Stephen King: Žalioji mylia

Bobo sutrumpino šunų pavadžius ir subūrė juos į krūvą, po to pakišo po nosimis Koros Deterik naktinius marškinius, kad tam tikra prasme primintų, ką jie čia veikia tokią dieną, kai vidudienį temperatūra pasieks apie trisdešimt penkis laipsnius karščio, o nuo pykinimo persekiotojų grupės vyrams jau ir taip svaigo galva. Meškėnų šunys dar kartą pauostė rūbą, nusprendė nesiblaškyti ir stūgaudami visi nurūko pasroviui.

Nepraslinko nė dešimt minučių, ir vyrai sustojo išgirdę ne vien tik šunų lojimą. Tai labiau priminė staugimą nei amsėjimą, ir tokio garso dar nebuvo išleidęs nė vienas šuo netgi žūdamas. Tokio garso nė vienas iš jų apskritai nebuvo girdėjęs, tačiau jie visi iš karto suprato, jog šį garsą skleidžia vyras. Taip jie sakė, ir aš jais patikėjau. Manau, jog ir aš būčiau atpažinęs šį garsą. Manau, jog girdėjau panašiai staugiančius vyrus, kai jie keliaudavo į elektros kėdę. Nedaugelį, – didžioji jų dalis užsisklendžia savyje ir eina tylūs arba juokaudami, tarsi būtų susiruošę į pikniką su savo klase, – bet keletą. Dažniausiai šitaip staugdavo įtikėję, jog pragaras iš tiesų egzistuoja ir laukia jų Žaliosios mylios gale.

Bobo vėl sutrumpino savo šunų pavadžius. Šunys buvo vertingi, ir Bobo visai neketino jų prarasti dėl ten murmančio ir staugiančio psichopato. Likusieji vyrai vėl užsitaisė savo šautuvus. Šis staugimas juos visus atvėsino, besisunkiantis iš pažastų ir bėgantis per nugarą prakaitas atrodė kaip ledinis vanduo. Kai vyrai pajunta tokį šiurpulį, jiems prireikia vado, kad galėtų tęsti savo žygį, ir šerifo pavaduotojas Makgis tapo jų vadu. Jis išėjo į priekį ir žvaliai nužingsniavo (kertu lažybų, jog tuo metu jis nesijautė labai žvaliai) link alksnių, kyšančių miško pakraštyje, o kiti, atsilikę per penkis žingsnius, nervingai nutapseno iš paskos. Jis stabtelėjo tik vieną kartą duoti ženklą stambiausiam vyrui – Semui Houliui – laikytis arčiau Klauso Deteriko.

Kitoje alksnių pusėje buvo laukymė, besidriekianti iki dešinėje stūksančio miško. Kairėje buvo ilgas ir lėkštas upės krantas. Visi vyrai sustingo savo vietose tarsi žaibo trenkti. Manau, jie būtų daug ką atidavę už tai, kad netektų matyti vaizdo, kurį išvydo priešais save – tai buvo kažkoks košmaras, plikas ir beveik rūkstantis saulėje, kuris egzistuoja už gero kasdieninio gyvenimo – bažnytinių vakarienių, pasivaikščiojimų kaimo keliukais, nuoširdaus darbo, meilės bučinių lovoje – ribų.

Ant upės kranto, apsivilkęs nublukusį, krauju aptaškytą nertinį, sėdėjo didžiulis vyras, kokio dar nė vienas iš persekiotojų nebuvo matęs – Džonas Kofis. Jo milžiniškos, šleivais pirštais kojos buvo basos. Ant galvos Kofis buvo užsirišęs išblukusią skarelę, kaip kaimo moterys pasiriša eidamos į bažnyčią. Tamsiu debesiu aplink jį sukosi uodų spiečius. Apkabinęs kiekvienoje rankoje jis laikė po nuogos mergaitės lavoną. Jų šviesūs plaukai, kažkada garbiniuoti ir lengvučiai tarsi pienės pūkas, dabar buvo prilipę prie galvų ir išterlioti raudonais dryžiais. Jas laikantis vyriškis sėdėjo ir staugė, užvertęs galvą į dangų kaip pamišusi telyčia, jo tamsiai rudi skruostai buvo drėgni nuo ašarų, o veidas iškreiptas siaubingo sielvarto. Jis trūkčiojamai kvėpavo, ir vyriškio krūtinė kilojosi taip, kad net įsitempdavo sąsagos, laikančios jo nertinio kilpeles, po to išleisdavo tą didžiulį oro gurkšnį kartu su eiliniu stūgesiu. Labai dažnai skaitome laikraščiuose, jog „žudikas nejautė jokio gailesčio“, tačiau šiuo atveju toks pasakymas netiko. Džoną Kofį gyvą draskė tai, ką jis padarė... tačiau jis gyveno. Mergaitės ne. Jos buvo sudraskytos gyvos kur kas tikriau.

Atrodė, niekas iš vyrų nesuvokė, kiek laiko jie ten stovėjo stebėdami staugiantį vyriškį, kuris savo ruožtu žvelgė per ramų upės paviršių į traukinį kitame krante, bėgiais pūškuojantį estakados, kertančios upę, link. Vyrams atrodė, jog jie stebėjo valandą, o gal ir ištisą amžinybę, tačiau traukinys netoli tenuvažiavo, tarsi būtų pūškavęs vietoje lyg staigaus įniršio apimtas trypiantis vaikas, ir saulė nepasislėpė už debesies, ir vaizdas neišnyko iš jų akių. Jis tebesirodė priešais vyrus toks pat realus kaip šuns įkandimas. Juodaodis vyras lingavo pirmyn ir atgal, Kora ir Keitė lingavo kartu su juo tarsi lėlės milžino rankose. Vyriškio didžiulių plikų rankų krauju ištepti raumenys susitraukdavo ir atsipalaiduodavo, susitraukdavo ir atsipalaiduodavo, susitraukdavo ir atsipalaiduodavo.

Klausas Deterikas suardė šį vaizdą. Klykdamas jis puolė pabaisą, išprievartavusį ir nužudžiusį jo dukras. Semas Houlis žinojo savo užduotį ir bandė ją atlikti, tačiau nesėkmingai. Semas buvo šešiais coliais aukštesnis ir ne mažiau kaip septyniasdešimčia svarų sunkesnis, tačiau atrodė, jog Klausas vos gūžtelėjęs pečiais išsivadavo iš Šerno gniaužtų. Klausas nuskriejo per laukymę ir įsibėgėjęs spyrė Kofiui į galvą. Jo darbinis batas, ant kurio išsipylęs pienas jau spėjo karštyje surūgti ir sukepti, pataikė Kofiui tiesiai į kairį smilkinį, tačiau Kofis tarytum nieko nepajuto. Jis tik sėdėjo raudodamas, linguodamas ir žvelgdamas anapus upės; kaip aš įsivaizduoju, šis reginys galėjo priminti Sekminių pamokslą kur nors pušyne, per kurį ištikimasis Kryžiaus pasekėjas žvelgia į Dievo žemę... tik, žinoma, jei ten nebūtų buvę lavonų.

Prireikė keturių vyrų atitraukti nuo Džono Kofio isterijos apimtą fermerį, ir nežinau, kiek kartų Klausas gerai užvožė Kofiui, kol vyrams galiausiai pavyko atplėšti nelaimingąjį tėvą. Tačiau atrodė, jog Kofiui visa tai absoliučiai nerūpėjo; jis tik žiūrėjo anapus upės ir raudojo. O Deteriko visas kovingumas pranyko, kai vyrai pagaliau atplėšė jį nuo Džono Kofio – tarsi tuo milžinišku juodaodžiu vyru būtų tekėjusi kažkokia galvanizuojanti srovė (aš vis dar linkęs galvoti elektrinėmis metaforomis, turėsite man atleisti), ir kai galiausiai nutrūko Deteriko kontaktas su šiuo srovės šaltiniu, jis suglebo lyg žmogus, atitrauktas nuo laido, kuriuo teka srovė. Jis atsitūpė ant upės kranto išskėtęs kojas, užsidengė rankomis veidą ir ėmė kūkčioti. Houvis priėjo prisijungė, ir tėvas su sūnumi apsikabino surėmę kaktas.

Du vyrai liko saugoti tėvą ir sūnų, o likusieji, atstatę šautuvus, apsupo sriūbaujantį ir staugiantį juodaodį vyriškį. Atrodė, vyriškis vis dar nesuvokia, kad be jo yra dar kažkas. Makgis žengė į priekį, truputėlį neryžtingai pamindžikavo, po to pritūpė.

– Misteri, – ištarė jis tyliu balsu, ir Kofis iš karto nutilo.

Makgis pažvelgė į paraudusias nuo ašarų juodaodžio akis. Ašaros ir toliau tekėjo upeliais, tarsi kažkas vyriškio viduje būtų pamiršęs užsukti čiaupą. Tos akys verkė ir tuo pat metu buvo kažkokios bejausmės... tolimos ir ramios. Aš manau, tai keisčiausios akys, kurias man teko matyti per visą savo gyvenimą. Makgis jautė tą patį. „Tai buvo tarsi žvėries, niekada anksčiau nemačiusio žmogaus, akys“, – pasakė jis reporteriui, pavarde Hamersmitas, prieš pat teismą.

– Misteri, ar girdite mane? – paklausė Makgis.

Kofis lėtai linktelėjo galvą. Jis vis dar tebelaikė apkabinęs savo nenusakomas lėles, kurių smakrai kybojo prispausti prie krūtinių, todėl nebuvo galima aiškiai įžiūrėti veidų. Tai buvo viena iš nedaugelio malonių, kurią tą dieną Dievas nutarė suteikti.

– Kuo jūs vardu? – paklausė Makgis.

– Džonas Kofis, – atsakė vyriškis prikimusiu nuo ašarų balsu. – Kofis kaip ir gėrimas, tik kitaip rašomas.

Makgis linktelėjo ir nykščiu parodė į išsipūtusią kišenę ant Kofio nertinio krūtinės. Makgiui pasirodė, kad ten gali būti pistoletas – tačiau tokiam didžiuliam vyriškiui kaip Kofis nereikėjo ginklo, kad panorėjęs ką nors smarkiai sužalotų.