Stephen King: Žalioji mylia

Tėvas ir sūnus Deterikai pasileido protekine, atstatę savo ginklus tarsi kareiviai, kertantys mūšio lauką ir lydimi kulkų krušos. Iš tos dienos įvykių mane stebina tik berniukas, kuris desperatiškai sekdamas paskui savo tėvą (ir dažnai jam kildavo pavojus visiškai atsilikti) nė karto nenugriuvo ir nepaleido kulkos į Klauso Deteriko nugarą.

Namuose buvo telefonas – dar vienas ženklas kaimynams, jog Deterikai klesti, bent jau vidutiniškai tais sunkiais laikais, – ir Mardžorė susisiekė su telefono stotimi, kad paskambintų tiems kaimynams, kurie irgi buvo įsivedę telefonus, ir papasakotų apie nelaimę, užklupusią jų namus kaip perkūnas iš giedro dangaus, suprasdama, jog kiekvienas skambutis paskleis žinią toliau, kaip akmenukai, mesti į ramų tvenkinį, paskleidžia vienas kitą perdengiančius vandens ratilus. Po to ji paskutinį kartą pakėlė telefono ragelį ir ištarė žodžius, kurie tuo metu buvo vos ne prekinis telefono sistemos ženklas, bent jau kaimiškosiose Pietų vietovėse:

– Alio, Centrinė, ar girdite mane?

Telefonistė centrinėje stotyje girdėjo, tačiau kurį laiką nepajėgė ištarti nė žodelio. Galiausiai ji pralemeno:

– Taip, mem, misis Deterik, girdžiu. O brangus, palaimintas Jėzau, aš dabar kaip tik meldžiuosi, kad jūsų mergytėms nebūtų atsitikę nieko bloga...

– Dėkoju, – pasakė Mardžorė, – tačiau paprašykite Dievo, kad palauktų jūsų maldų ir duotų jums laiko sujungti mane su Teftono miesto šerifo biuru, gerai?

Trapinguso apygardos šerifas buvo senukas su viskio nuspalvinta nosimi, pilvu sulig dubeniu prausimuisi ir galva, papuošta žilais plaukais, kurie buvo tokie ploni, kad priminė plaušelius, naudojamus pypkėms valyti. Gerai jį pažinojau; jis daugybę kartų buvo apsilankęs Kould Mauntine, kad palydėtų, kaip jis vadino, „savo berniukus“ į didžiąją nežinomybę. Egzekucijos liudininkai sėdėdavo tokiose pat sulankstomose kėdėse, kokiose ir jums turbūt teko sėdėti per laidotuves ar bažnyčiose surengtas vakarienes, ar per Grendžio gyvulių augintojų asociacijos rengiamus bingo žaidimus (beje, tais laikais mes skolindavomės kėdes iš Grendžio draugijos „Paslaptingi ryšiai Nr.44“), ir kiekvieną kartą, kai į tokią kėdę atsisėsdavo šerifas Homeras Kraibusas, aš laukdavau sauso trekštelėjimo, kuris bylotų, jog kėdė sulūžo. Su siaubu laukdavau tos dienos ir tuo pat metu vyliausi, jog vieną kartą taip atsitiks, tačiau tokia diena taip ir neatėjo. Neilgai trukus – turėjo būti ne vėliau kaip kitą vasarą po Deterikų mergaičių pagrobimo – šerifą jo kabinete ištiko infarktas, kai jis dulkinosi su septyniolikmete juoduke, vardu Dafnė Šartlef. Apie tai kilo daugybė kalbų, ypač prisiminus, jog prieš šerifo rinkimus Homeras Kraibusas pabrėžtinai demonstruodavo savo žmoną ir šešis sūnus – tai buvo metas, kai norintys būti į kur nors išrinkti privalėjo vadovautis posakiu: „Būk baptistas arba dink iš čia“. Be to, žinote, žmonėms patinka apgavikai – juose galima atpažinti save, ir visada yra smagu, kai kas nors užklumpamas su nuleistomis kelnėmis ir pakeltu pimpalu, bet tas kas nors nesi tu.

Kraibusas buvo ne tik apgavikas, bet ir nekompetentingas, vienas iš tų, kurie fotografuojasi su numylėta kokios nors damos kate, o tuo tarpu kas nors kitas – pavyzdžiui, šerifo pavaduotojas Robas Makgis – iš tiesų rizikuodamas susilaužyti stuburą, lipa į medį nukelti mylimą katytę.

Makgis gal kokias dvi minutes klausėsi Mardžorės Deterik lemenimo, po to pertraukė ją keturiais penkiais sakiniais – staigiais ir glaustais, kaip prityrusio boksininko smūgiai į veidą, kurie yra tokie staigūs ir stiprūs, kad kraujas pasirodo pirmiau nei pajunti skausmą. Gavęs atsakymus į šiuos klausimus, Robas Makgis tarė:

– Paskambinsiu Bobo Maršantui. Jis turi šunis. O jūs, ponia Deterik, nekiškite nosies iš namų. Jei sugrįžtų jūsų vyras ir sūnus, priverskite juos taip pat pasilikti. Bent jau pamėginkite.

Tuo metu jos vyras ir sūnus sekė pagrobėjo pėdsakais už trijų mylių į šiaurės vakarus nuo namų, tačiau kai šie pėdsakai atvedė į atvirą lauką, vėliau į spygliuočių mišką, tėvas su sūnumi juos pametė. Kaip jau sakiau, jie buvo fermeriai, o ne medžiotojai, tačiau suprato, kad persekioja žvėrį. Pakeliui surado geltoną Keitės pižamos palaidinę ir dar vieną Koros naktinių marškinių skiautelę. Abu daiktai buvo permirkę krauju, ir dabar nei Klausas, nei Houvis taip neskubėjo kaip iš pradžių: tuo metu į jų karštas viltis jau turėjo pradėti skverbtis tam tikras šaltas įsitikinimas – skverbtis kaip šaltas vanduo ir sėsti ant dugno, nes buvo sunkesnis.

Jie įžengė į mišką ieškodami ženklų ir nieko nerado, pamėgino antroje vietoje, taip pat nieko nepešdami, po to trečioje. Čia jie pamatė kraujo, ištryškusio ant Floridos pušies spyglių, vėduoklę. Patraukė ta kryptimi, kurią rodė vėduoklė, po to vėl ėmė dairytis. Tuo metu jau buvo devynios valandos ryto, ir tėvas bei sūnus Deterikai už savęs išgirdo šūkaujant vyrus ir lojant šunis. Per tą laiką, kurio šerifui Kraibusui būtų prireikę išgerti savo pirmąjį brendžiu pagardintą kavos puodelį, Robas Makgis surinko šauktinių atsargos karių būrelį, ir ketvirtis po devynių vyrai pasivijo Klausą ir Houvį Deterikus, beviltiškai mindžikuojančius miško pakraštyje. Netrukus vyrai vėl pajudėjo, o Bobo šunys rodė jiems kelią. Makgis leido Klausui ir Houviui eiti kartu – nepaisant Deterikų būgštavimų, ką tikėjosi pamatyti. Jei Makgis būtų įsakęs grįžti, jie vis tiek nepaklausytų, ir Makgis tai suprato, tačiau privertė juos išsiimti šovinius iš savo ginklų.

Makgis pasakojo, kad ir kiti vyrai padarė tą patį – taip buvo saugiau. Tačiau jis nepasakė (ir nė vienas kitas vyras iš persekiotojų būrio), kad tik Deterikams buvo liepta atiduoti šovinius šerifo pavaduotojui. Pusiau išsiblaškę ir tik norėdami sulaukti šio košmaro pabaigos, tėvas su sūnumi pakluso. Paliepdamas Deterikams išimti iš savo ginklų šovinius ir atiduoti jam, Robas Makgis, ko gero, išgelbėjo apgailėtiną Džono Kofio gyvybę.

Lodami ir inkšdami šunys tempė vyrus dvi mylias per pušų atvašyną, nenukrypdami nuo šiaurės vakarų krypties. Po to jie pasiekė krantą Trapinguso upės, toje vietoje ypač plačios ir lėtos, tekančios į pietryčius per žemas miškingas kalvas, kuriose gyvenančios Krėjų, Robinetų ir Duplisų pavardes turinčios šeimos vis dar pačios tebegamina mandolinas ir dažnai ardamos žemę išspjauna sukirmijusius dantis; tai buvo gilus užkampis, kur vyrai sekmadienio rytais sugebėdavo pagauti gyvates, o vakarais geidulingam glėby suguldavo su savo dukromis. Aš pažinojau šias šeimas; dauguma iš jų retsykiais atsiųsdavo Žiežirbai maisto. Tolimame upės krante persekiotojai išvydo nuo Didžiojo Pietų geležinkelio atšakos bėgių atsispindinčią birželio saulę. Jiems iš dešinės, maždaug už mylios pasroviui, matėsi estakada, vedanti Vest Gryno anglies kasyklų link.

Čia tarp žemų krūmokšnių jie rado plačiai ištryptą žolės lopą, kuriame buvo tiek daug kraujo, kad daugelis vyrų turėjo greitai mauti atgal į mišką ir atsikratyti suvalgytų pusryčių. Šiame kruviname lope jie rado Koros naktinių marškinių likučius, o Houvis, kuris iki to momento stebėtinai tvardėsi, atsišliejo į savo tėvą ir vos neapalpo.

Ir šioje vietoje Bobo Maršanto šunys pirmą ir vienintelį kartą nesutarė tarpusavyje. Iš viso jų buvo šeši: du pėdsekiai, du skalikai ir pora negrynaveislių, panašių į terjerus, kuriuos pietinių valstijų pakraščio gyventojai vadina meškėnų šunimis. Meškėnų šunys norėjo keliauti į šiaurės vakarus priešais Trapinguso upės srovę; likusieji šunys norėjo traukti į priešingą pusę, į pietryčius. Sunų pavadžiai susipynė, ir nors apie tai laikraščiuose nebuvo nieko rašoma, puikiai įsivaizdavau, kokius jiems prakeiksmus laidė Bobo, naudodamas savo rankas, – be jokios abejonės, labiausiai išlavėjusią savo kūno dalį, – kad vėl viską atnarpliotų. Savo laiku pažinojau kelis medžioklinių šunų savininkus ir iš savo patirties galiu pasakyti, jog jie visi yra stulbinančiai panašūs.