Stephen King: Žalioji mylia

Sėkmingai išleidus „Žaliąją mylią“, kilo daugybė diskusijų kaip – arba ar – ją reikėtų išleisti atskira vientisa knyga. Leidimas dalimis buvo skausmingas man, taip pat ir kai kuriems skaitytojams, nes leidimas brošiūromis atsiėjo labai brangiai – apie devyniolika dolerių už visas šešias dalis (kur kas pigiau perkant parduotuvėje, kurioje taikomos nuolaidos). Dėl šios priežasties knygelių, sudėtų į kartoninę dėžutę, rinkinys nebuvo idealus sprendimas. Regis, dabartinė knyga, išleista įprastais plonais viršeliais už protingesnę kainą, yra idealus sprendimas. Tad štai ji, beveik tokia pat, kaip išleista pirmą kartą (pakeičiau tą vietą, kurioje Persis Vetmoras, apvilktas tramdomaisiais marškiniais, pakelia ranką nusišluostyti nuo veido prakaitą).

Kada nors norėčiau ją visą peržiūrėti – paverčiant šią knygą romanu, jos struktūra turėtų būti kiek kitokia – ir vėl išleisti. Kol ateis toks laikas, tenka pasitenkinti esamu. Labai džiaugiuosi, kad ši knyga patiko tokiam gausiam skaitytojų būriui. Ir žinote, paaiškėjo, jog galų gale tai gana puiki knyga skaityti prieš miegą.

Stivenas Kingas

Bengoras,

Meino valstija

1997 m. vasario 6 d.

Pratarmė: laiškas

1995 m. spalio 27 d.

Brangus Nuolatinis Skaitytojau,

gyvenimas yra kaprizingas. Prasidedanti šioje knygelėje istorija egzistuoja šia forma dėl atsitiktinės nekilnojamojo turto agento, su kuriuo niekada nebuvau susitikęs, pastabos. Tai atsitiko prieš metus Long Ailende. Ralfas Vičinanza, mano ilgametis draugas ir verslo partneris (jo pagrindinis verslas – pardavinėti knygų leidimo užsienyje teises), tuo metu tenai kaip tik išsinuomojo namą. Nekilnojamojo turto agentas pastebėjo, jog namas atrodo, „tarsi būtų atkeliavęs iš Čarlzo Dikenso pasakojimo“.

Ši pastaba vis tebeglūdėjo Ralfo mintyse, kai jis savo namuose priėmė pirmąjį svečią, britų leidėją Malkolmą Edvardsą. Jis pakartojo šią frazę Edvardsui, ir jie pradėjo šnekučiuotis apie Dikensą. Edvardsas užsiminė, kad Dikensas daugelį savo romanų išleido dalimis, kurios arba buvo spausdinamos kaip laikraščių priedai, arba kaip knygelės (nežinau, iš kur kilęs šis žodis, reiškiantis mažesnę nei vidutinė knygą, tačiau man visada patiko nuo jo dvelkianti intymumo ir draugiškumo nuotaika). Edvardsas pridūrė, jog kai kurie Dikenso romanai buvo iš tiesų parašyti ir peržiūrėti prieš pat juos išspausdinant; Čarlzas Dikensas aiškiai buvo iš tų rašytojų, kurie nebijojo leidyklos terminų.

Dikenso dalimis leidžiami romanai buvo nepaprastai populiarūs; tiesą sakant, tokie populiarūs, jog vienas iš jų sąlygojo tragediją, įvykusią Baltimorėje. Didelė Dikenso gerbėjų grupė susirinko krantinėje, laukdama, kol atplauks britų laivas, gabenantis paskutiniąją romano „Sendaikčių parduotuvėlė“ dalį. Pasakojama, kad keli būsimieji skaitytojai buvo nublokšti į vandenį ir paskendo.

Nemanau, jog Malkolmas ar Ralfas būtų norėję, kad kas nors paskęstų, tačiau jiems buvo smalsu, kas atsitiktų, jei šiandien vėl būtų pabandyta išleisti romaną dalimis. Nė vienas iš jų tuo metu nežinojo, jog tai jau bent du kartus buvo įvykę (nieko nėra nauja po šia saule). Tomas Vulfas savo romano „Tuštybių laužas“ (pirmąjį variantą dalimis išspausdino žurnale „Rolling Stone“, o Maiklas Makdauvelas (romanų „Amuletas“, „Paauksuotos adatos“, „Gaivalai“ ir scenarijaus „Vabalų sultys“ autorius) išleido romaną „Tamsusis vanduo“ atskiromis knygelėmis minkštais viršeliais. Šis romanas – siaubo pasakojimas apie šeimą iš pietinių valstijų, kurios nariams lemta virsti aligatoriais – nebuvo pats geriausias Makdauvelo kūrinys, tačiau vis dėlto atnešė nemažą pelną leidyklai „Avon Books“.

Abu vyriškai toliau svarstė, kas nutiktų, jei populiarių romanų rašytojas šiandien pamėgintų išleisti romaną atskiromis dalimis – mažomis knygelėmis minkštais viršeliais, kurių kaina Didžiojoje Britanijoje būtų svaras arba du, o Amerikoje galbūt trys doleriai (kur dauguma knygų minkštais viršeliais kainuoja 6,99 arba 7,99 dolerio). Malkolmas pasakė, jog toks rašytojas kaip Stivenas Kingas galėtų sėkmingai imtis šio eksperimento, ir po to vyriškių pokalbis pakrypo kitomis temomis.

Ralfas beveik pamiršo šią idėją, tačiau ji vėl dingtelėjo 1995 metų rudenį, kai Ralfas sugrįžo iš Frankfurto knygų mugės, tarptautinio prekybinio šou, kuriame kiekviena diena tokiems kaip Ralfas agentams, pardavinėjantiems leidybines teises užsienyje, yra žaidimas atviromis kortomis. Kartu su daugybe kitų reikalų, kuriuos aš iš karto atmečiau, Ralfas ėmė su manimi aptarinėti romano leidimo atskiromis knygelėmis idėją.

Aš iš karto neatsisakiau idėjos leisti romaną atskiromis knygelėmis, kaip kad pasielgiau su pasiūlymais duoti interviu japonų žurnalui „Playboy“ ar vykti į nemokamą kelionę po Baltijos šalis, – ji mano vaizduotėje įžiebė ryškią kibirkštį. Nemanau esąs šių dienų Dikensas, — jei toks žmogus ir egzistuoja, tai greičiausiai bus Džonas Irvingas arba Salmonas Rušdis, – tačiau man visada patiko atskirais epizodais pasakojamos istorijos. Su šitokia knygos forma pirmą kartą susidūriau laikraštyje „The Saturday Evening Post“, ir ji man patiko, nes kiekvieno epizodo pabaigoje skaitytojas beveik susilygina su rašytoju – jam lieka visa savaitė pamėginti atspėti, kur dabar nuvingiuos žaltys. Be to, man atrodė, kad tokios istorijos yra skaitomos intensyviau ir daugiau patiriama įspūdžių, nes medžiaga suskirstyta dalimis. Net jei ir norėtum, knygos negalima praryti visos iš karto (o jei knyga gera, toks noras kyla).

Svarbiausia, kad mūsų namuose dažnai tokias knygas skaitydavome garsiai – vieną vakarą mano brolis Deividas, kitą vakarą aš, trečią – mano mama, po to vėl brolis. Tai buvo reta galimybė mėgautis knyga taip, kaip mes mėgaudavomės filmais, į kuriuos kartu eidavome, ar televizijos laidomis („Neišdirbta oda“, „Bonanza“, „66 maršrutas“), kurias stebėdavome visi drauge. Tai buvo šeimyninis renginys. Tik po kelerių metų sužinojau, jog to meto šeimose labai panašiai buvo mėgaujamasi Dikenso romanais, tik išgyvenimai dėl Pipo, Olivero ar Deivido Koperfildo likimų, sėdint palei židinį, tęsdavosi ištisus metus , o ne kelis mėnesius (net ilgiausios laikraštyje „The Saturday Evening Post“ spausdinamos serijos retai būna didesnės nei aštuonių dalių).

Buvo dar vienas dalykas, mane sužavėjęs šia idėja, – žavesys, kurį, įtariu, pilnai įvertinti gali tik rašytojas, rašantis įtempto siužeto ar vaiduokliškus romanus: leisdamas romaną dalimis, rašytojas įgyja pranašumą prieš skaitytoją, kurio kitu atveju negalėtų patirti: paprastais žodžiais tariant, Nuolatinis Skaitytojau, tu negali užbėgti į priekį ir sužinoti, kaip susiklostys įvykiai.

Tebeprisimenu, kai kartą, būdamas maždaug dvylikos metų, įėjau į svetainę ir pamačiau mamą, sėdinčią savo mėgiamoje supamojoje kėdėje ir dirstelinčią į plonais viršeliais išleistą Agatos Kristi romano pabaigą, tuo pat metu laikant pirštą toje vietoje, kur ji skaitė – apie 50—ą puslapį. Aš išsigandau ir pasakiau tai mamai (atminkite, kad man buvo tik dvylika metų – amžius, kai berniukai pradeda miglotai suprasti, neva jie žino viską), pareikšdamas, jog skaityti knygos pabaigą, iki jos nepriėjus, yra tas pat, kas suvalgyti „Oreo“ sausainių kremą, o pačius sausainius išmesti. Mama nusijuokė savo nuostabiu nerūpestingu juoku ir atsakė, jog tai galbūt tiesa, tačiau kartais ji tiesiog negalinti atsispirti pagundai. Aš pajėgiau suprasti, ką reiškia atsiduoti pagundai; netgi būdamas dvylikos metų patyriau jų daugybę. O štai šioje knygoje yra patrauklus vaistas įveikti šią pagundą. Kol paskutinis epizodas nepateks į knygynus, niekas nesužinos, kaip susiklostys įvykiai „Žaliojoje mylioje“... netgi aš.