Stephen King: Žalioji mylia

– Nusiramink, Misteri Džinglai, – paliepė Delakrua, ir peliukas sustojo ant jo kairiojo peties, tarsi būtų supratęs komandą. – Nusiramink ir tupėk tyliai.

Delakrua kalbėjo dainingu keidžano [*Keidžanas (angl. Cajun) – taip vadinami prancūzų kilmės vietiniai Luizianos gyventojai (red. past.)]akcentu, ir žodis „tyliai“ nuskambėjo labai egzotiškai.

– Eik atsigulti, Delai, – mandagiai pasakiau. – Pailsėk. Tai tavęs irgi neliečia.

Delakrua padarė kaip lieptas. Jis išprievartavo ir nužudė jauną merginą, o po to nutėškė lavoną už namo, kuriame gyveno mergina, apipylė alyva, naudojama užkurti anglis, ir padegė, manydamas šitaip sunaikinti savo nusikaltimo įrodymus. Liepsna išsiplėtė iki namo ir apėmė jį, tad žuvo dar šeši žmonės, du iš jų vaikai. Tai buvo vienintelis nusikaltimas, kurį padarė Delakrua, o dabar jis atrodė kaip malonaus elgesio vyriškis susirūpinusiu veidu, nuplikusia makaule ir ilgais plaukais, besidraikančiais ant jo marškinių apykaklės. Netrukus jis sės ant Senosios Žiežirbos, o Senoji Žiežirba padarys jam galą... tačiau tai, kas privertė jį padaryti šį siaubingą dalyką, jau buvo seniai išnykę, ir dabar Delakrua gulėjo ant gulto, leisdamas savo mažajam kompanionui cypsint bėgioti jo rankomis. Tam tikra prasme tai yra pats blogiausias dalykas; Senoji Žiežirba niekada nepajėgdavo sudeginti to, kas buvo pasmerktųjų viduje, o vaistai, kuriuos suleidžia šiandien, nepajėgia to užmigdyti. Tai, kas glūdi pasmerktųjų viduje, išsilaisvina, persiduoda kitam, o mums belieka sunaikinti lukštą, kuris ir taip yra negyvas.

Vėl nukreipiau savo dėmesį į milžiną.

– Jei paliepsiu Heriui nuimti nuo tavęs šias grandines, ar gerai elgsiesi?

Jis linktelėjo. Judesys buvo panašus kaip ir purtant galvą: žemyn, aukštyn, atgal į centrą. Džono keistos akys spoksojo į mane. Jose slypėjo kažkokia ramybė, abejojau, ar galiu ja pasitikėti. Pirštu pamojau Heriui, kuris priėjo ir atrakino grandines. Dabar Heris nerodė jokių baimės ženklų, net pasilenkęs tarp Kofio kojų, primenančių medžių kamienus, kad atrakintų metalinius žiedus ant kulkšnių, ir aš šiek tiek atsipalaidavau. Tai Persis privertė Herį nervintis, o aš pasitikėjau Herio instinktais. Pasitikėjau visų, išskyrus Persio, vyrų, su kuriais kasdien susidurdavau E korpuse, instinktais.

Visiems naujai atvykusiems į korpusą buvau paruošęs nedidelę kalbą, tačiau abejojau, ar ji tiks Kofiui, nes jis atrodė labai neįprastas ne tik dėl savo didumo.

Kai Heris vėl atsistojo (Kofis per visą rakinimo ceremoniją stovėjo nė nekrustelėdamas, ramus kaip peršeronų veislės arklys), aš pažvelgiau į savo naująjį globotinį, nykščiu pabarbenau į lentelę ir paklausiau:

– Ar moki kalbėti, milžine?

– Taip, sere, bose, aš moku kalbėti, – atsakė jis.

Džono basas skambėjo kaip gilus ir tylus burzgesys. Jį išgirdęs, pagalvojau apie tik ką sureguliuotą traktoriaus variklį. Džono kalboje nesigirdėjo tikro pietietiško akcento, tačiau kalbos struktūroje buvo kažkas pietietiška, ką pastebėjau vėliau. Tarytum būtų atvykęs iš Pietų, bet ne iš ten kilęs. Jis kalbėjo ne kaip beraštis, tačiau ir ne kaip išsilavinęs žmogus. Jo kalba kaip ir daugelis kitų Džono Kofio dalykų buvo paslaptis. Labiausiai mane neramino jo akys – jose atsispindėjo kažkokia rami nebūtis, tarsi Džonas klaidžiotų kažkur tolybėje.

– Tu vadiniesi Džonas Kofis.

– Taip, sere, bose, mano pavardė skamba taip pat kaip ir gėrimas, tik kitaip rašoma [*Žodžių žaismas: coffee (angl.) – kava, Coffey – pasmerktojo pavardė (vert. past.)].

– Vadinasi, pažįsti raides, ar ne? Ar moki skaityti ir rašyti?

– Tik savo pavardę, bose, – atsakė jis tyliai.

Atsidusau ir po to pateikiau jam sutrumpintą savo paruoštos kalbos variantą. Jau buvau nusprendęs, kad su Džonu neturėsiu jokių bėdų. Dėl to buvau ir teisus, ir ne.

– Esu Polas Edžkoumas, – pasakiau. – Aš esu E korpuso vyresnysis, pagrindinis prižiūrėtojas. Jei ko nors iš manęs norėsi, pakviesk. Jei manęs nebūtų, paprašyk pakviesti štai šitą vyrą – jo vardas yra Heris Tervilidžeris. Arba kviesk misterį Stentoną, arba misterį Hauvelą. Ar supranti?

Kofis linktelėjo.

– Nesitikėk gauti viską, ko tik užsimanysi, nebent mes nuspręsime, jog tau to būtinai reikia – čia ne viešbutis. Supranti?

Jis vėl linktelėjo.

– Tai rami vieta, milžine – ne tokia kaip visas likęs kalėjimas. Čia esate tik judu su Delakrua. Tau neteks dirbti; dažniausiai tiesiog sėdėsi. Tai suteiks galimybę viską apmąstyti, – daugumai čia patekusių apmąstymams būna per daug laiko, tačiau šito Kofiui nepasakiau. – Kartais mes paleidžiame radiją, jei vyrauja tvarka. Tau patinka radijas?

Kofis linktelėjo, tačiau neužtikrintai, tarsi abejotų, kad tą daiktą žino. Vėliau patyriau, jog tam tikra prasme neklydau; Kofis atpažindavo dalykus, kai vėl su jais susidurdavo, tačiau tuojau pat juos pamiršdavo. Jis žinojo laidos „Mūsų sekmadienio mergaitė“ personažus, tačiau tik vos vos beprisiminė, ką jie veikė praėjusioje laidoje.

– Jei gerai elgsies, maistą gausi laiku, niekad neteks pamatyti tramdomojo kambario, esančio koridoriaus gale, ar vilkėti vieno iš tų drobinių švarkų, kurie susagstomi nugaroje. Popietėmis, nuo keturių iki šešių, dvi valandas galėsi pasivaikščioti kieme, išskyrus šeštadienius, kai visi kalėjimo gyventojai žaidžia futbolą. Sekmadienio popietėmis galėsi susitikti su lankytojais, jei yra kas nors, norintis tave aplankyti. Ar turi kokių nors artimųjų, Kofį?

Jis papurtė galvą:

– Jokių, bose.

– Ką gi, tada galės lankyti tavo advokatas.

– Atrodo, jau pamačiau jo nugarą, – atsakė Kofis. – Nemanau, kad jis atsibogintų čia į kalnus.

Atidžiai jį nužvelgiau bandydamas atspėti, ar Kofis nebando juokauti, tačiau taip nepasirodė. Ir iš tiesų nieko kito nesitikėjau. Apeliacijos buvo skirtos ne tokiems kaip Džonas Kofis, tik ne tais laikais; tokiems kaip jis dėmesį parodydavo teismo dieną, o po to pasaulis juos užmiršdavo, kol vieną dieną laikraštyje pamatydavo žinutę apie vaikiną, maždaug apie vidurnaktį gavusį šiek tiek elektros srovės. Tačiau lengviau buvo valdyti vyrą, turintį žmoną, vaikų ar draugų, kurių laukdavo atvykstant sekmadienio popietėmis. Nemaniau, jog prireiks suvaldyti Kofį, – ir gerai, nes jis buvo pašėlusiai didelis.

Pasimuisčiau ant gulto, po to nusprendžiau, kad mano apatinė kūno dalis jausis patogiau atsistojus, tad taip ir padariau. Džonas pagarbiai pasitraukė nuo manęs ir susikryžiavo priešais save rankas.

– Čia tau gali būti lengva arba sunku, milžine, viskas priklauso nuo tavęs. Esu čia tam, kad paaiškinčiau, jog tu mums visiems gali palengvinti gyvenimą, nes galų gale jis priklauso nuo tavo elgesio. Elgsimės su tavimi taip, kaip tu nusipelnysi. Ar nori ko nors paklausti?

– Ar jūs paliekate įjungtą šviesą po to, kai paskelbiamas miego laikas? – iš karto uždavė klausimą jis, tarsi tik ir būtų laukęs, kol atsiras proga šito paklausti.

Prisimerkiau žiūrėdamas į jį. Naujai atvykusieji į E korpusą manęs klausdavo visokių keistų klausimų, – kartą net paklausė, kokio didumo yra mano žmonos papai, – tačiau šitokį klausimą išgirdau pirmą kartą.

Kofis kiek sutrikęs šypsojosi, tartum būtų žinojęs, kad mes palaikysime jį kvailiu, bet nebūtų galėjęs nieko pakeisti.

– Todėl, kad aš kartais šiek tiek išsigąstu, kai sutemsta, – paaiškino jis. – Ypač, jei tai man nepažįstama vieta.

Pažvelgiau į jį – įvertindamas jo milžinišką ūgį – ir pasijutau keistai sujaudintas. Žinote, žmogžudžiai iš tiesų sujaudina, nes nematai jų blogiausioje šviesoje, kai jie tarsi demonai kalvėje kala savo siaubus.