Stephen King - Žalioji mylia

– Sveiki, bose, – tarė jis ir atsistojęs paėmė abi mano rankas.

Tai jis padarė visiškai natūraliai.

– Sveikas, Džonai, – burnoje pajutau gumulą ir pamėginau nuryti. – Spėju, jog tu žinai, kad artėjame prie šito. Liko dar pora dienų.

Džonas nieko neatsakė, tik sėdėjo laikydamas mane už rankų. Atsigręždamas į praeitį galvoju, jog jau tada manyje kažkas prasidėjo, tačiau buvau per daug sutelkęs dėmesį į savo pareigą, – ir protiškai, ir emociškai, – kad tai pastebėčiau.

– Ar nori ko nors ypatingo savo paskutinei vakarienei, Džonai? Galėtume parūpinti beveik bet ką. Netgi atneštume alaus, jei panorėtum. Tiesiog įpiltume į kavos puodelį, ir viskas.

– Nesu niekada ragavęs, – atsakė Džonas.

– Gal tada kokio nors ypatingo valgio? – pasiūliau.

Ties vienu Džono antakiu lygioje kaktoje įsimetė raukšlė. Po to kakta išsilygino, ir Džonas nusišypsojo.

– Būtų gerai netikras zuikis.

– Gerai. Bus netikras zuikis. Su padažu ir bulvių koše, – pajutau tvilkčiojimą, koks paprastai būna rankoje, kai miegi, pasikišęs ją po galva, tik šį kartą tvilkčiojimas apėmė visą kūną. – O ką dar?

– Nežinau, bose. Ką turite. Gal okros, bet aš nesu išrankus.

– Gerai, – atsakiau ir pagalvojau, jog desertui Džonas gaus ponios Džanisės Edžkoum keptą persikų pyragą. – O kaip dėl šventiko? Su kuo tu norėtum kartu pasimelsti kitą naktį? Tai nuramina žmogų. Esu tai matęs daugelį kartų. Galiu susisiekti su šventuoju tėvu Šasteriu, tuo pačiu, kuris buvo, kai Delas...

– Nenoriu jokio šventiko, – pertraukė mane Džonas. – Jūs buvote man geras. Jei norite, galite už mane pasimelsti. To pakaks. Manau, jog galiu kartu su jumis paklūpėti ant kelių.

– Aš! Džonai, aš nemokėsiu...

Jis šiek tiek spustelėjo mano rankas, ir dilgčiojimas mano kūne sustiprėjo.

– Mokėsite , – atšovė jis. – Ar ne taip, bose?

– Tikiuosi, – išgirdau savo balsą, kuris buvo panašus į aidą. – Jei jau toks reikalas, tikiuosi, jog mokėsiu.

Tuo metu mane apėmė dar stipresnis dilgčiojimas, jis buvo panašus į tą, kai Džonas išgydė mano vidaus santechninius įrenginius, tačiau taip pat ir skyrėsi. Ir ne tik dėl to, kad šįsyk buvau visiškai sveikas. Šis jausmas skyrėsi todėl, jog šį kartą Džonas nežinojo, kad tai daro. Staiga mane apėmė siaubas, aš vos neuždusau nuo poreikio išeiti iš čia. Mano viduje suspindo šviesos ten, kur jų anksčiau niekada nebūdavo. Ne tik smegenyse; visame kūne.

– Jūs ir misteris Hauvelas, ir kiti bosai buvote man geri, – pasakė Džonas Kofis. – Žinau, kad jūs graužiatės, tačiau dabar galite liautis. Nes aš noriu iškeliauti, bose.

Bandžiau kažką pasakyti, bet nepajėgiau. O Džonas pajėgė. Tai, ką jis netrukus pasakė, buvo ilgiausia man kada nors girdėta Džono kalba.

– Aš esu be galo pavargęs nuo skausmo, kurį girdžiu ir jaučiu, bose. Esu pavargęs bastytis vienišas tarsi paukštelis lietuje. Niekada neturėti jokio bičiulio, kuris keliautų kartu ar pasakytų, iš kur ar į kur, ar kodėl mes keliaujame. Pavargau nuo žmonių, kurie yra bjaurūs vieni kitiems. Dėl to jaučiu, lyg stiklo šukės raižytų mano galvą. Pavargau nuo visų tų kartų, kai norėjau pagelbėti ir nepajėgiau. Pavargau nuo tamsos. Labiausiai mane išvargino skausmas. Daugiau nebegaliu. Jei tik galėčiau, užbaigčiau visa tai. Tačiau negaliu.

„Liaukis, – sakiau jam mintyse. – Liaukis ir paleisk mano rankas. Jei nesiliausi, aš paskęsiu. Paskęsiu arba susprogsiu“.

– Jūs nesusprogsite, – pasakė Džonas, lengvai nusišypsodamas iš šios minties... bet paleido mano rankas.

Palinkau į priekį sunkiai gaudydamas orą. Tarp savo kelių cementinėse grindyse aiškiai mačiau kiekvieną įtrūkimą, kiekvieną griovelį, smulkiausius žėručio lopinėlius. Pakėlęs galvą pažvelgiau į sieną ir joje išvydau vardus, įrašytus 1924, 1926 ir 1931 metais. Tie Vardaibuvo ištrinti, žmonės, kurie juos užrašė, taip pat tam tikra prasme buvo ištrinti, tačiau spėju, jog nieko neįmanoma visiškai ištrinti, tik ne nuo šio tamsaus stiklo, kuris vadinasi pasaulis, ir dabar aš vėl pamačiau šiuos vardus, persipynusius, užrašytus vienas ant kito, ir man pasirodė, jog žiūrėdamas į šiuos vardus girdžiu, kaip numirėliai kalba, dainuoja ir prašo pasigailėti. Pajutau, kaip pulsuoja mano akių obuoliai, išgirdau plakant savo širdį, pajutau, kaip visu mano kūnu tarsi visomis kryptimis siunčiami laiškai teka kraujas.

Tolumoje išgirdau garvežio švilpuką ir manau, jog tai buvo trečią penkiasdešimt išvykstantis į Praisfordą traukinys, bet negalėjau tuo būti tikras, nes niekada anksčiau nebuvau to švilpuko girdėjęs. Aš jo negirdėdavau iš Kould Mauntino, nes traukinys pravažiuodavo pro valstijos kalėjimą už dešimties mylių į rytus. Negalėjau išgirsti to švilpuko, ir jūs man tą patį pasakytumėte, o iki 1932—ųjų lapkričio mėnesio aš būčiau tuo tikėjęs, tačiau tą dieną aš aiškiai išgirdau garvežio švilpuką.

Kažkur garsiai lyg bomba susprogo elektros lemputė.

– Ką tu man padarei? – sušnibždėjau. – Ak, Džonai, ką tu padarei?

– Atleiskite, bose, – atsakė jis ramiai. – Aš nepagalvojau. Tačiau manau, jog čia nieko baisaus. Netrukus vėl jausitės normaliai.

Pakilau ir nuėjau kameros durų link. Jaučiausi, lyg vaikščiočiau per sapną. Kai priėjau prie durų, Džonas mane sustabdė:

– Jūs spėliojote, kodėl jos neklykė. Tai vienintelis iki šiol jums neaiškus dalykas, ar ne tiesa? Kodėl tos dvi mažos mergaitės neklykė, kol jos dar buvo priemenėje.

Atsisukęs pasižiūrėjau į Džoną. Jo akyse mačiau kiekvieną mažiausią kraujagyslę ir kiekvieną sporą jo veide... Taip pat jaučiau jo skausmą, kurį Džonas sugėrė iš kitų žmonių, kaip kempinė sugeria vandenį. Taip pat išvydau ir tamsą, apie kurią Džonas buvo kalbėjęs. Ji buvo užplūdusi visus Džono pasaulio kampelius, ir tuo momentu pajutau Džonui gailestį, bet kartu ir didelį palengvėjimą. Taip, mes jam padarysime siaubingą dalyką, niekada nebus įmanoma šito pataisyti... tačiau tuo pat metu mes padarysime jam ir paslaugą.

– Aš tai pamačiau, kai tas blogas vyrukas mane nusitvėrė, – pasakė Džonas. – Tada aš supratau, jog jis tai padarė. Tą dieną aš jį mačiau, buvau pasislėpęs už medžių, mačiau, kaip jis jas numeta ir pabėga, bet...

– Tu viską pamiršai, – pasakiau.

– Teisingai, bose. Iki tol, kol jis manęs nepalietė, buvau pamiršęs.

– Kodėl jos neklykė , Džonai? Jis jas sužeidė iki kraujo, tėvai buvo viršuje, tad kodėl mergaitės neklykė?

Džonas pažvelgė į mane savo vaiduokliškomis akimis.

– Vienai jis sakė: „Jei triukšmausi, užmušiu tavo seserį, o ne tave“. Kitai kartojo tą patį. Suprantate?

– Taip, – sušnibždėjau.

Mintyse išvydau tą vaizdą. Deterikų priemenė skendi tamsoje. Vartonas palinkęs tarsi vampyras. Viena iš mergaičių galbūt norėjo surikti, tad Vartonas trenkė jai į veidą, ir mergaitei iš nosies plūstelėjo kraujas. Iš nosies išsiliejusį kraują vėliau ir pamatė priemenėje brolis su motina.

– Jo žudymo įrankis buvo jų meilė, – pasakė Džonas. – Jų meilė viena kitai. Dabar suprantate, kaip visa tai įvyko?

Linktelėjau nesugebėdamas ištarti nė žodžio.

Džonas nusišypsojo. Iš jo akių vėl tekėjo ašaros, tačiau Džonas šypsojosi.

– Taip būna kiekvieną dieną, – pasakė jis. – Visame pasaulyje.

Po to jis atsigulė ir nusisuko veidu į sieną.

Išėjau į Mylią, užrakinau Džono kamerą ir nužingsniavau prie budinčiojo rašomojo stalo. Supratau, jog girdžiu Brutaliojo mintis – jos skambėjo kaip tylus šnibždesys. Brutalusis svarstė, kaip rašyti vieną žodį. Manau, jog tai buvo „atsiųsti“. Brutalusis svarstė: „Kaip, po velnių, jis rašomas: su „ū“ ilgąja ar su „ų“ nosine?“ Po to Brutalusis pažvelgė į mane, nusišypsojo, tačiau geriau į mane įsižiūrėjęs liovėsi.