Stephen King - Žalioji mylia

Nors Ralfas Vičinanza jokiu būdu negalėjo apie tai žinoti, jis pačiu tinkamiausiu man psichologiniu momentu pakišo idėją apie dalimis leistiną knygą. Aš jau kurį laiką rutuliojau idėją parašyti pasakojimą tema, kurios, kaip visada įtariau, turėjau anksčiau ar vėliau imtis: apie elektros kėdę. „Senoji Žiežirba“ kerėjo mane nuo pat to momento, kai pirmą kartą pamačiau Džeimso Keinio filmą, o pirmieji mano perskaityti pasakojimai apie savo eilės laukiančius mirtininkus (knygoje „Dvidešimt tūkstančių metų Sing Singo kalėjime“, kurią parašė Vordenas Luisas E. Luesas) įžiebė tamsiąją mano vaizduotės pusę. Aš spėliojau, kaip turėtų jaustis žmogus, eidamas tuos paskutiniuosius keturiasdešimt jardų iki elektros kėdės ir žinodamas, kad ten mirs. Kaip turėtų jaustis žmogus, kuris privalo pririšti pasmerktąjį... arba įjungti srovę? Ką toks darbas atima iš žmogaus? Arba, dar klaikiau, ką jis duoda?

Per pastaruosius dvidešimt ar trisdešimt metų, visada eksperimentuodamas, pabandžiau pritaikyti šias pagrindines idėjas įvairiose situacijose. Parašiau vieną sėkmingą novelę, kurios veiksmas vyksta kalėjime („Rita Heivort ir Šošenko išgelbėjimas“), ir beveik buvau nusprendęs, jog šito man pakaks, kai vėl užvaldė toji idėja. Šioje novelėje man daug kas patiko, tačiau užvis labiausiai iš esmės padorus pasakotojo balsas: žemų tonų, nuoširdus, gal kiek nustebęs, toks ir turėtų būti Stiveno Kingo pasakotojas, jei apskritai kada nors toks pasakotojas yra buvęs. Taigi ėmiausi darbo, tačiau atsargiai sustodamas ir vėl pradėdamas.

Didžioji antro skyriaus dalis buvo parašyta Fenvėj Parke, kur mane sulaikė lietūs!

Kai paskambino Ralfas, turėjau bloknotą, paskubomis prirašytą „Žaliosios mylios“ puslapių, ir supratau, kad kuriu romaną, užuot palikęs ant savo rašomojo stalo vietos jau parašytai knygai, kurią turėjau peržiūrėti („Desperacija“ – tu ją netrukus išvysi, Nuolatinis Skaitytojau). Dirbdamas prie „Mylios“, pasiekiau tokią ribą, kada paprastai galima pasirinkti tik viena iš dviejų: atidėti knygą (ir tikriausiai niekada daugiau jos nebepaimti) arba mesti viską šalin ir tęsti medžioklę.

Ralfas pasiūlė trečią alternatyvą: istoriją, kuri būtų rašoma taip pat kaip ir skaitoma – dalimis. Man patiko ir šios veiklos įtampa: suklupk, nesugebėk visko užbaigti, ir iš karto maždaug milijonas skaitytojų pradės staugti, reikalaudami tavo kraujo. Niekas, išskyrus mano sekretorę Džulijaną Jugli, geriau šito už mane nežino; kiekvieną savaitę mes gauname po tuziną piktų laiškų, reikalaujančių eilinės „Tamsiojo bokšto“ serijos knygos (kantrybės, Rolando gerbėjai; pažadu, jog praeis ne daugiau kaip metai, ir jūsų laukimas baigsis). Viename iš tokių laiškų buvo „Polaroido“ fotoaparatu padaryta žaislinio meškiuko, sukaustyto grandinėmis, nuotrauka, o prie jos pridėtas raštelis, sumontuotas iš laikraščių ir žurnalų antraščių iškarpų: „NEDELSIANT IŠLEISK NAUJĄ „TAMSIOJO BOKŠTO“ SERIJOS KNYGĄ, ANTRAIP MEŠKIUKAS ŽUS“ – buvo sakoma raštelyje. Pasikabinau šį raštelį savo kabinete, kad jis primintų man atsakomybę ir kaip yra puiku, kai žmonėms rūpi – šiek tiek – tavo vaizduotės kūriniai.

Kad ir kaip būtų, nusprendžiau išleisti „Žaliąją mylią“ nedidelių knygelių plonais viršeliais serija, kaip tai buvo daroma devynioliktame amžiuje, ir tikiuosi, kad tu, Skaitytojau, man parašysi ir pasakysi, ar (a) tau patiko ši istorija ir (b) ar patiko ši retai taikoma, bet žaisminga jos pateikimo forma. Ji, be abejo, suteikė pasakojimo rašymui energijos, nors šiuo metu (lietingą 1995 metų spalio vakarą) knyga dar nebaigta, netgi nebaigtas juodraštinis jos variantas, ir ne visai aišku, kaip ši istorija turėtų pasibaigti. Tai ir yra šio sumanymo žavesio dalis, nors dabar aš važiuoju per tirštą miglą, iki pat galo nuspaudęs akceleratoriaus pedalą.

Ir svarbiausia: jei Tu, Skaitytojau, patiri bent pusę to džiaugsmo skaitydamas, kurį aš patiriu rašydamas, mums abiems puikiai sekasi. Mėgaukis šia knyga... ir kodėl jos nepaskaičius garsiai kartu su draugu? Jei tai neduos nieko daugiau, tai bent sutrumpins laiką, kol tavo spaudos kioske ar vietiniame knygyne pasirodys kita dalis.

O kol kas linkiu sėkmės ir būti geriems vieni kitiems.

Stivenas Kingas

PIRMA DALIS

DVI NEGYVOS MERGAITĖS

1

Tai atsitiko 1932—aisiais, kai valstijos kalėjimas tebebuvo Kould Mauntine. Ir, suprantama, ten taip pat buvo elektros kėdė.

Kaliniai laidė visokius juokelius apie kėdę, kaip kad žmonės šaiposi iš dalykų, kurie juos gąsdina, tačiau kurių negalima pašalinti. Jie vadino kėdę Senąja Žiežirba arba Sultingąja Storule. Kaliniai pokštavo, aptarinėdami kalėjimo sąskaitas už elektrą ar svarstydami, kaip kalėjimo viršininkas Muras turės pats gaminti Padėkos dienos vakarienę, nes jo žmona Melinda buvo per daug pasiligojusi, kad galėtų ką nors paruošti.

Tačiau tiems, kurie iš tiesų turėjo sėsti į tą kėdę, humoras greitai išgaruodavo. Per savo tarnybos Kould Mauntine laiką aš vadovavau septyniasdešimt aštuonioms egzekucijoms (šio skaičiaus niekada nesupainiodavau; prisiminsiu jį ir gulėdamas mirties patale) ir manau, kad dauguma šių žmonių galutinai suvokdavo kas vyksta, kai jų kulkšnis pririšdavo prie storų ąžuolinių Senosios Žiežirbos kojų. Tada jie suprasdavo (buvo galima pastebėti, kaip šis suvokimas tarsi kažkokia šalta neviltis pasirodo jų akyse), kad pasmerktųjų nuosavų kojų karjerai atėjo galas. Šiomis kojomis dar tebetekėjo kraujas, raumenys tebebuvo tvirti, tačiau jiems jau viskas buvo baigta; jie jau nebenužingsniuos dar vienos mylios ir nebešoks su mergina, pastačius naują klojimą. Senosios Žiežirbos klientai imdavo suvokti savo mirtį pirmiausia kulkšnimis: Ant galvos uždedamas juodas šilkinis maišas nutraukdavo jų vapaliojimus ir dažniausiai nerišlius paskutiniuosius žodžius. Šis maišas buvo skirtas pasmerktiesiems, tačiau aš visada maniau, jog iš tiesų jis reikalingas mums, kad nematytume siaubingos baimės, kylančios nelaimingųjų akyse, kai jie imdavo suvokti, jog mirs sulenktais keliais.

Kould Mauntine nebuvo mirtininkų kamerų, tik nuo kitų keturių buvo atskirtas E korpusas, kuris buvo keturis kartus mažesnis už likusius ir ne medinis, o iš plytų, siaubingu metaliniu stogu, spindinčiu karštoje vasaros saulėje kaip karštligės kamuojamo žmogaus akies obuolys. Šiame korpuse buvo šešios kameros, po tris abiejose plataus koridoriaus pusėse, beveik dvigubai didesnės už esančias kituose keturiuose korpusuose. Visos – vienutės. Tai didelė prabanga kalėjime (ypač ketvirtajame dešimtmetyje), tačiau kaliniai mielai būtų sutikę atsidurti bet kurioje kitų keturių korpusų kameroje. Patikėkite, už tai jie būtų bet ką atidavę.

Per visus mano kalėjimo prižiūrėtojo karjeros metus nė karto visos šešios kameros vienu metu nebuvo užpildytos – ačiū Dievui už nedidelę malonę. Daugiausiai buvo keturi pasmerktieji, juodaodžiai ir baltieji (Kould Mauntine nebuvo vaikščiojančių lavonų segregacijos), ir tai priminė mažą pragarą. Kartą buvo moteris – Beverlė Makol. Jos oda buvo juoda lyg vynų tūzo, ir ji buvo graži kaip nuodėmė, kurią padaryti žmogus neturėjo drąsos. Ji šešerius metus kentė savo vyro mušama, tačiau nė dienos nevaliojo taikstytis su jo šmirinėjimu palei svetimus sijonus. Tą vakarą, kai sužinojo apie vyro apgaudinėjimą, Beverlė laiptų, vedančių į jų butą virš kirpyklos, priklausančios vyrui, viršuje laukė nelaimingojo Lesterio Makolo, kurį draugeliai (ir tikriausiai jo trumpalaikė meilužė) vadino Kirpiku. Beverlė palaukė, kol Lesteris pusiau nusivilko paltą, o tada nupjovė neištikimąjį savo vyro „įnagį“, kuris nukrito ant juodai baltų batelių. Šiam tikslui Beverlė pasinaudojo Kirpiko nuosavu skustuvu. Kai liko dvi naktys, iki Beverlė turėjo sėstis į Senąją Žiežirbą, ji pasišaukė mane savo kameron ir pasakė, kad sapne ją aplankė afrikietiškoji tėvo dvasia ir įsakė atsikratyti vergiškos pavardės ir mirti su laisva, Matuomi, pavarde. Taigi pasmerktoji pageidavo, kad mirties nuosprendis būtų perskaitytas Beverlei Matuomi. Spėju, kad jos tėvo dvasia nesuteikė Beverlei kito vardo, arba ji neįstengė to vardo suprasti. Atsakiau, jog puiku, taip ir bus padaryta. Per savo tarnybos metus išmokau vieną dalyką – niekada neatsakyti pasmerktajam, nebent tai būtų absoliučiai būtina. Kalbant apie Beverlę Matuomi, pavardės pakeitimas nieko nebereiškė. Kitą dieną, apie trečią valandą po pietų, apsilankė gubernatorius, pakeisdamas mirties nuosprendį kalėjimu iki gyvos galvos Grasi Velio moterų kalėjime. Galiu pasakyti, jog apsidžiaugiau pamatęs, kaip apvali Bevės subinė nuo budinčiojo stalo pasuka į kairę, o ne į dešinę.