Stephen King - Žalioji mylia

Netrukus aš pamiršau karštį ir dunksėjimą viršuje, ir senojo Gibonso dusulingą knarkimą. Mintys apie tas mažytes devynmetes mergaites — jų putlius šviesius plaukus ir kerinčias šypsenas – ir milžinišką juodą Kofį buvo nemalonios, tačiau negalėjau jų atsikratyti. Įvertinant Kofio stambumą, nesunku buvo įsivaizduoti jį tiesiogine prasme tarsi pasakų milžiną, ryjantį tas mergaites. Tai, ką jis padarė , buvo dar baisiau, ir Kofiui iš tiesų pasisekė, kad nebuvo nulinčiuotas vietoje, ant upės kranto. Žinoma, jei laime laikysime laukimą, kada pereisi Žaliąja mylia ir atsisėsi Senajai Žiežirbai ant kelių.

4

Karalienė Medvilnė Pietuose buvo nuversta nuo sosto septyniasdešimt metų prieš čia aprašomus įvykius ir daugiau niekada nebekaraliaus, tačiau trisdešimtaisiais ji truputį atkuto. Tais laikais jau nebebuvo likę medvilnės plantacijų, tačiau mūsų valstijos pietuose klestėjo keturiasdešimt ar penkiasdešimt medvilnės fermų. Klausas Deterikas buvo vienos iš jų savininkas. Pagal tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimtųjų metų lygį jis būtų laikomas tik truputėlį aukščiau už skurdžių, tačiau anuomet buvo trisdešimtieji, ir Deterikas buvo laikomas turtingu, nes jis iš tiesų beveik kiekvieno mėnesio pabaigoje apmokėdavo savo sąskaitą parduotuvei grynaisiais pinigais ir galėjo pažvelgti savo banko prezidentui į akis, jei atsitiktinai jie prasilenkdavo gatvėje. Jo namas fermoje buvo švarus ir patogus. Deterikas augino ne tik medvilnę, bet taip pat ir keletą karvių bei vištų. Kartu su žmona jie turėjo trejetą vaikų: Hovardą, apie trylikos metų, ir dvynukes Korą su Keite.

Vieną šiltą tų metų birželio naktį mergaitės pasiprašė ir joms leido miegoti tinklu aptvertoje priemenėje, kuri driekėsi palei visą namą. Joms tai buvo didelė šventė. Mergaičių motina pabučiavo jas, palinkėdama saldžių sapnų, prieš pat devynias, kai danguje išnyko paskutiniai dienos gaisai. Tai paskutinis kartas, kai motina jas matė gyvas, po to jas išvydo karstuose, kai laidojimo biuro darbuotojas sutvarkė sumaitotus kūnelius.

Kaimiečiai tais laikais eidavo anksti gulti – „kai tik tapdavo tamsu po stalu“, – kartais sakydavo mano motina – ir miegodavo kietai. Nekyla abejonių, jog tą naktį, kai dvynukės buvo pagrobtos, Klausas, Mardžorė ir Houvis Deterikai miegojo kietai. Klausą tikriausiai būtų prižadinęs Bauzeris, jų didžiulis, ne visai grynaveislis kolis, jei būtų sulojęs, tačiau Bauzeris nesulojo. Nei tą naktį, nei kada nors vėliau.

Kai tik prašvito, Klausas atsikėlė melžti karvių. Priemenė buvo ne toje pusėje, kuri atsukta į tvartą, ir Klausui nė į galvą neatėjo pasižiūrėti, kaip miega mergaitės. Tai, kad prie jo neprisijungė Bauzeris, irgi nesukėlė jokio nerimo. Šuo giliai niekino karves ir vištas ir dažniausiai slėpdavosi už tvarto esančioje savo būdoje, kol būdavo atliekami ūkio darbai. Jis pasirodydavo tik pašauktas... ir, be to, gana ryžtingai.

Mardžorė nulipo žemyn, praslinkus maždaug penkiolikai minučių po to, kai jos vyras apsiavė batus ir nušlepsėjo į tvartą. Ji užkaitė kavą, po to ėmė kepti šoninę. Sumišę kvapai atviliojo Houvį iš jo kambario, esančio pastogėje, tačiau mergaitės nepasirodė. Mardžorė paliepė Houviui atvesti mergaites, o pati tuo metu leido kiaušinius į pakeptos šoninės riebalus. Klausas panorės, kad tuojau pat po pusryčių mergaitės surinktų ką tik padėtus kiaušinius. Tačiau tą rytą Deterikų namuose niekas nevalgė pusryčių. Houvis sugrįžo iš priemenės pabalęs palei burną ir plačiai išplėstomis akimis, kurios anksčiau buvo paburkusios nuo miego.

– Jų nėra, – pasakė Houvis.

Mardžorė išėjo į priemenę, iš pradžių labiau susierzinusi nei sunerimusi. Vėliau ji papasakojo, jog pagalvojo, jei apskritai apie ką nors pagalvojo, kad mergaitės nutarė pasivaikščioti ankstyvoje rytmečio šviesoje ir prisiskinti gėlių. Ar dar ko nors panašaus, kas gali šauti į galvą paikoms mergiūkštėms. Užteko Mardžorei mesti trumpą žvilgsnį, kad suprastų, kodėl Houvis sugrįžo perbalęs.

Ji šūktelėjo Klausui – suklykė jam – ir Klausas uždusęs atbėgo, o jo darbiniai batai buvo balti nuo išsilaisčiusio artipilnio kubilėlio pieno. Nuo pamatyto priemenėje net ir drąsiausiam tėvui būtų išskydusios kojos. Antklodės, kuriomis mergaitės būtų apsimuturiavusios, kai naktį kiek atvėso, buvo nusviestos į kampą. Tinklinės durys karojo nuplėštos nuo viršutinio vyrio ir tabalavo tarsi girtos. Ant priemenės grindų ir laiptelių, kurie buvo prie suluošintų durų, lentų matėsi kraujo lašai.

Mardžorė maldavo vyro neiti vienam ieškoti mergaičių ir neimti kartu jų sūnaus, tačiau ji veltui aušino burną. Klausas pasiėmė šautuvą, kurį laikė prieangyje pakabinęs aukštai, kad jo nepasiektų mažos rankutės, o Houviui padavė 22—o kalibro pistoletą, kurį ketino jam padovanoti liepos mėnesį per gimtadienį. Ir jie išvyko, nekreipdami nė menkiausio dėmesio į klykiančią ir verkiančią moterį, kuri klausė, ką jie darys susidūrę su gauja klajojančių valkatų ar grupe bjaurių nigerių, pabėgusių iš apskrities kalėjimo, įsikūrusio Laduke. Žinote, aš manau, jog šiuo atveju vyrai pasielgė teisingai. Kraujas jau buvo nebe skystas, tačiau tik pradėjęs tirštėti, ir jo spalva vis dar buvo artimesnė tikrai raudonai nei kaštoninei, kuri atsiranda kraujui išdžiūvus. Mergaitės turėjo būti pagrobtos neseniai. Klausas, matyt, suvokė galimybę išgelbėti mergaites, ir jis buvo pasiryžęs tai pamėginti.

Nė vienas iš jų nesugebėjo surasti bent kiek vertingesnio pėdsako — jie buvo medvilnės rinkėjai, ne medžiotojai, vyrai, kurie sezono metu įeina į mišką medžioti stirnų ir meškėnų ne todėl, kad labai šito norėtų, o todėl, kad šito iš jų buvo tikimasi. O kiemas palei namą buvo beviltiškai ištryptas, pėdsakai beprasmiškai persipynę vienas su kitu. Jie nuėjo už tvarto ir beveik tuojau pat suprato, kodėl Bauzeris, kuris prastai kandžiojosi, bet garsiai lojo, nedavė pavojaus signalo. Jis gulėjo pusiau išlindęs iš savo būdos, suręstos iš likusių nuo tvarto lentų (ant priekinės lentos virš apvalios skylės tvarkingomis raidėmis puikavosi išvedžiotas vardas „Bauzeris“ – mačiau šios būdos nuotrauką laikraščiuose), o galva buvo beveik persukta į kitą pusę. Vėliau prokuroras Džono Kofio prisiekusiųjų teismui pasakys, jog reikėjo nepaprastai stipraus vyro, kuris pajėgtų nusukti sprandą tokiam dideliam šuniui... ir po to ilgai ir reikšmingai pažiūrės į gigantišką kaltinamąjį, sėdintį kaltinamųjų suole nuleistomis akimis ir dėvintį valstijos valdžios nupirktą kombinezoną, kuris atrodė tarsi pasityčiojimas. Prie šuns Klausas su Houviu surado gabalėlį virtos dešrelės. Buvo manoma, – ir teisingai, dėl to nė kiek neabejoju, – kad Kofis pirmiausia prisijaukino šunį, vaišindamas jį skanėstais, o po to, kai Bauzeris ėdė paskutinę dešrelę, ištiesė rankas ir nusuko šuniui sprandą vienu galingu savo riešų judesiu.

Už tvarto driekėsi Deterikų šiaurinė ganykla, kurioje tą dieną nesiganė nė viena karvė. Ji buvo permerkta rytinės rasos, o per ganyklą aiškiai kaip dieną įstrižai šiaurės vakarų kryptimi driekėsi žmogaus palikta brydė.

Net kone isterijos būsenos Klausas Deterikas iš pradžių nesiryžo eiti šiuo pėdsaku. Jis nebijojo vieno ar daugiau vyriškių, pagrobusių jo dukteris; Klausas bijojo nusekti pėdsakais, kuriais pagrobėjas atsitrenkė... nukeliauti visiškai priešinga kryptimi, kai brangi kiekviena sekundė.

Houvis išsprendė šią dilemą, nuo krūmo, augančio kiemo pakraštyje, nuimdamas geltoną medvilninio audinio skiautelę. Toji skiautelė buvo parodyta Klausui, kai jis sėdėjo liudininkų suole, ir Klausas ėmė verkti atpažinęs savo dukters Keitės pižamos kelnaičių audinio dalelę. Už dvidešimties jardų nuo krūmo ant išsikišusios kadagio šakelės jie surado skiautelę nublukusio žalio audinio, sutampančio su Koros naktinių marškinių medžiaga, kuriuos ji dėvėjo bučiuodama savo mamytę bei tėtuką ir linkėdama labos nakties.