Stephen King: Žalioji mylia

– Taip, čia būna gana šviesu per visą naktį, – atsakiau. – Pusė Mylios šviesų dega nuo devynių vakaro iki penkių ryto, – tada supratau, jog jis visiškai nenutuokia, apie ką aš kalbu, nes Žalioji mylia jam reiškė tą patį, ką Misisipės dumblas, todėl parodžiau ranka: – Koridoriuje.

Džonas su palengvėjimu linktelėjo. Nesu tikras, ar jis žinojo, ką reiškia koridorius, tačiau galėjo matyti vieliniais narveliais apgaubtas 200 vatų elektros lemputes.

Padariau tai, ko niekada anksčiau kaliniui nebūčiau padaręs – padaviau Džonui ranką. Net dabar nežinau kodėl. Gal dėl to, kad jis paklausė apie šviesą. Šis mano gestas privertė Herį Tervilidžerį sumirksėti, galiu tai paliudyti. Kofis stebėtinai švelniai paėmė mano ranką, kuri iš karto pranyko jo letenoje, ir tuo viskas baigėsi. Į savo butelį su nuodais įviliojau dar vieną kandį. Mes baigėme savo reikalus.

Išėjau iš kameros. Heris užtraukė duris ir užrakino abu užraktus. Kofis dar kurį laiką stovėjo savo pirmykštėje vietoje, tarytum nežinodamas, ką toliau veikti, po to atsisėdo ant gulto, sudėjo savo milžiniškas rankas tarp kelių ir nuleido galvą kaip liūdintis ir besimeldžiantis žmogus. Po to jis kažką pasakė savo keistu, beveik pietietišku balsu. Išgirdau jį labai aiškiai ir, nors tuo metu mažai nutuokiau apie tai, ką jis pasakė, – nebūtina žinoti, ką žmogus padarė, kad jį pamaitintum ir prižiūrėtum, iki ateis metas sumokėti skolas, – pajutau, per kūną perbėgant šiurpulius.

– Nieko negalėjau padaryti, bose, – pasakė jis. – Bandžiau tai sustabdyti, bet jau buvo per vėlu.

3

– Turėsi per Persį nemalonumų, – pasakė Heris, kai mes koridoriumi grįžome į mano kabinetą.

Dynas Stentonas, tam tikra prasme trečiasis pagal rangą mano pavaldinys, – iš tiesų mes nieko nematavome pagal rangą, Persis Vetmoras bematant būtų pakeitęs šią situaciją, – sėdėjo už mano rašomojo stalo, tvarkydamas bylas. Šiam darbui aš niekaip nesugebėdavau susiruošti. Jis atsainiai pažvelgė į mus, kai įėjome, nykščio galiuku stumtelėjo savo mažus akinius ir vėl pasinėrė į popierius.

– Su tuo geniu aš turiu nemalonumų nuo pat pirmos jo dienos pas mus, – atsargiai pasakiau, patraukdamas kelnes nuo savo tarpušakio ir gūžtelėdamas pečiais. – Ar tu girdėjai, ką jis šaukė, kai atvedė tą didžiulį keverzą?

– O kaipgi, – atsakė Heris. – Juk žinai, kad aš buvau kartu.

– Aš buvau tualete ir taip pat viską puikiai girdėjau, – įsiterpė Dynas. Jis prisitraukė prie savęs popieriaus lapą, pakėlė jį prieš šviesą, tad pamačiau ant lapo likusį žiedą nuo kavos puodelio bei kažkokį tekstą, ir išmetė popierių į šiukšlių dėžę. – „Eina miręs žmogus“. Turbūt perskaitė šią frazę viename iš savo mėgiamų žurnalų.

Taip tikriausiai ir buvo. Persis Vetmoras labai žavėjosi žurnalais „Argosy“, „Stag“ ir „Vyro nuotykiai“. Atrodo, kiekviename jų numeryje būdavo spausdinamos kalėjimo istorijos, ir Persis jas godžiai skaitė, kaip rašantis mokslinį darbą žmogus. Tartum Persis būtų bandęs sužinoti, kaip turi elgtis, o atsakymas būtų buvęs tuose žurnaluose. Jis atėjo čia iš karto po to, kai įvykdėme bausmę Entoniui Rėjui, žudžiusiam kirviu, – ir tiesiogiai dar nedalyvavo nė vienoje egzekucijoje, nors stebėjo vieną iš patalpos, kurioje yra kėdės jungiklis.

– Jis turi pažinčių, – pasakė Heris. – Turi ryšių. Tau teks atsakyti už tai, kad išsiuntei jį iš korpuso, ir dar labiau už tai, jog tikėjaisi, kad Persis padarys kokį nors realų darbą.

– To aš nesitikiu, – atsakiau ir iš tiesų nesitikėjau... tačiau turėjau vilčių. Bilas Dodžas buvo ne iš tų, kurie leistų kam nors painiotis po kojomis ir tik spoksoti. – Šiuo metu mane labiau domina milžinas. Ar turėsime dėl jo nemalonumų?

Heris tvirtai papurtė galvą.

– Trapinguso apygardos teisme jis buvo tylus it ėriukas, – pasakė Dynas. Jis nusiėmė savo pensnė ir pradėjo juos valyti į striukę. – Žinoma, ant jo buvo daugiau grandinių nei Skrudžas matė ant Marlio šmėklos, tačiau panorėjęs jis būtų lengvai jas sutraukęs. Čia yra visas humoras, sūnau.

– Žinau, – atsakiau, nors nieko panašaus nežinojau. Tiesiog negaliu pakęsti, jei Dynas Stentonas pasirodo pranašesnis už mane.

– Jis didelis, ar ne? – paklausė Dynas.

– Taip, – sutikau. – Siaubingai.

– Tikriausiai Senojoje Žiežirboje reikės nustatyti Superkepimo režimą, kad pakeptume jo subinę.

– Nesijaudink dėl Senosios Žiežirbos, – išsiblaškęs atsakiau. – Senoji Žiežirba didžiuosius paverčia mažiukais.

Dynas sugnybo tą nosies vietą, kurioje matėsi pora piktų raudonų dėmelių nuo akinių ir linktelėjo.

– Taip. Tavo žodžiuose yra tiesos.

– Ar kuris nors iš jūsų žinote, iš kur jis atvyko, prieš pasirodydamas... Teftone? – paklausiau. – Tai buvo Teftonas, ar ne?

– Taip, – atsakė Dynas. – Teftonas Trapinguso apygardoje. Regis, niekas nežino, kur jis buvo prieš ten pasirodydamas ir padarydamas tai, ką padarė. Spėju, kad jis tiesiog bastėsi. Jei tai tave iš tiesų domina, gal rasi ką nors daugiau kalėjimo bibliotekos laikraščiuose. Tikriausiai iki kitos savaitės jų nepajudins, – Dynas išsiviepė. – Tačiau gali ir išgirsti, kaip inkščia ir dejuoja tavo draugužis viršuje.

– Galbūt nueisiu ir žvilgtelėsiu, – pasakiau, o vėliau, po pietų, taip ir padariau.

Kalėjimo biblioteka buvo pastate, kurį rengėsi paversti automobilių remonto dirbtuvėmis – bent jau taip planavo. Aš maniau, jog dėl to kam nors turėjo nukristi gardus kąsnelis, tačiau kadangi tai buvo Didžiosios depresijos metai, savo nuomonę laikiausi sau – lygiai taip būtų reikėję laikyti liežuvį už dantų ir dėl Persio, tačiau žmogus kartais nepajėgi pakankamai tvirtai užsičiaupti. Dažniausiai vyro burna pridaro daugiau bėdos nei jo pimpalas. O be to, automobilių remonto dirbtuvės taip ir nebuvo įrengtos – kitą pavasarį kalėjimą perkėlė į Braitoną, esantį už šešiasdešimties mylių. Manau, dėl to įvyko ne vienas nelegalus sandėris. Kažkam nukrito daugiau gardžių kąsnelių. Aš iš to nieko nepešiau.

Administracija persikėlė į naują pastatą rytinėje kiemo dalyje; ligoninė buvo perkelta (ir kokiam molio Motiejui šovė į galvą įrengti ligoninę antrame aukšte – tai dar viena iš gyvenimo paslapčių); biblioteka vis dar buvo nevisiškai aprūpinta spaudiniais, – joje niekada nebuvo per daug knygų, – ir ji stovėjo—tuščia. Senasis pastatas, įsispraudęs tarp A ir B korpusų, panėšėjo į įkaitusią dėžę, suręstą iš statinės šulų. Šių korpusų tualetai glaudėsi prie senojo pastato, todėl jame nuolat tvyrojo lengvas šlapimo tvaikas, kuris, ko gero, buvo vienintelė rimta priežastis perkelti administraciją. Biblioteka buvo L raidės formos ir ne ką didesnė už mano kabinetą. Dairiausi, ar kur nepamatysiu ventiliatoriaus, tačiau jie visi buvo pradingę. Bibliotekoje tvyrojo kokių trisdešimt septynių laipsnių šutra, ir atsisėdęs kirkšnyse vėl pajutau karštą tvinkčiojimą. Tai kažkiek priminė danties skausmą. Suprantu, jog absurdiška šitaip kalbėti apie tą kūno vietą, tačiau negaliu su niekuo kitu palyginti šio pojūčio. Jis dar labiau paūmėjo po šlapinimosi ir besišlapinant, ką buvau padaręs, prieš ateidamas į biblioteką.

Bibliotekoje be manęs buvo dar vienas lankytojas – senas, kaulėtas, užsitarnavęs pasitikėjimą kalinys, pavarde Gibonsas, kuris snaudė kampe, pasidėjęs ant kelių romaną apie laukinius Vakarus ir užsimaukšlinęs ant akių kepurę. Jam nerūpėjo nei karštis, nei niurnėjimas, dunksėjimas ar atsitiktiniai keiksmai, sklindantys iš viršuje esančios ligoninės (kur turėjo būti bent dešimčia laipsnių karščiau, ir vyliausi, jog Persiui Vetmorui tai patiko). Aš jo taip pat netrukdžiau, nuėjau trumpesnėn L pusėn, kurioje laikė laikraščius. Maniau, jog, nepaisant Dyno pasakymo, jie bus pradingę kartu su ventiliatoriais. Tačiau laikraščiai gulėjo savo vietoje, ir aš gana lengvai radau medžiagą apie Deterikų dvynes mergaites; nuo pat birželio, kai išaiškėjo nusikaltimas, iki rugpjūčio pabaigos ir rugsėjo, kada vyko teismas, apie tai buvo rašoma pirmuosiuose puslapiuose.