Stephen King - Žalioji mylia

Baigiau skausmingai šlapintis, sugrįžau į miegamąjį ir galiausiai užmigau. Sapnavau nedrąsiai besišypsančias mergaites kruvinais plaukais.

6

Kitą rytą ant savo rašomojo stalo radau rausvame popieriuje parašytą raštelį su raginimu kuo skubiau ateiti į kalėjimo viršininko kabinetą. Žinojau, dėl ko esu kviečiamas, – galiojo nerašytos, tačiau labai svarbios žaidimo taisyklės, ir vakar aš kurį laiką jų nesilaikiau, – tad stengiausi kaip įmanoma atitolinti tą vizitą. Manau, elgiausi panašiai kaip ir atidėliodamas vizitą pas gydytoją dėl savo vidaus santechninių problemų. Visada maniau, kad principas „geriau greičiau baigti šį reikalą“ yra perdėtai išaukštintas.

Kad ir kaip būtų, neskubėjau į kalėjimo viršininko Muro kabinetą. Nusivilkau savo vilnonį uniforminį švarką, pakabinau jį ant kėdės atkaltės ir įjungiau kampe stovintį ventiliatorių – diena ir vėl buvo karšta. Tada atsisėdau ir ėmiau studijuoti Bruto Hauvelo naktinį raportą. Nerimauti nebuvo dėl ko. Po patikrinimo Delakrua trumpai paverkė, – tą jis darydavo beveik kiekvieną vakarą, labiau gailėdamas savęs, nei tų žmogelių, kuriuos gyvus iškepė, esu tuo absoliučiai įsitikinęs, – po to išsitraukė Misterį Džinglą, peliuką, iš cigarų dėžės, kurioje gyvūnėlis miegodavo. Tai nuramino Delą, ir likusią nakties dalį jis pramiegojo tarsi kūdikis. Misteris Džinglas tikriausiai praleido naktį tupėdamas ant Delakrua pilvo, susukęs uodegą aplink savo letenėles ir nemirksėdamas. Atrodė, lyg Dievas būtų nusprendęs, kad Delakrua reikia angelo sargo, tačiau vadovaudamasis savo išmintimi davė nurodymą, jog tokiam žiurkei kaip mūsų draugas žmogžudys iš Luizianos pakaks ir pelės. Suprantama, viso to nebuvo Bruto raporte, tačiau aš pakankamai budėjau naktimis, kad sugebėčiau perskaityti, kas parašyta tarp eilučių. Pranešime buvo ir trumpa pastaba apie Kofį: „Gulėjo nemiegodamas, dažniausiai tyliai, truputėlį paverkė. Bandžiau užmegzti pokalbį, tačiau vietoje atsakymų išgirdęs neaiškų Kofio niurnėjimą lioviausi. Gal Polui ar Heriui labiau pavyks.“

Iš tiesų „užmegzti pokalbį“ buvo mūsų pagrindinis darbas. Tada dar šito nesupratau, tačiau, atsigręždamas į tuos laikus iš savo keistų senatvės metų perspektyvos (manau, jog senatvė atrodo keista visiems, kurie turi ją kęsti), suprantu, kaip tai buvo svarbu ir kodėl aš tuomet šito nesuvokiau – šis uždavinys buvo per daug didelis ir toks svarbus mūsų darbui, kaip kvėpavimas gyvybei palaikyti. Buvo nesvarbu, kad skrajūnai nesugebėdavo „užmegzti pokalbio“, tačiau man, Heriui, Brutui ir Dynui tai buvo gyvybiškai būtina... ir tai dar viena priežastis, kodėl Persis Vetmoras mums visiems buvo tokia nelaimė. Kaliniai jo nekentė, sargybiniai jo nekentė, visi jo nekentė, išskyrus tikriausiai jo pažįstamus politikus, patį Persį ir galbūt (bet tik galbūt) jo motiną. Jis buvo tarsi arsenas, užbarstytas ant vestuvinio torto, ir manau, jog iš pat pradžių supratau, kad Persis reiškia nelaimę. Jis buvo tas blogio džinas, kuris laukia, kada bus išleistas iš butelio. Gi mes, likusieji, būtume išsityčioję iš minties, jog pasmerktiems esame reikalingi ne kaip sargybiniai, o kaip psichiatrai, – kažkas mano viduje ir šiandien nori pasišaipyti iš. šios minties, – tačiau mes žinojome, kaip reikia užmegzti kalbą... o neišsikalbėję žmonės, kurie laukdavo pasimatymo su Senąja Žiežirba, turėjo bjaurų įprotį netekti proto.

Bruto pranešimo pabaigoje pasižymėjau, jog reikia pasikalbėti su Džonu Kofiu, – bent jau pamėginti, – po to paėmiau Kurčio Andersono, kalėjimo pavaduotojo, raštelį. Jame buvo sakoma, kad Andersonas netrukus tikisi gauti ED įsakymą dėl Edvardo Delakrojaus (Andersonas neteisingai parašė pavardę, vyriškis iš tiesų vadinosi Eduardu Delakrua). ED reiškė egzekucijos datą. Sprendžiant iš raštelio, Kurtis iš patikimų šaltinių sužinojo, kad mažasis prancūzas išeis pasivaikščioti prieš pat Visus Šventus – tikriausiai spalio 27—ąją, o Kurčio pranašystės būdavo paremtos tikslia informacija. Tačiau prieš tai pas mus gali pasirodyti naujas gyventojas – Viljamas Vartonas. „Jis yra iš tų, kuriuos tu vadini sunkiais vaikais, – Kurtis rašė savo pakrypusia atgal ir kiek perdėtai išdailinta rašysena. – Yra paklaikusiai pašėlęs ir tuo didžiuojasi. Per paskutiniuosius metus jis šlaistėsi po visą valstiją, kol galiausiai sužibėjo. Apiplėšimo metu nužudė tris žmones, tarp jų nėščią moterį, o pabėgdamas – ketvirtą. Valstijos policijos patrulį. Iki pilno komplekto trūko tik vienuolės ir neregio“. Perskaitęs šiuos žodžius, nežymiai nusišypsojau. „Vartonas yra 19 metų amžiaus. Ant jo kairės rankos ištatuiruoti žodžiai „Vaikinukas Bilis“. Vieną kartą turėsi užvožti jam per nosį, galiu tai garantuoti, tačiau būk atsargus tai darydamas. Šis vyrukas į nieką nekreipia dėmesio.“ Šį sakinį Kurtis buvo pabraukęs du kartus ir užbaigė raštelį žodžiais: „Taip pat jis gali būti įkyrus. Šiuo metu yra padavęs apeliaciją, be to, yra nepilnametis“.

Pasiutęs vaikinukas, padavęs apeliaciją, sugebantis įkyrėti. Ką gi, viskas tiesiog puiku. Staiga diena tapo nepakeliamai karšta, ir aš nebegalėjau toliau atidėlioti apsilankymo pas kalėjimo viršininką Murą.

Kol dirbau prižiūrėtoju Kould Mauntine, pasikeitė trys kalėjimo viršininkai; Holas Muras buvo paskutinis iš jų ir pats geriausias. Išsikovojęs padėtį visuomenėje. Sąžiningas, tiesus, nepasižymintis net ir tuo nežymiu sumanumu, kurį turėjo Kurtis Andersonas, tačiau pakankamai politiškai nuovokus, kad tais niūriais laikais neprarastų darbo... ir per daug garbingas, kad susigundytų nešvariais žaidimais. Jis neturėjo perspektyvų iškilti, tačiau, atrodo, Murą tai visiškai patenkino. Tuo metu jis ėjo penkiasdešimt aštuntuosius ar devintuosius, jo giliai raukšlių išvagotas veidas priminė pėdsekį šunį, su kuriuo tikriausiai puikiai sutartų Bobo Maršantas. Jo plaukai buvo balti, o rankos, kažkaip bejėgiškai virpėjo, tačiau Muras buvo stiprus. Prieš metus, kai kalinys užpuolė jį pasivaikščiojimų kieme su išdrožtu iš dėžialentės strypu, Muras neišsigando, sugriebė niekingo šunyčio riešą ir taip stipriai jį pasuko, kad pasigirdęs kaulų traškėjimas priminė sausų šakelių spragsėjimą įsiliepsnojusiame lauže. Niekingas šunytis, pamiršęs visas savo skriaudas, atsiklaupė ant kelių į purvą ir ėmė šauktis motinos.

– Nesu tavo motina,. — atsakė Muras kultūringu pietietišku balsu. – Tačiau jei ja būčiau, pakeičiau savo sijoną ir apmyžčiau tave iš tų pačių įsčių, iš kurių pagimdžiau.

Kai įėjau į Muro kabinetu jis pradėjo keltis, tačiau aš rankos mostu jį sustabdžiau. Atsisėdau į kėdę prie rašomojo stalo ir pradėjau pokalbį, klausinėdamas apie žmoną... tik tame pasaulio krašte, kur mes buvome, priimta šitaip pradėti pokalbį.

– Kaip jaučiasi tavo gražuolė mergytė? – paklausiau, tarsi Melinda tebūtų mačiusi tik septyniolika, o ne šešiasdešimt dvi ar tris vasaras.

Mano susirūpinimas buvo nuoširdus: Melinda – iš tų moterų, kurias aš pats būčiau galėjęs įsimylėti ir vesti, jei mūsų gyvenimo keliai būtų susikirtę, tačiau taip pat maniau, kad visai ne pro šalį kiek atitraukti Muro dėmesį nuo pagrindinio reikalo.

Muras giliai atsiduso.

– Nelabai kaip, Polai. Visai nekaip.

– Dažniau kamuoja galvos skausmai?

– Šią savaitę tik vieną kartą, tačiau jis buvo pats aštriausias – užvakar paguldė ją lovon beveik visai dienai. O dar ji pradėjo jausti silpnumą dešinėje rankoje.

Holas pakėlė savo dešinę šlakuotą ranką. Kurį laiką mes abu stebėjome, kaip ranka dreba virš spaustuko su sugeriamuoju popieriumi, po to Muras vėl ją nuleido. Galėjau atspėti, jog Muras bet ką būtų atidavęs, kad tik nereikėtų pasakyti man, ką privalėjo pasakyti, o aš lygiai taip pat būčiau bet ką atidavęs, kad nereikėtų šito išklausyti. Melindos galvos skausmai prasidėjo šį pavasarį ir tęsėsi visą vasarą. Gydytojas aiškino juos kaip „nervinės įtampos sukeltą migreną“, kurią galbūt sąlygojo artėjanti Holo pensija. Tik reikalas tas, kad jie abu su didžiausiu nekantrumu laukė, kada gi ateis metas išeiti į pensiją, o mano žmona paaiškino, jog migrena kamuoja jaunus, o ne senus; kai migrenos kamuojami ligoniai sulaukia Melindos Mur amžiaus, jų savijauta pagerėja, o ne pablogėja. O dabar dar ir silpnumas rankoje. Tai man visai nebuvo panašu į nervinės įtampos pasekmes; tai priminė prakeiktą insultą.