skendėjančius įdirbtus laukus. Čikagos, Pitsburgo, Detroito ir Birmingamo upes, žioruojančias nuo išsiliejusios naftos. Ir dar sapne Tamsos žmogus pasakė jam vieną labai paprastą dalyką, kuris privertė Šiukšlių drožti kiek kojos neša: „ Mano artilerijoje tu užimsi aukštą postą. Kaip tik toks žmogus man reikalingas“.

Jis apsivertė ant šono, skruostus ir vokus dilgino vėjo genamas smėlis. Šiukšlius jau ėmė netekti vilties — taip, nuo tos akimirkos, kai nuo jo dviračio nulėkė ratas, jis ėmė prarasti viltį. Atrodė, kad galų gale Dievas — šerifų tėvažudžių Dievas, Karlo Jatso Dievas — pasirodė stipresnis už Tamsos žmogų. Ir visgi Šiukšlius neprarado savo tikėjimo, jis jį brangino. Galų gale, taip ir nespėjęs pasiekti Sibolos, kurioje jo laukė Tamsos žmogus, jis išvydo ją toli žemumoje, snūduriuojančią saulės spinduliuose.

— Sibola! — sušnibždėjo jis ir užsnūdo.

*

Pirmas regėjimas jį aplankė Geryje, prieš mėnesį, po to, kai jis apsidegino ranką. Tą naktį užmigo įsitikinęs, kad numirs, juk neįmanoma išgyventi po tokių nudegimų. Jo liguisto proto užkampiuose įkyriai skambėjo priedainis: „Gyventi dėl deglo, numirti dėl deglo. Gyventi dėl jo, numirti nuo jo“.

Kažkokiame mažame miesto parke, kai pakirto kojas, ir Šiukšlius parkrito, jo ranka apsvilusioje rankovėje paršlijo greta ir lyg apmirė, tapo nepriklausoma. Skausmas buvo milžiniškas, neįtikėtinas. Jis nevaliojo nė įsivaizduoti, kad pasaulyje egzistuoja toks skausmas.

Šiukšlius triumfuodamas lakstė nuo vienos naftos cisternos prie kitos, užvesdamas suteptus alyva laiko reguliatoriaus įrenginius: kiekvieną iš jų sudarė plieninis vamzdelis ir degus parafino mišinys, nuo rūgšties atskirtas plienine pertvarėle. Šiuos įrenginius jis pritaisydavo pačiose cisternų viršūnėse, jų nutekamuosiuose vamzdeliuose. Kai rūgštis pradegins plieną, parafinas užsidegs, ir nuo šio karščio cisternos sprogs. Jis ketino nusigauti iki vakarinių Gėrio apylinkių, iki netvarkingai susiraizgiusių ir Čikagos ar Milvokio kryptimis išsišakojančių gatvių dar prieš sprogstant kuriam nors iš šių miestų. Jis geidė pasimėgauti tuo įsivaizduojamu reginiu, kai visas miestas ims verpetuoti ugniniame sūkuryje. Bet Šiukšlius arba deramai neįvertino paskutinio įrenginio, arba negrabiai su juo elgėsi. Laiko reguliatorius suveikė, kai jis veržliarakčiu tik atidarė nupiltuvo dangtelį. Vos tik įkaitęs parafinas ištekėjo iš vamzdžio, tvykstelėjo akinančiai ryškus blyksnis, apgaubęs jo kairiąją ranką liepsna. Tai buvo anaiptol ne toji neskausminga ugninė įkaitusio skysčio pirštinė, kurią pamojavęs galėjai užgesinti kaip didelį degtuką. Skausmas buvo toks stiprus, lyg jis būtų įkišęs ranką į vulkano kraterį.

Veriamai klykdamas, vikriai kaip loto kamuoliukas jis nudundėjo naftos cisternos viršumi palei juosusius ją neaukštus turėklus. Jei šių turėklų nebūtų buvę, jis lyg krentantis ir besivartantis ore deglas būtų nunėręs žemyn. Vien tik atsitiktinumas išgelbėjo jam gyvybę — suklupęs jis parvirto ant liepsnojančios rankos ir šitaip nuslopino liepsnos liežuvius.

Paklaikęs iš skausmo Šiukšlius atsisėdo. Vėliau jis manys, kad tik akla sėkmė — arba Tamsos žmogaus noras — neleido jam sudegti gyvam. Didelė dalis parafino užtaiso vis dėlto nepateko ant jo. Ir todėl jis jautėsi dėkingas, — bet šis dėkingumo jausmas atėjo vėliau. Tuomet jis gebėjo tik rėkti ir vartytis nuo šono ant šono, kai ant spirgančios rankos rūko ir skeldėdama nyko akyse oda.

Gęstančiu žvilgsniu stebeilydamas į dangų, jis prisiminė, kad paruošė apie tuziną įrenginių su laiko reguliatoriais. Bet kurią akimirką jie galėjo suveikti. Tai būtų nuostabu — mirti ir pagaliau išsivaduoti iš to nepakeliamo skausmo; bet žūti liepsnos liežuviuose — siaubinga kančia. Šiaip ne taip jis nušliaužė žemyn ir perkirtęs apmirusias transporto arterijas, laikydamas apanglėjusią kairę ranką atokiau, nusliūkino šalin.

Kai nusigavo iki mažytės parduotuvės miesto centre, jau žioravo saulėlydis. Mėgindamas prisiminti, kaip gydomi nudegimai, Šiukšlius prisėdo ant žolės tarp dviejų teniso kortų. Patepa aliejumi — taip būtų pasakiusi Donaldo Mervino Elberto mama. Bet tai tiktų apsiplikius arba kai riebalai iš keptuvės staiga šokteli per aukštai ir užtykšta ant rankos karštais purslais. Jis nė neįsivaizdavo, kaip patepti sueižėjusį juodą jovalą tarp alkūnės ir peties; tos vietos jis negalėjo nė paliesti.