Stephen King - Žalioji mylia

– Žinoma, jog ne, – įsiterpė Heris. – Kodėl jam tai turėtų ateiti į galvą? Byla baigta, štai ir viskas.

– Pasakiau šerifui, jog tikriausiai nėra jokios prasmės tikrinti šį įtarimą, nes Vartono ankstesnėse bylose nieko nėra. Norėjau pasakyti, jog bylose buvo daug kas , tačiau nieko apie pedofilinius veiksmus. Tada šerifas – jo pavardė Keletas – nusijuokė ir pasakė, jog ne viskas, ką padaro toks supuvęs obuolys kaip Bilas Vartonas, įrašoma teismo bylose. O be to, kokią tai turi reikšmę? Juk jis jau miręs, ar ne?

Atsakiau, jog darau tai vien tenkindamas savo smalsumą, ir tai nuramino šerifą. Jis nusivedė mane į savo kabinetą, pasodino, pavaišino puodeliu kavos ir papasakojo, jog prieš šešiolika mėnesių, kai Vartonas buvo tik aštuoniolikos metų, vyriškis iš vakarinės apskrities dalies užklupo jį kluone su savo dukra. Tai nebuvo tikras išprievartavimas; vyrukas Keletas apibūdino tai ne daugiau kaip „pirštų kaišiojimu ir uostymu“. Atleisk, brangioji.

– Nieko baisaus, – atsakė Džanisė, nors ji buvo išbalusi.

– Kiek metų buvo mergaitei? – paklausė Brutalusis.

– Devyneri, – atsakiau.

Brutalusis susigūžė.

– Žmogus pats būtų persekiojęs Vartoną, jei būtų turėjęs stambių brolių ar pusbrolių, kurie galėtų ateiti į pagalbą, tačiau tokių giminaičių jis neturėjo. Tad jis nuėjo pas Keletą, tačiau aiškiai pasakė norįs, kad Vartonas būtų tik perspėtas. Jei tik įmanoma, niekas nenori tokio bjauraus reikalo iškelti aikštėn. Kaip ten būtų, šerifas K. pakankamai ilgai kentė Vartono išdaigas, – kai Vartonas buvo penkiolikos metų, buvo nusiuntęs jį aštuoniems mėnesiams į pataisos koloniją, – tad nusprendė, jog dabar pakaks. Keletas pasiėmė tris pavaduotojus, jie visi nuvyko į Vartonų namus, nusivedė ponią Varton į šalį, kai ši pradėjo verkti bei aimanuoti, ir po to paaiškino misteriui Vartonui, – „Vaikinukui Biliui“, – kas nutinka liurbiams spuoguotais veidais, kai jie nueina ant šieno kupetos su mergaitėmis, kurioms nėra pakankamai metų, kad būtų girdėjusios apie mėnesinius moteriškus reikalus, o ką jau kalbėti apie tai, kad būtų juos patyrusios. „Mes gerai pamokėme tą mažą pūzrą, – pasakė man Kalėtas. – Mokėme tol, kol jo visa galva sukraujavo, petys išniro, o subinė vos nesprogo“.

Brutalusis nevalingai nusijuokė.

– Tai labai panašu į Perdomo apygardos tradicijas.

– Praslinkus maždaug trims mėnesiams, Vartonas išspruko ir pradėjo savo šėlsmą, kuris baigėsi apiplėšimu, – tęsiau savo pasakojimą.

– Dėl to ir už žmogžudystes jis pateko pas mus.

– Vadinasi, jis jau vieną kartą turėjo reikalą su mažamete mergaite, – pastebėjo Heris. Jis nusiėmė akinius, papūtė į juos ir pablizgino.

– Kaip reikiant mažamete. Vienas kartas dar nėra įprotis, ar ne?

– Žmogus tokių dalykų nedaro tik vieną kartą, – įsiterpė žmona ir sučiaupė lūpas, taip stipriai, jog jų beveik nesimatė.

Po to jiems papasakojau apie savo vizitą į Trapinguso apygardą. Su Robu Makgiu buvau kur kas atviresnis – iš tiesų neturėjau kitos išeities. Ir šiandien visiškai nenumanau, kokią istoriją jis sukurpė Deterikui, tačiau kai Makgis prisėdo prie manęs valgykloje, jis atrodė pasenęs septyneriais metais.

Gegužės viduryje, maždaug prieš mėnesį iki apiplėšimo ir žmogžudysčių, kurios užbaigė trumpą Vartono, kaip nusikaltėlio, karjerą, Klausas Deterikas dažė savo tvartą (ir, beje, greta jo buvusią Bauzerio būdą). Jis nenorėjo, kad sūnus ropinėtų aukštais pastoliais, be to, berniukas ir taip buvo mokykloje, tad pasisamdė vyrioką. Puikų jaunuolį. Labai tylų. Jis tedirbo tris dienas. Ne, vyriokas nenakvojo jų namuose, Deterikas nebuvo toks kvailas, kad patikėtų, jog puikus ir tylus būtinai reiškia nepavojingą, ypač tais laikais, kai keliuose dėjosi velniai žino kas. Vyras, turintis šeimą, privalėjo būti atsargus. O be to, vyrukui ir nereikėjo nakvynės; jis pasakė Deterikui, kad nusisamdę mieste kambarį pas Evą Prais. Teftone buvo moteris, vardu Eva Prais, ir ji nuomodavo kambarius, tačiau gegužės mėnesį ji neturėjo nuomininko, kuris būtų atitikęs Deteriko pasamdyto vyruko aprašymą, pas ponią Prais gyveno įprasti klientai, dėvintys languotus kostiumus ir katiliukus bei tampantys dėžes su prekių pavyzdžiais – kitaip tariant, komivojažieriai. Makgis man galėjo tai papasakoti, nes pakeliui iš Deteriko fermos sustojo pas ponią Prais ir pasitikrino – dėl to jis buvo toks prislėgtas.

„Net ir įvertinant šį faktą, – pridūrė Makgis, – nėra įstatymo, pagal kurį būtų galima bausti žmogų už tai, kad jis miega miške po atviru dangumi, misteri Edžkoumai. Aš pats esu miegojęs kartą, kitą“.

Samdinys nemiegojo Deterikų namuose, tačiau du kartus su jais vakarieniavo. Jis privalėjo susipažinti su Houviu. Jis privalėjo susipažinti su mergaitėmis, Kora ir Keite. Jis tikriausiai klausėsi jų čiauškėjimo, ir jos galbūt užsiminė, kaip laukia vasaros, nes jei gerai elgsis ir oras bus gražus, mamytė leis miegoti verandoje, kur mergaitės galės įsivaizduoti save pionierių žmonomis, dengtuose vežimuose keliaujančiomis per Didžiąsias Lygumas.

Įsivaizdavau tą samdinį, sėdintį prie stalo ir valgantį keptą viščiuką bei ponios Deterik ruginę duoną, besiklausantį, gerai slepiantį savo vilkiškas akis, linksintį, besišypsantį ir gerai viską beįsidėmintį.

– Tai visai nepanašu į tą pamišėlį, apie kurį tu man, Polai, papasakojai, kai pirmą kartą jis pasirodė Mylioje, – pasakė Džanisė, abejodama mano žodžiais. – Nė kiek nepanašu.

– Mem, jūs nematėte jo Indianolos ligoninėje, – įsiterpė Heris. – Paprasčiausiai stovintį atvėpusia burna ir demonstruojantį savo nuogą sėdynę, kyšančią iš po naktinių marškinių. Leidžiantį mums jį aprengti. Mes galvojome, jog jis arba apsvaigęs nuo narkotikų, arba kvailas. Ar ne taip, Dynai?

Dynas linktelėjo galva.

– Tą dieną, kai jis baigė dažyti tvartą ir išvyko, skarele apsirišęs veidą vyras Džarvyje apiplėšė Hempio krovinių pervežimo kontorą, – pasakiau jiems. – Dingo su septyniasdešimčia dolerių. Jis taip pat paėmė 1892 metų sidabrinę vieno dolerio monetą, kurią pervežimų agentas nešiodavosi kaip talismaną. Kai Vartoną sučiupo, jis turėjo tą sidabrinį dolerį, o Džarvis yra tik už trisdešimties mylių nuo Teflono.

– Vadinasi, šis plėšikas... šis niekadėjas... tu manai, jog tai jis apsistojo trim dienom pas Deterikus, kad padėtų nudažyti tvartą, – pasakė mano žmona. – Valgė kartu su jais vakarienę, prašė paduoti pupeles ir panašiai, visai kaip normalus žmogus?

– Baisiausia, jog žmonės nenuspėjami, – pastebėjo Brutalusis. – Jis galbūt planavo nužudyti ir apiplėšti Deterikus, bet po to pakeitė savo sumanymą, nes debesys ne tuo metu uždengė saulę ar dar dėl ko nors panašaus. O gal jis paprasčiausiai norėjo kiek atvėsti. Tačiau tikriausiai jis jau buvo nusižiūrėjęs tas dvi mergaites ir ketino sugrįžti. Kaip tu manai, Polai?

Linktelėjau galva. Žinoma, buvau apie tai pagalvojęs.

– O dar pavardė, kurią jis pasisakė Deterikui.

– Kokia pavardė? – paklausė Džanisė.

– Vilas Bonis.

– Bonis? Aš ne...

– Tai buvo tikroji Vaikinuko Bilio pavardė.

– Štai kaip, – Džanisė išplėtė akis. – Štai kaip! Tada tu gali išlaisvinti Džoną Kofį! Ačiū Dievui! Tau tereikia parodyti Viljamo Vartono nuotrauką ponui Deterikui... tiktų ir kalėjimo nuotrauka.

Aš ir Brutalusis nejaukiai susižvalgėme. Atrodė, Dynas turi šiek tiek vilties, bet Heris sėdėjo nubedęs akis į savo rankas, lyg staiga būtų pasakiškai susidomėjęs savo pirštų nagais.