Stephen King: Žalioji mylia

Stephen King. Rinktiniai raštai, 17 tomas.

Stephen King

ŽALIOJI MYLIA

Šešių dalių romanas

Stephen King

THE GREEN MILE

Plume, 1997

ANOTACIJA

DAUGIAMILIJONINIS BESTSELERIS

Kould Mauntino kalėjimo E korpusas.

Paskutines savo gyvenimo dienas čia leidžia pasmerkti myriop kaliniai: išmušus lemtingai valandai, jiems tenka pereiti koridoriumi, kitaip vadinamu Žaliąja mylia, ir sėstis elektros kėdėn. Už dviejų mažamečiu mergaičių išprievartavimą ir nužudymą savo eilės čia laukia ir milžiniško kūno sudėjimo tamsiaodis Džonas Kofis. Bet... prižiūrėtoju vyresnysis Polas Edžkoumas suabejoja šio klaikaus nusikaltimo tyrimu. Pamažu išaiškėja stulbinanti tiesa, kurią taip intriguojančiai ir sensacingai sugeba perteikti tik Stephenas Kingas.

Įvadas

Mane kankina nemigos ciklai – šis faktas nenustebins perskaičiusių romaną, aprašantį Ralfo Robertso nuotykių istorijas [*Turimas omeny S. Kingo romanas „Nemiga“ (red. past.)]– tad stengiuosi tomis naktimis, kai miegas neateina, turėti parengtą istoriją. Aš jas pasakoju pats sau, gulėdamas tamsoje, rašau jas mintyse lygiai taip pat, tarsi naudočiausi rašomąja mašinėle ar žodžių procesoriumi, dažnai sugrįždamas atgal ir keisdamas žodžius, pridurdamas mintis, išmesdamas sakinius, kurdamas dialogus. Kiekvieną naktį viską pradedu iš pradžių, nedaug pasistūmėdamas į priekį, prieš mesdamas šį užsiėmimą. Paprastai penktą ar šeštą naktį jau būnu įsiminęs ištisus prozos gabalus. Tai tikriausiai skamba kiek pakvaišusiai, tačiau tai ramina... ir be to, taip kur kas geriau užmušinėti laiką, nei skaičiuoti avis.

Galiausiai šios istorijos atsibosta kaip ir daugelį kartų skaitoma knyga. („Išmesk šią ir nusipirk kitą, Stivenai, – kartais sako mano mama, mesdama suirzusį žvilgsnį į mylimą komiksų ar minkštais viršeliais knygą. – Ji jau suskaityta iki skutų“.) Tada ateina metas ieškoti naujos istorijos, ir per savo nemigos priepuolius aš tikiuosi, jog naujoji istorija atsiras greitai, nes bemiegės valandos yra ilgos. 1992— aisiais ar 1993—iaisiais dirbau prie knygos, pavadintos „Kas apgauna jūsų akis“. Ji buvo apie vyriškį, laukiantį mirties bausmės – stambų juodaodį vyrą, kuris, artėjant jo egzekucijos dienai, susidomi cirko fokusais. Šią istoriją pirmuoju asmeniu turėjo papasakoti senas kalinys, kuriam už gerą elgesį buvo leista vežioti į kameras vežimėlį su knygomis, pardavinėti cigaretes, įvairius niekniekius ir tokias smulkmenas kaip tonikas plaukams ar iš vaškinio popieriaus padaryti lėktuvėliai. Norėjau, kad pasakojimo pabaigoje stambuolis kalinys, Lukas Kofis, padarytų triuką ir išnyktų.

Tai buvo puiki idėja, tačiau istorija man atrodė neįtikinanti. Regis, išbandžiau šimtus skirtingų būdų, tačiau istorija vis tiek nesiklijavo. Savo pasakotojui daviau prijaukintą pelę, kuri važinėdavo ant jo vežimėlio, tikėdamasis, jog tai padės išspręsti uždavinį, tačiau nieko neišėjo. Geriausia istorijos dalis buvo jos pradžia, prasidedanti žodžiais „Tai atsitiko 1932 metais, kai valstijos kalėjimas vis dar tebebuvo Evans Noče... ir, žinoma, elektros kėdė, kurią kaliniai vadino Senąja Žiežirba“. Man atrodė, jog tai skamba įtikinamai; visa kita buvo nevykę. Galiausiai išmečiau Luką Kofį ir jo pranykstančias monetas, kad galėčiau papasakoti apie planetą, kurioje žmonės per lietų dėl kažkokios priežasties virsta kanibalais...'ir ši istorija man vis dar tebepatinka, tad šalin nuo jos rankas, girdite?

Po to, po pusantrų metų, mane vėl aplankė mintis apie mirtininkus, laukiančius savo eilės, tik šį kartą kitokiu aspektu – o ką, jeigu, tariau sau, šis stambuolis yra ne trokštantis išmokti daryti fokusus kalinys, o koks nors žiniuonis, nevėkšla, nuteistas už žmogžudystes, kurių ne tik nepadarė, bet ir stengėsi užkirsti joms kelią?

Nusprendžiau, kad ši istorija yra per daug gera žaisti su ja gulint lovoje, nors iš tiesų pradėjau ją kurti tamsoje, beveik pažodžiui atgaivindamas įžanginę pastraipą ir mintyse sukurdamas visą pirmą skyrių prieš ėmęs rašyti. Pasakotoju tapo ne užsitarnavęs pasitikėjimą kalinys, o mirtininkų bloko prižiūrėtojas, Lukas Kofis virto Džonu Kofiu (tuo nusiimdamas kepurę prieš Viljamą Folknerį, kurio Kristų įkūnijantis herojus yra Džo Kalėda), o pelė virto... ką gi, Misteriu Džinglu.

Nuo pat pradžių žinojau, kad tai puiki istorija, tačiau ją buvo nepaprastai sunku aprašyti. Kiti dalykai klostėsi mano gyvenime, kurie atrodė lengvesni – vienas iš jų buvo daugiaserijinis televizijos spektaklis „Švytėjimas“ – tačiau nagais buvau įsikibęs į „Žaliąją mylią“. Jaučiausi tarsi kurdamas pasaulį bemaž nuo pamatų, nes beveik nieko nežinojau apie mirtininkų, Didžiosios depresijos metais laukiančių savo eilės pietinių ir šiaurinių valstijų pasienio kalėjime, gyvenimą. Žinoma, čia gali padėti literatūros studijavimas, tačiau aš maniau, kad knygos gali nužudyti tą trapų kliedesio jausmą, kurį atradau savo pasakojime – nuo pat pradžių vidumi jaučiau, jog noriu sukurti ne tikrovišką istoriją, o mitą. Tad atkakliai plušau, kraudamas žodžius vieną ant kito ir vildamasis sulaukti įkvėpimo, išvysti Tris Karalius ar kokį kitą dangiškąjį stebuklą.

Stebuklas pasirodė fakso iš Ralfo Vičinanzos, mano autorinių teisių agento užsienyje, pavidalu. Ralfas tarėsi su vienu britų leidėju dėl tęstinio romano. Tokia knygų leidimo forma Čarlzas Dikensas pasinaudojo jau prieš šimtmetį. Ralfas, tarsi nesitikėdamas, jog ši idėja gali kur nors atvesti, klausė, ar aš nenorėčiau išmėginti šios formos. Žmogau, aš tuojau pat nusitvėriau šios idėjos. Iš karto supratau, jog, sutikęs imtis šio projekto, privalėsiu užbaigti „Žaliąją mylią“. Taigi, jausdamasis it romėnų kareivis, kuris padega tiltus per Rubikoną, paskambinau Ralfui ir paprašiau, kad jis sudarytų sutartį. Jis tai padarė, o visa kita jūs jau žinote. Džonas Kofis, Polas Edžkoumas, Brutalusis Hauvelas, Persis Vetmoras... jie užvaldė mane ir lėmė šiai istorijai išvysti dienos šviesą. Tai buvo žiauriai kietas reikalas.

„Žalioji mylia“ susilaukė savotiškai magiško palankumo, kurio anksčiau nebuvau patyręs, nes iš tiesų maniau, kad ši knyga gali tapti komercine katastrofa. Skaitytojų atsiliepimai buvo nuostabūs, šį kartą netgi dauguma kritikų prisijungė prie knygos garbintojų. Jaučiuosi skolingas savo žmonai už jos išmintingus patarimus, kad knyga susilaukė tokio populiarumo, o prie jos komercinės sėkmės labai prisidėjo „Dutton Signet“ leidyklos darbuotojai, įdėję daug triūso, kad taip atsitiktų.

Tačiau tik aš vienas patyriau malonumą. Rašiau kaip pamišėlis, stengdamasis neatsilikti nuo beprotiško leidybinio grafiko ir tuo pat metu mėgindamas sudėlioti knygą taip, kad kiekviena jos dalis baigtųsi sava minikulminacija, vildamasis, jog visos dalys derės viena su kita, ir žinodamas, kad būsiu pakartas, jei tai nepavyks. Keletą kartų pagalvojau, ar ir Čarlzas Dikensas panašiai jautėsi, kartais paprasčiausiai vyliausi, kad į siužete iškilusius klausimus savaime rasis atsakymas, ir, manau, jis jautėsi taip pat. Laimei, Dievas Čarlzui Dikensui davė daugiau talento.

Prisimenu, sykiais pagalvodavau, jog šiukšlinu grindis sau už nugaros, užversdamas jas pačiais begėdiškiausiais anachronizmais, tačiau paaiškėjo, kad jų buvo stebėtinai mažai. Net mažas „karštasis komiksas“, kurio herojai buvo Išverstakis ir Alyvuogė, mirusi ant pinigų krūvos: išspausdinus 6—ą dalį, kažkas man atsiuntė tiksliai tokio pat komikso, parašyto apie 1927—uosius, kopiją. Viename įsimintiname epizode Vimpis blizgina savo batus į Alyvuogę ir tuo pat metu valgo mėsainį. Viešpatie, nieko nėra nuostabesnio už žmogaus vaizduotę, ar ne tiesa?