Stephen King - Žalioji mylia

Negalėjau atitraukti akių nuo Misterio Džinglo, gulinčio Eleinos delne lyg mažiausias pasaulyje kilimas iš meškos kailio.

Bredas norėjo atsikirsti, apšaukti, kad Eleina blefuoja – ir jis būtų buvęs teisus, „Džordžijos pušų“ gyventojams pavėsinė nebuvo toji teritorija, kurioje rekomenduojama būti, bent aš tai žinojau – tačiau nieko nepasakė. Širdyje jis kaip ir Persis buvo bailys. Be to, Bredas galėjo pasitikrinti, ar teisybė, kad, kaip teigė Eleina, jos anūkas yra Svarbus Ponas, ir sužinoti, jog tai teisybė. Tačiau tikriausiai Bredas nieko nepasakė todėl, kad jo smalsumas buvo patenkintas, troškulys sužinoti numalšintas. Ir galų gale paaiškėjo, jog tai, kas žadino jo smalsumą, nebuvo kažkas ypatinga. Senuko numylėtas peliukas gyveno pavėsinėje. O dabar jis pastipo nuo infarkto ar kažko panašaus, stumdamas nuspalvintą siūlų špūlę.

– Nesuprantu, ko jūs šitaip karščiuojatės, – pasakė Doulanas. – Abu. Elgiatės taip, lyg čia būtų buvęs šuo ar kas nors panašus.

– Dink iš čia, – iškošė pro dantis Eleina. – Dink iš čia, neišmanėli. Tavo menkas protelis yra šlykštus ir neteisingai orientuotas.

Doulanas išraudo, taškai, kurie ženklino mokyklos laikų spuogus, prisipildė tamsaus raudonio. Jų buvo gana daug.

– Aš išeisiu, – atsakė Doulanas, – tačiau kai tu rytoj čia ateisi... Poli... ant durų rasi naują spyną. Ši vieta yra už leistinų „Džordžijos pušų“ gyventojams lankyti ribų, ir man visai nesvarbu, ką apie mane sako senoji ponia. Mano Šūdas Nesmirdi. Pasižiūrėkite į grindis! Lentos išklypusios ir supuvusios. Kai per jas žengsi, tavo nusenusi kaulėta koja gali įstrigti lyg balana. Tad, jei norite, pasiimkite nustipusią pelę, ir išeikite iš čia. Nuo šiol „Meilės pavėsinė“ yra uždaryta.

Jis apsisuko ir nužirgliavo šalin – tarsi žmogus, tikintis, jog iškovojo bent lygiąsias. Palaukiau, kol Doulanas dingo, ir švelniai paėmiau Misterį Džinglą iš Eleinos rankų. Mano akys užkliuvo už popierinio maišelio su mėtiniais saldainiais, ir jose susitvenkė ašaros. Nežinau, kartais aš kažkaip lengviau pravirkstu.

– Ar padėtum man palaidoti seną draugą? – paklausiau Eleinos, kai nutilo sunkūs Bredo Doulano žingsniai.

– Taip, Polai.

Ji apkabino mane per liemenį ir padėjo savo galvą ant mano peties. Savo senu artrito susuktu pirštu Eleina glostė Misterio Džinglo nebejudantį šoną.

– Mielai tau padėsiu.

Taigi mes pasiskolinome sodininko kastuvėlį ir palaidojome Delo numylėtą peliuką, kai popiečio šešėliai ėmė driektis pro medžius, o po to sugrįžome vakarienės bei tęsti mums skirto likusio gyvenimo. Susimąsčiau apie Delą, kaip jis klūpėjo ant mano kabineto žalio kilimo, susidėjęs rankas ant lempoje blizgančios plikės, kaip prašė mūsų pasirūpinti Misteriu Džinglu, neleisti, „kad tas blogas žmogus jį skriaustų“. Tačiau blogi žmonės vis tiek mus skriaudžia, ar ne tiesa?

– Polai? – paklausė Eleina. Jos balsas buvo ir malonus, ir išvargęs. Manau, jog tokiems senučiukams kaip mes net sodininko kastuvėliu iškasti kapą ir palaidoti peliuką yra didelis darbas. – Ar tu gerai jautiesi?

Spustelėjau ranką, kuria buvau apkabinęs Eleiną per liemenį.

– Puikiai.

– Klausyk, pasiūlė ji. – Bus nuostabus saulėlydis. Ar galėtume pasilikti ir jį stebėti?

– Gerai, – atsakiau.

Ir mes dar kurį laiką stovėjome pievelėje, rankomis apsikabinę per liemenį, iš pradžių stebėdami, kaip dangus nusidažo ryškiomis spalvomis ir kaip po to jos virsta pilkomis lyg pelenai.

Sainte Marie, Mere de Dieu, priez pour nous, pauvres pecheurs, maintenant et a l'heure de notre mort.

Amen.

13

1956—ieji.

Alabama per lietų.

Mūsų trečioji anūkė, graži mergina, vardu Tesa, baigė Floridos universitetą. Važiavome į iškilmes „Greyhound“ kompanijos autobusu. Man tada buvo šešiasdešimt ketveri, tikras paauglys. Džanisė buvo penkiasdešimt devynerių ir graži kaip visada. Bent jau man. Sėdėjome pačiame autobuso gale, ir Džanisė barėsi, kad nenupirkau naujo fotoaparato užfiksuoti šį palaimintą momentą. Prasižiojau norėdamas jai paaiškinti, kad atvykę turėsime visą laisvą dieną pirkiniams, ir jei ji taip nori, galės nusipirkti naują fotoaparatą, jei tik leis mūsų biudžetas, be to, ji kelia triukšmą tik todėl, kad nusibodo kelionė ir nepatiko knyga, kurią pasiėmė. Tai buvo Perio Meisono romanas. O toliau viskas mano atmintyje išbluko, kaip išblunka saulėje palikta fotojuosta.

Ar prisimenate tą avariją? Manau, keli šias eilutes skaitantys žmonės gali prisiminti, tačiau dauguma ne. Kai ji nutiko, apie tai rašė visų laikraščių, nuo vienos pakrantės iki kitos, pirmuosiuose puslapiuose. Jau buvome išvažiavę iš Birmingemo, pliaupė lietus, Džanisė skundėsi savo senu fotoaparatu, ir staiga sprogo autobuso padanga. Autobusas ėmė slysti šlapia kelio danga, ir į jo šoną trenkėsi sunkvežimis, vežantis trąšas. Sunkvežimis, važiavęs didesniu nei šešiasdešimt mylių per valandą greičiu, nubloškė autobusą į tilto atramą, sutraiškė jį į betoną ir perskėlė pusiau. Dvi blizgančios, lietaus nuplautos autobuso dalys ėmė suktis priešingomis kryptimis, viena, kurioje buvo dyzelinio kuro bakas, susprogo ir pasiuntė raudonai juodą ugnies kamuolį į pilką, lietingą dangų. Vieną akimirką Džanisė skundėsi savo senu „Kodaku“, o jau kitą aš atsidūriau priešingoje viaduko pusėje ir gulėjau lietuje, spoksodamas į nailonines kelnaites, iškritusias iš kažkieno lagamino. Ant jų juodais siūlais buvo išsiuvinėta TREČIADIENIS . Visur voliojosi pradaryti lagaminai. Ir kūnai. Ir kūnų dalys. Tame autobuse buvo septyniasdešimt trys keleiviai, ir tik keturi išliko gyvi. Aš buvau vienas iš jų ir vienintelis rimtai nesužalotas.

Pakilau ir svirduliuodamas nuėjau tarp išsibarsčiusių pravirų lagaminų bei sudraskytų į gabalus žmonių ir šaukiau savo žmoną vardu. Prisimenu, kaip paspyriau žadintuvą, kaip išvydau kokių trylikos metų negyvą berniuką, gulintį stiklo šukių krūvoje, dėvintį „P. F. Flyers“ firmos batelius, kurio pusė veido buvo nuplėšta. Pajutau, kaip lietus talžo mano veidą, po to palindau po viaduku, ir trumpam lietus manęs nebetalžė. Kai išėjau kitoje pusėje, vandens čiurkšlės lyg botagai vėl ėmė plakti mano skruostus bei kaktą. Išvydau Melinda, gulinčią palei sumaitotą apvirtusio sunkvežimio su trąšomis kabiną. Pažinau ją iš raudonos suknelės – tai buvo viena iš jos pačių geriausių. Suprantama, jog pačią geriausią Džanisė saugojo diplomų įteikimo ceremonijai.

Ji dar nebuvo mirusi. Dažnai pagalvodavau, jog būtų buvę geriau, – jeigu ne jai, tai bent jau man,. – jei Džanisė būtų žuvusi vietoje. Tada būčiau galėjęs truputėlį greičiau, natūraliau leisti jai iškeliauti į aną pasaulį. O gal aš save tik apgaudinėju. Viena žinau tikrai: niekaip negalėjau leisti jai numirti.

Džanisė virpėjo visu kūnu. Vienas jos batelis buvo nukritęs, ir aš mačiau, kaip trūkčioja jos pėda. Džanisės akys buvo atmerktos, tačiau bereikšmės, kairioji pasruvusi krauju. Atsiklaupiau greta jos ant kelių per dūmais prakvipusį lietų ir tuo metu tepajėgiau galvoti, jog šis Džanisės trūkčiojimas reiškia, kad ji žudoma elektros kėdėje; ji žudoma elektros kėdėje, o aš privalau sulaikyti limbą, kol dar ne per vėlu.

– Padėkite! – sušukau. – Padėkite man kas nors!

Niekas nepadėjo. Niekas net neprisiartino. Pylė lietus, – smarkus, merkiantis lietus, kuris priplojo man prie galvos plaukus, – o aš laikiau apkabinęs Melinda, ir niekas neatėjo pagalbon. Jos bereikšmės akys pažvelgė į mane, ir iš praskelto pakaušio plūstelėjo kraujas. Greta vienos virpančios, beprasmiškų spazmų tampomos rankos gulėjo chromuoto plieno plokštelė, kurioje buvo išgraviruota „GREY“. O netoli šios rankos gulėjo ne daugiau kaip ketvirtadalis kažkokios masės, kuri nesenai buvo verslininku, apsivilkusiu rudu vilnoniu kostiumu.