Stephen King - Žalioji mylia

O dabar aš įžengiau į kamerą, lydimas Dyno ir Herio. Abu jie buvo išblyškę ir prislėgti.

– Ar esi pasiruošęs, Džonai? – paklausiau.

Jis linktelėjo galva.

– Taip, bose. Manau, pasiruošęs.

– Gerai. Prieš išeinant turiu tau kai ką pasakyti.

– Sakykite ką tik reikia, bose.

– Džonai Kofi, būdamas teismo valios vykdytojas...

Pasakiau visą kalbą iki pat galo, o kai baigiau, Heris Tervilidžeris priėjo prie Džono ir ištiesė ranką. Kurį laiką Džonas buvo nustebęs, tačiau po to nusišypsojo ir paspaudė Heriui ranką. Dynas, kuris buvo blyškesnis nei bet kada, ištiesė savąją.

– Tu nusipelnei visai ko kito, Džoni, – pasakė jis prikimusiu balsu. – Atleisk.

– Viskas bus gerai, – atsakė Džonas. – Dabar yra sunkus momentas; tačiau netrukus viskas bus gerai.

Jis pakilo, ir Melės dovanotas medalionas su Šventuoju Kristoforu išlindo pro marškinių iškirptę.

– Džonai, pasakiau, – aš privalau jį paimti. Po... po to galėsiu jį vėl tau uždėti, bet dabar privalau paimti.

Medalionas buvo sidabrinis, o jei Van Hėjui įjungus srovę jis bus prigludęs prie odos, medalionas gali išsilydyti ir prikepti prie kūno. Net jei tai neįvyktų, medalionas nuo elektros srovės paliktų savotišką išdegintą fotografiją ant Džono krūtinės. Tai jau buvau matęs. Per metus, praleistus Mylioje, buvau matęs beveik viską. Daugiau nei man reikėjo. Dabar tai žinau.

Džonas nusivėrė grandinėlę ir įdėjo man į delną. Aš įsidėjau medalioną į kišenę ir paliepiau Džonui išeiti iš kameros. Visiškai nereikėjo patikrinti, ar šalmas gerai priglus prie Džono galvos ir srovė netrukdomai indukuosis; Džono galva buvo glotni kaip mano delnas.

– Žinote, bose, šiandien po pietų užmigau ir susapnavau sapną, – pasakė Džonas. – Sapnavau Delo pelę.

– Iš tiesų, Džonai?

Atsistojau jam iš kairės. Heris iš dešinės. Dynas užėjo už nugaros. Tada mes nužingsniavome Mylia. Man tai buvo paskutinis kartas, kai Mylioje lydėjau kalinį.

– Taip, – atsakė Džonas. – Sapnavau, jog peliukas pateko į tą miestą, apie kurį kalbėjo bosas Hauvelas, į Mauzvilį. Sapnavau, jog ten buvo vaikų. O kaip jie juokėsi iš peliuko triukų! – Džonas ir pats nusijuokė iš šios minties, po to vėl surimtėjo. – Sapnavau, jog ten buvo ir tos dvi mažos šviesiaplaukės mergaitės. Jos taip pat juokėsi. Apsikabinau jas, ir iš jų plaukų nebėgo kraujas, jos buvo visai sveikos. Visi kartu žiūrėjome, kaip Misteris Džinglas ridena tą špūlę, ir smagiai juokėmės. Vos neplyšome iš juoko.

– Iš tiesų?

Maniau, jog nepajėgsiu šito ištverti, neišlaikysiu. Galvojau, kad pravirksiu ar imsiu šaukti, ar sprogs mano širdis, ir tada viskam bus galas.

Nuėjome į mano kabinetą. Džonas kelias akimirkas dairėsi, po to neprašytas atsiklaupė ant kelių. Už jo stovintis Heris žiūrėjo į mane paklaikusiomis akimis. Dynas buvo išbalęs lyg popierius.

Atsiklaupiau kartu su Džonu ir pagalvojau, jog viskas keistai apsivertė aukštyn kojomis: mano pareiga buvo padėti kaliniams užbaigti jų kelionę, o šį kartą man pačiam prireikė pagalbos. Bent jau taip atrodė.

– Ko mes prašysime iš Dievo, bose? – paklausė Džonas.

– Stiprybės, – atsakiau net nesusimąstydamas. Užsimerkiau ir pradėjau melstis. – Viešpatie, padėk mums užbaigti tai, ką pradėjome ir prašau priimk šį žmogų, Džoną Kofį – kurio pavardė skamba kaip gėrimas, tačiau kitaip rašoma – į dangų ir suteik jam ramybę. Prašau padėk mums palydėti jį taip kaip pridera ir neleisk, kad kas nors nepavyktų. Amen.

Atsimerkiau ir pažvelgiau į Dyną su Heriu. Dabar jie abu atrodė kiek geriau. Tikriausiai todėl, kad atsirado proga atgauti kvapą. Abejoju, kad juos būtų nuraminusi mano malda.

Ėmiau keltis, bet Džonas sulaikė mane už rankos. Jis pažvelgė į mane nedrąsiai, bet kartu ir su viltimi.

– Prisimenu maldą, kurią mane kažkas išmokė, kai buvau mažas, – pasakė jis. – Bent jau manau, kad prisimenu. Ar galiu ją sukalbėti?

– Žinoma, – pasakė Dynas. – Dar turime begalę laiko, Džonai.

Džonas užsimerkė ir susikaupęs suraukė kaktą. Tikėjausi išgirsti kokią nors maldelę prieš miegą ar iškraipytą „Tėve mūsų“ variantą, tačiau nieko panašaus neišgirdau; tokios maldelės dar niekada nebuvau girdėjęs, negirdėjau jos ir po to, nors maldos žodžiai nebuvo kokie nors neįprasti. Užsidengęs rankomis savo užmerktas akis, Džonas Kofis sukalbėjo:

– Kūdiki Jėzau, romus ir švelnus, melskis už mus, našlaičius vaikus. Būk mano stiprybė, būk mano draugas ir iki pat pabaigos išliki kartu. Amen.

Džonas atsimerkė, ėmė keltis, po to atidžiai nužvelgė mus.

Ranka pasitryniau akis. Klausydamasis Džono, prisiminiau Delą; jis taip pat pabaigoje norėjo sukalbėti dar vieną maldą. Šventoji Marija, Dievo motina, melskis už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.

– Atleisk, Džonai.

– Nėra už ką.

Jis suspaudė mano ranką ir nusišypsojo. O po to, kaip aš ir tikėjausi, Džonas padėjo atsistoti man.

10

Liudininkų buvo nedaug – iš viso gal koks keturiolika, pusė tiek, kiek buvo susirinkę į sandėlį per Delakrua egzekuciją. Buvo ir Homeras Kraibusas, kaip visada savo milžinišku kūnu uždengdamas kėdę, tačiau nemačiau pavaduotojo Makgio. Kaip ir kalėjimo viršininkas Muras jis tikriausiai nusprendė šią egzekuciją praleisti.

Priekyje sėdėjo pagyvenusi pora, kurios iš karto nepažinau, nors jų nuotraukas iki to laiko – trečiosios lapkričio savaitės – buvau matęs daugybėje laikraščių straipsnių. Kai mes atėjome prie platformos, ant kurios ilsėjosi Senoji Žiežirba, moteriškė drėbtelėjo:

– O kad tu numirtum lėta mirtimi, šunsnuki!

Tada aš supratau, jog čia Deterikai, Klausas ir Mardžorė. Jų nepažinau todėl, kad nedažnai tenka sutikti pagyvenusius žmones, nesuspėjusius įkopti į penktą dešimtį.

Išgirdęs moteriškės balsą, Džonas susigūžė, o šerifas Kraibusas pritariančiai sumurmėjo. Henkas Bitermanas, kuris saugojo nedidelę žiūrovų grupelę, nenuleido akių nuo Klauso Deteriko. Tokius nurodymus jam buvau davęs aš. Tačiau tą naktį Deterikas nė nekrustelėjo Džono pusėn. Atrodė, Deterikas yra kažkurioje kitoje planetoje.

Brutalusis, stovėjęs palei Senąją Žiežirbą, nežymiai kilstelėjo pirštą, kai mes lipome ant platformos. Jis atkišo Džonui parankę ir palydėjo iki elektros kėdės taip švelniai, kaip jaunuolis palydi savo damą po pirmojo šokio.

– Ar viskas gerai, Džonai? – tyliai paklausė Brutalusis.

– Taip, bose, bet... – Džono akys lakstė į šalis, ir pirmą kartą jis atrodė išsigandęs. – Tačiau daugelis čia susirinkusių žmonių nekenčia manęs. Daugelis. Aš tai jaučiu. Tai skauda. Gelia kaip bičių geluonis ir skauda.

– Tada pajusk, ką mes tau jaučiame, – patarė Brutalusis tuo pačiu tyliu balsu. – Mes nejaučiame tau neapykantos – ar tu jauti?

– Taip, bose.

Tačiau dabar Džono balsas virpėjo, o iš akių vėl lėtai pasipylė ašaros.

– Nužudykite jį du kartus, vyručiai ! – staiga šūktelėjo Mardžorė Deterik. Jos šaižus, gergždžiantis balsas nuskambėjo kaip antausis. Džonas susigūžė palei mane ir sudejavo. – Nužudykite du kartus tą vaikų prievartautoją ir žudiką, jis to nusipelnė!

Klausas, kuris vis dar atrodė, tarsi sapnuotų atmerktomis akimis, priglaudė ją prie savo peties. Mardžorė ėmė raudoti.

Išsigandęs pastebėjau, jog Heris Tervilidžeris taip pat verkia. Kol kas nė vienas iš žiūrovų nepastebėjo jo ašarų, – Heris stovėjo į juos nugara, – tačiau Heris iš tiesų verkė. Ir ką gi dar mes galėjome padaryti? Išskyrus tai, kad tęstume viską toliau?